Ребекка Джеймс - Tobula klasta

– Dieve, kaip nekenčiu tokių žmonių, – nei iš šio, nei iš to sako Alisa.

– Kokių?

– Tokių siaurapročių, sustabarėjusių provincialų, kokius šiandien sutikom pliaže.

– Siaurapročių? Tikrai? Spėjai taip tiksliai juos įvertinti? – paklausė Robis, smalsiai žiūrėdamas į ją. – Nors matei gal penkias sekundes?

– Taip. Manau, kad spėjau. Nykus gyvenimėlis, prastai nukirpti plaukai ir siaubingos drapanos. Be to, stori ir šlykštūs. Tokie žmonės balsuoja už konservatorius ir nekenčia gėjų. Tokie žmonės mėgsta sakyti: „Ji gera mergaitė, nors juodukė. Tačiau turbūt nedrįsčiau pasikviesti jos vakarienės“, – užbaigia Alisa, mėgdžiodama palaidą australišką tartį.

Aš juokiuosi iš Alisos piktumo manydama, kad ji juokauja. Bet Robis nesijuokia. Žiūri į Alisą rimtu veidu ir purto galvą.

– Kai kada tu esi tokia bjaurybė.

– Gal ir taip, bet aš tikriausiai neklystu dėl jų. – Ji baksteli pirštu jo pusėn. – O tu tiesiog visiems esi per geras.

– Ne, nesu. O tu neteisi. Tu tik...

Alisa pertraukia jį garsiai nusižiovaudama ir rąžydamasi.

– Gal ir neteisi. Ir kas iš to? Visas pasaulis neteisus, Robi. Ir, patikėk, aš pažįstu tokius žmones. Pažįstu šitą tipą. Jie visai kaip mano tėvai. Liūdni. Pagiežingi. Bjaurūs. Jie perka ne sviestą, o margariną ir be galo lygina savo kvailas drapanas. Ir visada susirūpinę, ką visi kiti veikia, nes jų pačių apgailėtinas gyvenimas toks nuobodus. Iš akių matau. Iš už šimto mylių užuodžiu jų smarvę. – Ji atsistoja, vėl pasirąžo; atsismaukus marškinėliams, švysteli įrudęs pilvas, žiedas bamboje. – O dabar eisiu miegot. Kažkodėl žvėriškai pavargau.

Ji pasiunčia mums oro bučinį ir išeina. Abu su Robiu šypsodamiesi klausomės, kaip Alisa bambėdama nusirengia, girdime, kaip sugirgžda lova jai atsigulant.

– Ko nors neiškrėskit be manęs! – staiga sušunka ji. – Labanakt, vaikučiai. Būkite geri.

– Labanakt, Alisa.

– Gal nori pasėdėti lauke? Verandoje? – po valandėlės klausia Robis.

– Žinoma.

Iš jo išraiškos, kai stato kėdes, ir kad laukia, kol atsisėsiu, suprantu, jog jį kažkas slegia.

– Noriu kai ko paklausti, – taria jis.

– Klausk.

Jis atsidūsta.

– Nekenčiu užduoti tokių klausimų. Ir suprasiu, jeigu nenorėsi atsakyti. Gali liepti man atsiknist.

– Puiku, – juokiuosi aš. – Atsiknisk.

– Bet pirma leisk paklausti.

– Atsiprašau, klausk.

Prieš prabildamas jis grįžteli į namą.

– Ar Alisa tau niekad nesipasakojo? Apie mane? Na, ar nesakė, ką man jaučia?

– Žinok, ne.

– Tikrai? – Robis žiūri į mane tarsi laukdamas, kad pasakysiu ką nors daugiau.

Tiesa tai, kad, kai būname dviese, Alisa labai retai užsimena apie jį. Na, žinoma, jeigu planuojame ką nors veikti, ji kalba apie jį praktiškai, bet iš tiesų nė karto nešnekėjo apie savo jausmus jam. Sykį paklausiau, ar myli jį, ar laiko jį savo mylimuoju, bet ji tik nusijuokė, papurtė galvą ir pasakė netinkanti į mylimąsias. Ir nors akivaizdu, kad Robio jausmai Alisai ne tokie atsainūs, – jis aiškiai apžavėtas, – visada maniau, jog jausmas abipusis.

Bet Robis manęs neklausinėtų, jei žinotų, kokia iš tikrųjų jo padėtis. Neabejotinai iš ryšio su Alisa jis tikisi daugiau, negu ji ketina duoti. Ūmiai mane pagauna noras liepti jam gintis, sukietinti savo širdį ir elgtis su Alisa taip, kaip ji elgiasi su juo, pasiieškoti kitos merginos, jeigu nori ko nors rimto. Bet nieko nesakau, negaliu. Juk iš tikrųjų neturiu supratimo, ką Alisa mano apie savo santykius su Robiu, – galbūt myli jį, tik nenori prisipažinti, galbūt bijo nukentėti, – todėl nesijaučiu turinti teisę patarti ar įspėti, kai žinau ne daugiau už jį.

– Robi, aš ją pažįstu tik trys mėnesiai, – sakau.

– Bet judvi tapote tokios artimos, tiek laiko praleidžiate dviese, – taria jis. – Tikriausiai nutuoki, ką ji mano. Net jei nieko nepasako tiesiai.

– Bet ji išvis apie tai nekalba. Patikėk. Ir ne, aš tikrai žinau ne daugiau už tave. – Pasižiūriu į jį suglumusi. – Be to, ar nesakei, kad Alisa tau netinkama? Lyginai ją su narkotikais. Aš maniau... – Stabteliu ieškodama žodžių. – Hm... nežinau, kaip pasakyti... Maniau, kad žiūri į ją atvirom akim?

– Turbūt labiau atvira širdimi, – liūdnai šypteli jis. – Kartais elgiuosi protingai ir džiaugiuosi tuo, ką ji siūlo. Kartais galvoju tik apie tai, kas tarp mūsų bloga, ir įrodinėju sau, jog rimti santykiai su Alisa tik padarys mane nelaimingą. Ar bent apsimetu įrodinėjąs. Iš tikrųjų noriu iš jos daugiau. – Jis atsidūsta. – Atleisk, neturėjau tavęs taip tardyti. Baisus nuobodumas, kai žmonės bando kalbėtis apie savo santykius su trečiais asmenimis, ar ne? Dieve, tikrai nepyk. Nepakenčiu, jei su manim kas taip elgiasi.

– Liaukis atsiprašinėti. Man nė kiek nenuobodu. Tik aš neturiu atsakymų.

– Gal man eiti pas vieną tų žmonių, kurie moka spėti ateitį. Kaip jie vadinami?

– Aiškiaregiai?

– O taip, aiškiaregiai.

– Kodėl imi ir nepasiklausi Alisos? Pakalbėk su ja rimtai ir liepk, kad pasakytų, ko nori.

– Mėginau. Visą laiką klausiu, ką ji jaučia man, ko nori. Bet ji tikra klausimų vengimo meistrė, tikriausiai pastebėjai? Pasakau, kad myliu ją, bet ji nusijuokia ir pakeičia temą. Jei šneku per daug rimtai, supyksta ir liepia užsičiaupti.

– Gal tau reikia būti tiesesniam? – Aš nusišypsau, uždedu delną jam ant kelio ir meiliai spusteliu. – Paklausk ją, ar nori tekėti už tavęs, prigimdyti tau vaikų bei gyventi kartu ilgai ir laimingai, – juokauju aš.

– Liūdniausia, kad aš noriu ją vesti. Tikrai vesčiau, susilaukčiau su ja šešių žavingų vaikučių, nupirkčiau namą, susirasčiau kokį nuobodų darbą ir visą gyvenimą juos išlaikyčiau. Visą būrį. Nė akimirkos nedvejodamas. Aš ją myliu, – vėl atsidūsta jis. – Juk kitos tokios nėra, tiesa? Gražuolė, smagi, protinga... ir trykšta gyvenimo energija. Ji turi tiek entuziazmo. Nuobodžiausią dalyką pasaulyje moka paversti nuotykiu. Paprastą dieną – švente. Kiekvienas kitas šalia jos atrodo nuobodybė.

– Cha, ačiū.

– Velnias. Atleisk. Tavęs neturėjau galvoje.

– Nieko, aš pajuokavau. Bet, atrodo, tu tikrai įsimylėjęs.

– Taip, apgailėtinai, juokingai įsimylėjęs. Merginą, kuri bijo įsipareigoti.

Kažin ar jis teisus. Visada maniau, kad jei žmogus sako bijąs įsipareigoti, iš tikrųjų tik stengiasi patogiai atsikratyti nepageidaujamų santykių. Tai tik būdas ką nors pamesti suverčiant kaltę sau, o ne vargšui, kuris pametamas. „Aš kalta, ne tu, tiesiog negaliu įsipareigoti“ yra kur kas lengviau praryti negu: „Ei, tu man nelabai patinki. Atia!“ Tačiau dėl Alisos jis gal ir tiesą sako: ji tikrai kažko turi, kažko slapto ir uždaro, ir ši jos pusė, nepaisant viso jos tariamo nuoširdumo ir atvirumo, lieka neprieinama.

– Ar ji taip sakė? – klausiu.

Robis užsigalvojęs žiūri į paplūdimį.

– Robi?

– Atsiprašau? – atitoksta jis. – Ko klausei?

– Ar Alisa tikrai tau sakė bijanti įsipareigoti? Ar tik tu taip manai?

– Šitaip ji nesakė. Dieve... – juokiasi jis. – Manai, Alisa galėtų taip pasakyti? Ne. Ji to nesakė, bet aišku kaip dieną, gal ne?

– Nežinau. Nežinau, kaip galima būti tikram tokiais atvejais.

– Na, dėl jos mamos ir viso kito, – sako jis. – Jos tikrosios mamos. Taip atstumta ji turbūt nepasitiki meile.

– Jos tikrosios mamos? Kaip suprasti?

– O kad tave... Ji tau nesakė?

– Ne, – purtau galvą. – Alisa įvaikinta ar kaip?