Ребекка Джеймс - Tobula klasta

Išeinu į virtuvę, bet krūpteliu išsigandusi, kai už nugaros garsiai trinkteli durys. Girdžiu, kaip Robis šaukia, Alisa piktai atsikerta. Skaudu, kad Alisa man tokia negera, ir truputį gėda už neva klausymąsi. Paimu iš šaldytuvo kiaušinių, šoninės, citriną, česnako laiškų, sviesto, sudedu ant stalo ir piktai užtrenkiu dureles.

Pirmiausia pataisau olandiško padažo. Kiaušinių trynius rūpestingai atskiriu nuo baltymų. Tebegirdžiu už sienos Robio ir Alisos balsus. Tylesnius ir ramesnius, turbūt juodu jau taikosi. Viena ranka prispaudusi dubenį prie pilvo, imu plakti trynius, vis greičiau ir greičiau. Nejučia nusišypsau. Mes susibarėm, pamaniau, iš tikrųjų susibarėm. Pirmą kartą.

Visai taip, kaip pasitaiko draugams.

9 skyrius

Džindebainą pasiekiam prieš penkias. Džindebainas man labai patinka: lėtas, ramus tempas, vėsus, gaivus oras ir žavus dirbtinis ežeras. Nuo tada, kai čia lankydavaus maža, jis tapo kur kas modernesnis, – pagrindinėje gatvėje išsirikiavę puošnūs restoranai, – bet vis tiek kažkoks mieguistas, kaimiškas. Turbūt dėl plačių gatvių, lėto eismo, šiokio tokio vangumo atslūgus žiemos sezono įkarščiui.

Aš užsisakiau namuką prie ežero motelyje, neišradingai pavadintame „Paežerės nameliai“, bet kai atvažiavusi apsidairau, lieku patenkinta. Viduje jau šilta, – savininkas, laukdamas mūsų, maloniai įjungė šildymą, – o lauke yra veranda į ežero pusę, kur, pamanau, galėsime pusryčiauti, jeigu nebus šalta. Virtuvėlė švari, su tikra krosnimi ir orkaite, lovos minkštos, patogios.

– Bet kurgi sniegas? – klausia Sara, pripuolusi prie lango.

– Nėra, kačiuk. Bet rytoj specialiu traukiniu pakilsim į kalną ir pamatysim daugybę sniego.

– Ar traukinys stebuklingas?

– Turbūt, – atsakau.

– Stebuklingas sniego traukinys?

– Kaip tik toks, – linkteliu.

– Galima pažaisti lauke?

– Tik neilgai. Jau temsta.

Padedu Sarai apsivilkti kailinukais, apsiauti guminiais, ir ji išlekia džiaugdamasi nauja vieta.

– Be mamytės neik prie vandens, – primenu jai.

Iš bagažinės atsinešu pirkinius: pieną, arbatžoles, cukrų, dribsnius. Matau Sarą pro virtuvės langą. Iškraudama produktus ir taisydama vakarienę žvilgčioju, kaip ji kapsto lazdele žemę linksmai prodainiu sau kažką šnekėdama. Atsivežiau bazilikų, česnakų, kedro riešutų ir viso kito, ko reikia „Pesto“ padažui prie makaronų. Dar atsivežiau salotų gūželę ir avokadą, taip pat saldaus itališko acto.

Sarą visada valgydinu tuo pačiu, ką valgau pati, todėl jos skonis gan subtilus ir ji mėgsta aštrius valgius. Mes visad valgome kartu.

Padariusi padažą, pataisiusi salotų ir užkaitusi didelį arbatinį, užsivelku striukę ir einu laukan. Atsisėdusi verandoje žiūriu, kaip Sara žaidžia.

– Mamyte? – po valandėlės pašaukia ji, neatsitraukdama nuo žaidimo.

– Ko, kačiuk?

– Mamyte, ar tu laiminga?

– Žinoma, taip. – Mane nustebina jos balso rimtumas. – Aš turiu tave, todėl esu labai labai laiminga. Esu laimingiausia mamytė pasaulyje. Pati žinai.

– Žinau, – rimtai linkteli ji. – Žinau, kad esi laiminga dėl manęs. Bet ar tau ne liūdna, kad neturi tėčio?

– Bet aš turiu tėtį. Tavo senelis yra mano tėtis.

Ji patyli, galvoja. Pakelia akis į mane. Veidukas susikaupęs, antakiai suraukti.

– Aš kalbu apie tėtį man, va kaip. Ar tau ne liūdna, kad neturi tėčio man?

– Truputį liūdna. – Norisi prieiti prie Saros, paimti ją ant rankų, priglausti, pakutenti ir apipilti bučiniais. Mielai išvengčiau šitokių pokalbių: per daug sudėtinga, per daug skaudu tokiai mažai mergytei. Bet iš patirties žinau, kad ji nori gauti atsakymus į tokius klausimus, todėl kamantinės tol, kol aš patenkinsiu jos smalsumą. – Man labai stinga tavo tėčio, norėčiau, kad jis nebūtų miręs. Tačiau tu man suteiki tiek laimės, kad aš dažniau laiminga negu liūdna.

– Tikrai? – Ji nedrąsiai, bet su palengvėjimu nusišypso.

– Taip. Tikrai. Žinoma.

Ir galvoju, ar iš tikrųjų. Laimę taip sunku apibūdinti. Būna valandėlių, kai aš iš tiesų laiminga, valandėlių su Sara, kai pamirštu, kas esu ir kas atsitiko, valandėlių, kai galiu visiškai pamiršti praeitį ir džiaugtis dabartimi. Bet manyje nusėdęs sunkumas, gilus liūdesys, nusivylimas gyvenimo kaprizais, kurio sunku atsikratyti, sunku nepaisyti. Pasitaiko tarpsnių, kai dienos ir savaitės praeina tarsi nejučia, lyg manęs nebūtų ar gyvenčiau valdoma automatiškai. Retkarčiais jaučiuosi, lyg būčiau robotas, užprogramuotas tik prižiūrėti Sarą, atsakingas už sklandų jos būvį, bet nesugebantis nieko trokšti sau. Dabar didžiausia mano viltis susijusi su Sara. Jeigu jai viskas bus gerai, jeigu ji galės gyventi be tragedijų ir sielvarto, aš būsiu patenkinta. Tačiau Saros gerovė yra daugiausia, ko drįstu tikėtis sau, vienintelis emocinis įnašas į gyvenimą, kurį drįstu daryti.

10 skyrius

– Vadinasi, tave pamatysime penktadienį? – klausia mama.

– Taip.

Jau noriu atsisveikinti ir padėti ragelį, kai ji priduria:

– Kodėl neatsiveži draugės? Kodėl nepasikvieti Alisos? Labai norėtume su ja susipažinti.

Abejoju, ar mama su tėčiu tikrai nori, kad Alisa atvažiuotų: atrodo, jų nebedžiugina joks bendravimas. Sunku juoktis, šypsotis ir plepėti, kai galvoje tik vaiko mirtis, – dalykas, apie kurį kalbėdamas atbaidysi žmones. Bet aš dėkinga, kad ji stengiasi dėl manęs, kad nori man kuo normalesnio gyvenimo ir pati trokšta prisidėti prie to normalumo, dalyvauti jame.

Vis ketindavau pakviesti Alisą, pristatyti tėvams, bet visada atsisakydavau sumanymo. Mama su tėčiu tokie liūdni, tokie tylūs, kad žmonės kartais nežino, kaip elgtis. O aš dar nepapasakojau Alisai apie Reičelę. Ji nieko nežino. Tad jai tikriausiai bus nejaukus jų begalinis rimtumas, nemokėjimas laisvai juoktis.

– Nežinau, mama, – sakau. – Ji tikriausiai neturės laiko.

– Oi, būk gera, brangioji. Bent jau pakviesk. Žinau, mes neįdomūs, žinau, kad jai gal bus vienas vargas, bet būtų baisiai malonu išvysti šviežią veidą. Tavo tėvui būtų didelis džiaugsmas matyti, kad esi laiminga draugaudama su bendraamže.

Mama taip retai mane ko nors prašo ir, atrodo, taip nuoširdžiai nori, kad ją atsivežčiau, jog sutinku pakviesti Alisą. Pažadu kitą dieną paskambinti, ar ji atvažiuos. Mat mamai reikią laiko apsirūpinti produktais.

Alisa sutinka, labai norinti važiuoti, ir juokdamasi sako laukusi, kada aš pakviesiu.

Pirmą vakarą pas tėvus neišvengiamai paminimas Reičelės vardas. Bet aš sugebu pasukti kalbą, taigi išvengiu nesmagios būtinybės papasakoti Alisai, kas įvyko, mamai su tėčiu žiūrint į mane keistais žvilgsniais. Jiems tikrai atrodytų nesuprantama, kodėl iki tol Alisai nieko nesakiau.

Bet žinau turėsianti jai papasakoti. Niekaip neištempsime viso savaitgalio, kad vėl nebūtų paminėta Reičelė. Taigi kai mudvi su Alisa, pasakiusios tėvams labanakt, lipame į antrą aukštą gultis, aš ją paprašau užeit į mano kambarį.

– Ko? – krizendama šnibžda ji. – Gal ten turi narkotikų slėptuvę?

– Noriu tau kai ką pasakyti.

Alisa išpučia akis, aiškiai nustebinta mano rimto balso.

– Gerai, – sutinka. – Tik pirma užeisiu į tualetą. Aš tuoj.

Jai grįžus susėdame ant mano lovos viena priešais kitą sukryžiavusios kojas.

– Aš turėjau seserį, – ramiai sakau. – Reičelę. Ji buvo nužudyta.

Alisa susiraukusi palinksta artyn.

– Ką pasakei?

Aš tyliu. Žinau, ji išgirdo, tik jai reikia suvokti šią žinią. Visada taip, kai kam nors pasakai. Visada sunku iš karto patikėti.