Ребекка Джеймс - Tobula klasta

Mes nusivedėm Reičelę į kavinę, ir ji ėmė tauškėti, kaip jaudinasi prieš koncertą. Kiti muzikantai esą fantastiški, visi vienodai interpretuoja kūrinį. Man patiko šnekėtis apie koncertą, nes buvo įdomu, nes muziką mėgau ir supratau, ir visad džiaugdavausi, kai Reičelė atgydavo, pasidarydavo šneki. Bet netrukus pamačiau, kad Karlei nuobodu, jos akys klaidžioja, pirštai nekantriai barbena į staliuką.

– Klausyk, Karle, – tariau, – mes tau turbūt įvarėm mirtiną nuobodulį?

– O Dieve, atsiprašau... – Reičelė pridėjo delną prie užraudusio skruosto. – Pradėjau ir niekaip negaliu užbaigti, ar ne? Bet kad labai įdomu. Gerai, pakalbėkim apie ką kita.

Karlė tik krestelėjo galvą ir paklausė:

– Kada judvi turite grįžti namo?

– Niekas tiksliai nenustatė. – Pažvelgiau į Reičelę, gūžtelėjau. – Tačiau tau dar reikės skambinti, tiesa?

Reičelė dirstelėjo į laikrodį.

– Taip. Bet dabar tik truputis po keturių. Laiko per akis.

– Ar žinai Džeiką, Rosą ir jų grupę? – Karlė žiūrėjo į mane, ir iš jos šypsenos supratau ją turint planą, į kurį įeina dalykų, netinkamų Reičelei.

– Aha. – Buvau apie juos girdėjusi. Jie iš berniukų mokyklos, mokosi aukštesnėje klasėje negu mudvi su Karle. Jų grupė garsėjo kaip padūkėliai ir buvo labai populiari.

– Šį vakarą jie daro repeticiją. Apleistoje daržinėje. Na, maniau, bus paprasčiausia repeticija, bet iš tikrųjų – labiau vakarėlis. Atrodo, bus nemažai liaudies. Garantuotai susirinks visi vienuoliktokai ir dvyliktokai. Žodžiu, muzika, alus ir taip toliau. Turėtų būt linksma.

Aš papurčiau galvą.

– Abejoju. Tik ne šiandien.

– O kodėl ne? – prabilo Reičelė. – Labai noriu pasiklausyti tos grupės.

– Reiče, ten bus vyresnės klasės. Jie gers ir šiaip... Jausies ne savo vietoj.

– Jeigu bus muzika, nesijausiu.

– Ne, eikim namo.

– Oi, Keite, būk gera, nesispyriok! Mes tik nueisim, pasiklausysim grupės ir grįšim namo. Žinau, laikai mane dideliu kūdikiu, bet aš tokia nesu. Man irgi reikia pramogų. Kelias savaites turėsiu skambinti kiauras dienas. Jų muzika mane įkvėps. Prašau...

Reičelė skyrėsi nuo bendraamžių. Jai, atrodo, nereikėjo draugių, ne taip kaip kitoms paauglėms. Tai nereiškia, kad ji buvo šalta ar nemylėjo žmonių, nieko panašaus. Ką mylėjo, mylėjo iš visos širdies. Tačiau buvo drovi. Kompanijoje jausdavosi nesmagiai, varžydavosi, klaikiai nemokėjo plepėt apie viską ir apie nieką. Jeigu žmonių būryje kas nors tiesiogiai ją užkalbindavo, ji užrausdavo, imdavo mikčioti, springdama kažką pasakoti, bet paskui nutildavo ir vėl užsisklęsdavo aiškiai parodydama, kad daugiau nenori būti šnekinama. Sėdėdavo tokia tyki ir nekalbi, jog tiems, kurie jos gerai nepažinojo, galėjo pasirodyti atšiauri ir abejinga. Bet jei sugebėdavai ją įtraukti į pokalbį, jei priversdavai užsimiršti, nustebdavai, kiek daug ji pastebi. Buvo ne pagal amžių įžvalgi, jautri ir išmintinga. Kone kiekvienas, kas su ja susipažinęs nepatingėdavo pažvelgti giliau, imdavo ja žavėtis. Nepažinojau kito žmogaus, kuris neturėtų nė lašo klastos, pavydo ar godulio; ją vienintelę galėčiau palyginti su angelu.

Reičelei taip netiko veržtis į tokį vakarą, kad aš apstulbau. Žinoma, džiaugiausi, jog ji jaučiasi laisvai ir kalbasi su Karle, patiko, jog nori į vakarėlį. Pamaniau, tai ženklas, kad ji išlenda iš savo kiauto, ir nudžiugau. Norėjau, kad ji nors kiek prasiblaškytų. Iki tol niekad nebuvo maištavusi, ir aš nė kiek nebijojau ją galint pakliūt į kokią bėdą, todėl nemačiau reikalo spyriotis ir neleisti. Ji norėjo ten eiti, norėjo pasiklausyti muzikos, ir aš tikrai nemačiau nieko blogo.

Tada, aišku, nežinojau, kad šis paprastutis sprendimas bus toks pragaištingas. Kai atsitinka kas nors blogo, įvyksta tragedija, žmonės visada gręžiojasi atgal norėdami įžvelgti lemtingą tašką – tą laiko atkarpėlę, kuri išjudino lemtinguosius įvykius. Kartais sunku nustatyti tikslų laiką ar įvykį, konkretų sprendimą, kuris būtų galėjęs užkirsti kelią tragedijai...

– Gerai jau, – gūžtelėjau. – Nematau priežasties, kodėl negalėtum eiti.

Taigi ši akimirka, šis atsainus sprendimas nulėmė Reičelės likimą, jos mirtį.

8 skyrius

Vivjena bando nuslėpti, bet matau – ji nustemba, kai pranešu savaitgalį išvažiuojanti su Alisa ir Robiu. Išeidama į darbą mane tvirtai apkabina.

– Smagiai pasibūk, panele, – sako ji.

Nutarėme patraukti į pietus mano mašina, naujuoju pežo, nes jis greičiausias ir patogiausias. Išvažiuojame iš Sidnėjaus penktadienio rytą. Mudvi su Alisa turim būti mokykloje, bet dvyliktokams mokytojai gan atlaidūs ir apie pamokų praleidimą gal nė neužsimins. Dėl visa ko pasiėmiau „Hamletą“ ir ketinu dar kartą perskaityti kaitindamasi pliaže. Robis pasiėmė restorane retai gaunamą laisvą savaitgalį. Vairuoja jis, nes tik jam nereikia laikytis 80 kilometrų greičio apribojimo. Visi trys susijaudinę ir gerai nusiteikę, tad kone visas keturias valandas kelio į Merimbulą kvatojame ir juokaujame.

Išsinuomojome seną dviejų miegamųjų medinį namą paplūdimyje. Jį radome internete ir, nors buvo įdėta kelios vidaus nuotraukos, virtuvės ir valgomojo, nelabai įsivaizduojame, ką rasime. Todėl, kai atvažiavę pamatom žavingą baltai nutinkuotą namuką su medine veranda paplūdimio pusėj, apsidžiaugiam ir nusiraminam.

Puolam į vidų, lakstom juokdamiesi ir šūkaudami.

– Svajonių namas!

– Dieve, pažiūrėk į tą didžiulę seną vonią!

– Pažiūrėk, koks vaizdas! Kiekvienam kambary girdėti vandenynas. Tai bent! Tiesiog pasaka.

– Ei, ateikit pažiūrėt miegamųjų! Kokios lovos... Neįtikėtina.

Užsitraukę maudymukus lekiam į pliažą. Šokam tiesiai vandenin net nepabandę, kokio šaltumo, ir neriam po bangomis. Vanduo ledinis, bet aš per daug laiminga, apsvaigusi nuo gyvenimo, draugystės ir jaunystės jaudulio, žinojimo, kad manęs laukia net trys begėdiško džiaugsmo dienos, todėl šaltumas nė motais. Alisa su Robiu taškosi, glėbesčiuojasi ir kvatoja. Alisa klupinėdama bėga nuo jo. Jis ją sugauna, ji ištrūksta, bet nuo peties nuslysta siaura maudymuko petnešėlė, apnuogindama krūtį. Ji dar smarkiau kvatoja, žvygauja kaip įsišėlęs vaikas ir pati nutraukia kitą petnešėlę, kad liktų nuoga visa krūtinė. Tada suima krūtis delnais, kilsteli ir suspaudžia spenelius, nukreipdama į Robį.

– Bum bum, tu negyvas!

– Ooo... Aaaa... – dejuoja Robis ir, griebdamasis už krūtinės, aukštielninkas griūva į vandenį.

Alisa atsisuka ir nusitaiko speneliais į mane.

– Ne ne, – juokiuosi. – Prašau pasigailėti.

Akies krašteliu pamatau judant – ateina pusamžis vyriškis ir moteris. Jie žengia įbedę akis į tolį, veiduose sustingęs pasmerkimas ir pasidygėjimas.

Pasekusi mano žvilgsnį, juos išvysta ir Alisa. Linksma kvatoklės išraiška virsta pykčio grimasa. Staiga ji atsigręžia tiesiai į einančią porą. Užkišusi ranką už nugaros trūkteli liemenėlės raištelius ir ją nusitraukia, kita ranka nusismaukia bikinio kelnaites, išlipa iš jų ir pakelia galvą. Žiūri į porą nuoga ir įžūli, šypsodama šalta, akiplėšiška šypsena.

Vyriškis su moterimi nusiskubina užraudoniję, piktai bambėdami ir kraipydami galvą.

Alisa nulydi juos akimis, paskui užvertusi galvą ima kvatoti.

Tą vakarą puotaujame iš baro atsinešta kepta žuvimi su bulvytėmis. Bulvytės traškios, žuvis šviežia ir gardi, visi trys prisikemšame pilvus. Prisivalgę išsitiesiam svetainėje ant sofos ir tingiai šnekučiuojamės.