Ребекка Джеймс - Tobula klasta

Būti motina – sunki, prieštaringa, neįmanoma misija. Noriu, kad Sara būtų laiminga, turėtų draugių, juoktųsi ir džiaugtųsi. Nenoriu, kad ji pažintų kaustančią baimę, su kuria gyvenu kiekvieną dieną. Tačiau taip pat noriu, kad būtų atsargi. Įžengtų į šį pavojingą pasaulį budriai išplėtusi akis.

Atidariusi duris įeinu į žaidimų kambarį, sustoju už jos ir laukiu, kol ji atsisuks pajutusi mane. Dievinu akimirką, kai ji mane išvysta, džiaugsmą jos veidelyje, tai, kaip iškart pamiršta ką veikusi ir puola prie manęs. Aš atsitupiu, prisitraukiu ją ir tvirtai apkabinu. Ji lanko darželį tik dvi popietes per savaitę, trečiadienį ir penktadienį, – man skausmingai ilgas, nuobodžias popietes, – o penktadienio vakarą visada pasiimu ją su palengvėjimu, džiaugdamasi, kad pasibaigė dar viena savaitė, kad keturias ilgas dienas vėl galėsime būti drauge.

Iš tiesų jai nėra reikalo lankyti darželio. Ją leidžiu ten tik todėl, kad manau tai esant reikalinga, ji turi bendrauti su kitais vaikais. Aš nedirbu, – neištverčiau be jos penkias dienas nuo ryto ligi vakaro, – abi su Sara gyvename pas mano tėvus, bet atskirame bute pirmame aukšte. Mūsų butas gražus ir saulėtas. Prieš įsikeliant mama su tėčiu pakeitė kiliminę dangą, nudažė sienas linksma šviesiai geltona spalva. Taip pat įrengė naują virtuvę: baltą, švarią, šiuolaikišką, sujungtą su svetaine, pilna knygų ir žaislų, kur stovi minkšta, patogi sofa ir televizorius. Slankiosios durys atsiveria į plytelėmis grįstą kiemelį, jame tėtis įtaisė smėlio dėžę; čia aš galiu jos neišleisti iš akių, kai važinėjasi triratuku. Abi turime po atskirą miegamąjį, – nors Sara naktį dažniausiai atslenka į mano lovą, – ir mažutį tualetą su vonia, bet be dušo.

Šiandien ją pasiimu anksti, nes rytoj – mūsų metinė kelionė. Vešiuos ją į Džindebainą žiūrėti sniego. Džiaugiuosi kaip vaikas žinodama, kad Sara nesitvers laime pamačiusi sniegą. Jau pavasaris, ir ten žiemos turizmo sezonas bus tikrai pasibaigęs. Bet mes važiuojame ne slidinėti. Esu beviltiška slidininkė ir nejaučiu noro, bent kol kas, leisti Saros mokytis. Tačiau mudvi galime lipdyti sniego senį, svaidytis gniūžtėmis, galbūt – pasivažinėti rogutėmis. Galime prie židinio gurkšnoti karštą šokoladą ir mėgautis šaltuku, mėgautis buvimu dviese, toli nuo mano tėvų.

– Mamyte! – šūkteli ji, pamačiusi mane. Atsistoja, bėga artyn parversdama kėdutę ir apsiveja rankutėmis man kaklą. – Ar mes jau pasirengusios važiuoti?

– Aš taip. O tu?

– Ar sudėjai mano daiktus?

– Aha.

– Meškiuką įdėjai?

– Žinoma.

– O seneliai?

Ji žino, kaip mano tėvams norisi būti su ja, ir man pasidaro liūdna, kad tokia maža ji jau nerimauja dėl jų.

– Šį savaitgalį ir jie linksmai gyvens. Atvažiuoja draugai vakarieniauti, taigi nenuobodžiaus.

– Tikrai? – nušvinta ji. – Ar jie džiaugiasi?

– Labai. Beveik kaip mes.

Pasilenkusi pakeliu ją, surenku jos maišelius ir einu prie mašinos. Iš Sidnėjaus išvažiuojame greitai ir lengvai, penktadienio vakaro spūstims per ankstus metas. Sara važiuoja tylėdama. Žiūri pro langą čiulpdama nykštį, rami, lyg paskendusi transe. Automobilyje ji visada tokia, o kai buvo visai mažutė, važiavimas geriausiai ją užmigdydavo ir numaldydavo verkiančią.

Plentu važiuoju atsargiai, laikausi nuo kitų kuo toliau prisiminusi tėčio pamokymus, kaip vairuoti saugiai. Tėtis mane atkalbinėjo nuo kelionės. „Keliai bus baisūs, – sakė jis. – Išlindę visi blogiausi vairuotojai, idiotai ir maniakai, lakstantys savaitgaliais kaip be galvos. O tu nepratusi važinėti tokiomis sąlygomis, – griežtai kalbėjo jis. – Nebūk kvaila.“ Bet jo akyse ašaros ir dreba rankos.

Suprantu jo baimę: keliuose kasdien žūsta žmonės. Viena klaidelė, neapsižiūrėjimas, išsiblaškymo akimirka – ir tu gali papulti po viena iš daugybės šiuo plentu lekiančių puspriekabių. Žaibiškai nutrūksta dar dvi gyvybės. Sunaikinama jau ir taip nukraujavusi šeima. Tėčiui ir mamai nebebūtų jokios prasmės gyventi. Būtų per didelis smūgis netekti antros dukters, vienintelės anūkės, o jie žino, geriau už daugelį, kad kartais įvyksta ir neįsivaizduojamų dalykų. Jie žino, kad košmarai gali tapti tikrove ir tikrai tampa.

Taigi dėl tėvų mano akys prilipusios prie asfalto, rankos tvirtai gniaužia vairą, protas budrus. Tik bijodama tėvo susilaikau nenuspaudusi akceleratoriaus iki galo.

6 skyrius

– Ne ne ne ne! Tik ne Kofs Harboras. Nė už ką, – prieštarauja Alisa. – Ten klaiku, pilna storulių. Ir jokių gerų restoranų.

– Pilna storulių? – Robis kraipo galvą. – Kartais, Alisa, esi tokia pasipūtusi ragana.

– Tačiau tai tiesa. Kofs Harboras skylė. Be to, jei nori pasideginti pliaže, Kofsas ir šiaip netinka. Ten niekur tiesiai neprieisi prie vandens. Tarp namų ir paplūdimio nutiestas geležinkelis. Mėšlas, patikėkit. Mano tėvai dievino tą miestelį, taigi baisesnės charakteristikos nereikia.

Alisa man taip nieko doro ir nepapasakojo apie savo tėvus, ir aš neįsivaizduoju jos santykių su jais. Kai kada atrodo, jog ji nekenčia jų, nes vis šaiposi – iš jų skurdo, netikusio skonio, kvailumo, ir man baisu, kad ji gali būti tokia žiauri savo kūnui ir kraujui, žmonėms, kurie ją užaugino ir tikriausiai myli. Bet kai kada apie motiną ji kalba tiesiog su apčiuopiama meile ir susižavėjimu. Kada nors ją smulkiau paklausinėsiu. Kada nors, tikiuosi, su jais susipažinsiu.

Trise bandome organizuoti savaitgalio išvyką. Aš džiugiai svajoju apie žavias dienas plaukiojant, valgant ir kalbantis. Bet mes nesutariame, kur geriausia važiuoti, nes pinigų turime nedaug, o Alisa labai išranki.

Jaučiuosi šiek tiek kalta, nes mano tėvai turi namą Mėlynuosiuose kalnuose, kur kartais praleidžia savaitgalį. Namas puikus, šiuolaikiškas, šviesaus medžio ir nerūdijančio plieno, atviro išplanavimo, su nuostabia kalnų panorama. Jį projektuodamas tėtis panaudojo visus savo mėgstamiausius interjero elementus. Taigi namas patogus ir stilingas, visur grynos tiesios linijos, o svarbiausia – daugybė šviesos ir oro. Yra baseinas ir teniso aikštelė, todėl visada rasi ką veikti. Namas stovi penkių akrų sklype už tankaus spygliuočių miško.

Tėvai su džiaugsmu leistų mums jame pabūti, dažnai siūlo savaitgalį nusivežti ten draugų, ir žinau, kaip jie džiaugtųsi galvodami, kad man tuose namuose smagu. Nuostabi vieta ir tikriausiai puikiai praleistume laiką, o svarbiausia – už dyką. Bet vargu ar ištverčiau. Po Reičelės mirties ten lankiausi vos vieną kartą, praėjus keletui mėnesių nuo tos baisios dienos; mama su tėčiu tebebuvo priblokšti ir vis dar elgėsi kaip pasiklydusios sielos. Buvo neįtikėtinai skaudu gyventi tuose namuose be Reičelės, – jos nebuvimas tarsi koks piktas vakuumas išsiurbė iš jų visą grožį ir džiaugsmą, – ir aš ten daugiau negrįžau.

Per mokyklines atostogas mes išvažiuodavom iš Melburno ir vasarnamyje praleisdavom vieną arba dvi savaites. Toji tyki, jauki vieta tiko Reičelei skambinti. Reičelės koncertinis rojalis visad užėmė name pagrindinę vietą; Reičelei grojant, su tėvais verandoje gurkšnodavom arbatą ir klausydavomės muzikos. Taip sėdėdavom kas vakarą, pakerėti muzikos ir kalnų grožio, beveik nesikalbėdami, tik retkarčiais susižvelgdami ir nusišypsodami, kad mums taip sekasi, kad taip gražiai, turtingai ir lengvai gyvename.

Name nebuvo nei radijo, nei televizoriaus, jokių kitokių pramogų, be muzikos, tačiau buvo stalo žaidimų: žodžių loto, šachmatai, milžiniškos dėlionės. Dienos slinkdavo lėtai, – kai esi toli nuo kasdienio gyvenimo darbų, laikas nesvarbus, – ir mes su meile džiaugdavomės vienas kitu. Niekas apie tai nekalbėdavo, bet buvo akivaizdu iš elgesio, iš įnirtingų teniso dvikovų, iš to, kaip tardavomės, ką gaminti vakarienės ir katra pora tai darys, kaip rūpestingai taisydavom valgį ir pasigardžiuodami lėtai valgydavom, kaip pavakarieniavę eidavom pasivaikščioti, o kelyje juokdavomės ir pasakodavome prisiminimus, – visa tai be žodžių liudijo, kad mūsų ketvertas laimingas ir dėkingas, nes yra tokia laiminga, jungiama tarpusavio meilės, tiesiog išrinktoji šeima.