Ребекка Джеймс - Tobula klasta

Baigęs praustis, Robis padeda muilą.

– Ooo, – atsidūsta. – Dabar geriau.

Šypsodamas jis pakšteli man į skruostą ir išlipa iš vonios. Delnu nusibrauko vandenį, apsimauna džinsais ir šlapias išeina.

Nusimaudžiusi apsirengiu, pėdinu į virtuvę.

Robis plauna indus – jau bebaigiąs vakar paliktą krūvą, kurią žadėjo sutvarkyti Alisa.

– Oi, dėkui, Robi, – sakau. – Tu net nepavalgei. Nereikėjo plauti.

Jis gūžteli.

– Nori arbatos? Užkaičiau arbatinį.

– Labai noriu. Bet pati pasidarysiu. Mat arbatą geriu ne bet kokią, o tik tikrą, na, žinai, arbatinuke užplikytų arbatžolių. Kiti mane laiko beprote, kad šitaip išsidirbinėju, todėl lengviau pačiai pasidaryti.

– Puiku, aš nesisiūlau. Pats mėgstu arbatžolių arbatą. Daug sodresnis skonis. Mano mama irgi gerdavo vien tikrą arbatą.

– Gerdavo? – klausiu.

– Ji mirė.

– Ooo... Mirė? Atleisk, Robi. Kaip liūdna... Kada?

Robis pakėlė akis nuo rankų, sumerktų į vandenį. Akys buvo liūdnos, sklidinos ašarų.

– Prieš gerus metus.

– O Dieve! Vargšelis... Turbūt baisiai jautiesi. Galvą guldau, tik dabar pradedi tai suvokti, ar ne? Ir iš tikrųjų jos pasigesti.

– Aha. – Linktelėjęs vėl nuduria akis į vandenį.

Galėjau tuo ir baigti, pakeisti temą, prašnekti apie ką nors linksmesnio, kasdieniškesnio, bet prisimenu, kaip žmonės elgėsi Reičelei mirus. Prisimenu, kaip būdavo keista, kad į jos mirtį žiūrima taip lengvabūdiškai, kad pokalbis apie ją nutraukiamas lengvai, lyg būtų plepalai apie orą. Oi, žinau, žmonės neįsivaizduodavo, ką sakyti, ir gal manydavo, jog man skaudu apie tai kalbėti, – dar jie bijodavo pasirodyti pernelyg smalsūs. Reičelės mirtis buvo tokia siaubinga, kad kalbėtis apie ją atrodė klaiku, nederama. Bet man buvo skaudu, kad žmonės taip jos nepaiso.

Taigi aš temos nekeičiu.

– O tėvas? Kaip jis laikosi?

– Manau, neblogai. Bet sunku suprasti, tiesa? Matai, nesinori tiesmukai klausti.

– Kodėl?

– O jeigu jam bloga? Kas tada? Kuo gi aš galiu padėti?

Man užtenka proto nešnekėti beprasmiškų banalybių, nesiūlyti, kad su tėvu bandytų kalbėtis; ir aš nemeluoju, kad žodžiai gydo. Mat žinau, jog negydo, negali gydyti. Žodžiai tėra žodžiai, garsų junginiai, bejėgiai prieš tikrą sielvartą ir kančią.

– Niekuo, – sakau. – Nieko tu negali padaryti. Tokia tiesa.

– Taigi. Tik galiu pasakyti, jog viskas gerai, ir jis gali pasakyti tą patį. Ir tada pasidaro trupučiuką geriau, nes nebereikia tiek sukti galvos nei dėl svetimo, nei dėl savo skausmo.

– Taip, – linkteliu. – O su savo skausmu tvarkaisi kaip moki. Ir pagaliau jis ima atslūgti. Nebegalvoji apie jį kiaurą dieną.

– Aha, – linkteli Robis. Valandėlę tylime. Laukiu, kad Robis pasirinktų, tęsti pokalbį ar jį baigti. Jis pasirenka tęsti ir prapliumpa: – Tuo laiku, kai mama atgulė, ketinau keltis iš namų, bet pasilikau, nes norėjau padėti, norėjau būti su ja, supranti, prieš mirtį kuo ilgiau su ja pabūti... matai, tada jau žinojome, kad ji tikrai mirs... tik neaišku kada. Tačiau tai buvo daugiau kaip prieš dvejus metus. Aš tebegyvenu ten pat. Man dvidešimt metų, o vis dar gyvenu namie, nes gaila palikti tėvuką. Kvailiausia, kad nežinau, ar jam tikrai manęs reikia. Gal nori, kad nešdinčiaus po velnių ir jis galėtų būti vienas... ramiai sau kentėti. Ko gera, mano, kad man reikia jo kompanijos. Iš tiesų viskas labai sudėtinga.

– Vadinasi, tavo tėčiui bloga?

– Šiaip normalu. Elgiasi normaliai. Stiprus, viskuo rūpinasi, žiūri, kad namuose būtų smagu, švaru, nepristigtų maisto ir taip toliau. Žinok, mes dažnai pasikviečiam draugų, tokie picos ir alaus vakarai. Linksma, tarsi gyventi be moters namuose – vienas gerumas. Bet paskui kartą vakare gal prieš savaitę ėjau į jo kambarį, norėjau kažką pasakyti. Ir prie durų stabtelėjau, nežinia kodėl, galbūt... nesvarbu... Stabtelėjau ir... išgirdau jį verkiant. Iš tikrųjų verkiant, supranti, garsiai, gailiai kūkčiojant. Kažkoks siaubas. Supranti, taip, žinau, jis tikrai mylėjo mamą ir taip toliau, žinau, kad jos pasigenda, bet vis tiek... jo verksmas atrodė toks... bejėgiškas. Kaip vaiko. Lyg nebūtų galėjęs susivaldyti. Lyg visas tas jo smagumas ir panašiai tebuvo akių dūmimas. Man skirtas fasadas. Aš nežinojau, ką daryti, todėl tik stovėjau laukdamas, kad jis liautųsi, kad baigtų tą pragarą. Nenusakomas jausmas. Blogiausia, jog nejaučiau jokios užuojautos, tik nekenčiau jo, kam leido man tai išgirsti, kam apsimetinėjo, kad viskas gerai.

– Suprantu tave, – išsprūdo man nespėjus suvokti, ką sakau, kaip išsiduodu. – Matydamas tėvus tokius iš tikrųjų suaugi, supranti, jog pasaulis tėra didžiulė baugi vieta, kuri jiems nepavaldi. Ir jeigu jiems taip skaudu, jeigu jie negali valdyti padėties, argi yra vilties tau?

– Tikrai. – Robis žvelgia į mane sunerimęs. – Velnias. Tikiuosi, tavo mama nemirė ar dar ko nors neatsitiko?

– O ne, – papurtau galvą nusijuokdama, sakytum mintis, kad esu susidūrusi su mirtimi, tiesiog absurdiška. – Ji gyva ir sveika. Paprasčiausiai dažnai apie tai pagalvoju. Be to, esu skaičiusi keletą tėčio knygų apie gedėjimą ir kaip įvairios šeimos ištveria netektį. Esu nenormali. Beprotė.

– Na, tu tiksliai nusakei tą jausmą. Daugelis žmonių išsigąsta, kai pasakau, kad mama mirusi. Kiti susikremta arba sutrinka ir nusuka kalbą. Iš tikrųjų šnekėtis su tavim geriau negu su psichologe. Tiesą sakant, ji nuobodi moteriškė, sukus apsukus vis tą patį varo, aš pas ją vaikštau tik todėl, kad tėtis nori. Amžinai mane klausia, ką jaučiu ir ką manau apie tai, ką jaučiu. Tada aiškina, jog mano jausmai visai pateisinami, nors visą laiką jaučiu potekstę, kad turėčiau pasistengti ir mokytis jausti kitaip. Grynas laiko gaišimas. Visiška nesąmonė. Lygiai tiek pat išminties galėčiau pasisemti iš tualetinio popieriaus ritinėlio.

Jau noriu sakyti, jog ir pati abejoju psichologinės pagalbos nauda netekties atveju, mat jos pagrindą sudaro prielaida, neva esama iš esmės geresnių, veiksmingesnių gedėjimo būdų, – bemaž nežmoniška mintis, kad baisią jauno žmogaus mirtį galima pamiršti, – kai iš kito kambario pašaukia Alisa:

– Labas rytas! – Jos balsas užkimęs po nakties. – Ei, kur jūs pasidėjot? Man čia vienai labai liūdna.

Mudu su Robiu šyptelime ir baigiam pokalbį. Paimame arbatinį, pieno, cukrinę su puodeliais ir einam į svetainę pas Alisą.

5 skyrius

Sarą paimu iš darželio anksčiau negu įprastai. Kol ji manęs nemato, valandžiukę žiūriu į ją pro langą patenkinta, kad ji atrodo visai laiminga. Ji žaidžia plastilinu – viena be galo susikaupusi tapšnoja ir minko lipnią spalvotą masę. Sara mėgsta vienumą, drovisi aplinkinių – visai kaip Reičelė; ir nors džiaugiuosi, jog yra atsargi, nepuola draugauti su nepažįstamais žmonėmis, šiek tiek neramu, kad dėl to jai gali būti sunku ateityje. Juk turės eiti į mokyklą, bendrauti su kitais, nori ar nenori.

Keista, bet Reičelės drovumo niekad nelaikiau trūkumu. Man šis bruožas buvo mielas. Bet aš noriu, kad mano dukters gyvenimas būtų puikus. Noriu, kad visi ją mylėtų. Noriu, kad jai viskas sektųsi kuo lengviau, džiugiau ir sklandžiau.

Iš visų nuolatos girdžiu, jog per daug ją saugau, jog turiu Sarai duoti valią, tegul pati skinasi kelią pasaulyje, bet iš tiesų mylimų žmonių neįmanoma saugoti per daug. Norisi stverti tokiems aiškintojams už rankovės ir sušukti: „Kvailiai, juk aplink vieni pavojai! Gal manote, jums niekas negresia, o žmonėmis galima pasitikėti? Atseit jie geri? Atsimerkit ir apsidairykit!“ Bet jie mane palaikytų beprote. Naivūs neišmanėliai, nesuvokiantys, kad pasaulyje pilna žmonių, kurie linki tau blogo, nori pakenkti, ir negaliu atsistebėti, kaip galima būti tokiems akliems.