Ребекка Джеймс - Tobula klasta

– Viskas gerai? – klausiu.

– Taip. – Ji užsidengia burną delnu, nuleidžia akis. Susitvardžiusi pakelia galvą ir nusišypso. – Ačiū, viskas puiku. – Nusiplovusi rankas pasižiūri į veidrodį. – Ir ką gi jie ten veikia? – klausia.

– Ai, šnekasi, laukia valgio, ir tiek. Viskas gerai? – Aš nežinau, ką ji matė, nežinau, ar labai nusiminusi.

Ji neatsako, bet šypsodamasi taria:

– Taigi Alisa su Benu dar neužsiima seksu ant stalo?

– Ką?

Juokdamasi ji nusisuka, prieš veidrodį pasitaiso plaukus.

– Žinok, man nė kiek neįdomu, jeigu jie taip daro. Benas nenaudėlis. Aš jo beveik nepažįstu. Mes tik antrą kartą matomės.

– Tikrai? Vadinasi, jis nėra tavo mylimasis?

– Jokiu būdu, – purto ji galvą. – Manai, visai neturiu proto?

Aš išsišiepiu nusiraminusi ir prajuokinta.

Ji irgi nusišypso, tada užverčia galvą ir smagiai nusikvatoja į lubas. Garsiai ir linksmai, su palengvėjimu, lyg būtų ilgai tramdžiusi tą juoką, ir aš suvokiu, kad kabinoje ji nėmaž neverkė.

– Alisa uždėjo ranką Benui ant šlaunies. Jis manė, kad aš nematau. Ji žinojo, kad pamačiau... Nemoku pasakyti, kaip nesmagu buvo ten sėdėti ir dalyvauti jos psichopatiniame žaidimėlyje. Tikras siurrealizmas... Reikėjo ką nors pasakyti. Bet tokioje padėtyje greitosiomis nesugalvoju nieko sąmojingo ar protingo. Tam reikia ypatingo charakterio, tam tikro šmaikštumo, kurio aš neturiu. – Patylėjusi ji rimtai pasižiūri į mane. – Kas jai yra? Alisai? Atleisk, žinau, ji tavo draugė, bet kodėl grabalioja kažkokį nevykėlį, kuris atėjęs vakarieniauti su kita mergina? Ir kurių galų ji taip daro turėdama tokį žavų vaikiną kaip tasai Robis? Juk jie pora, ar ne? Šiaip nesuprastum. Ypač kai ji taip uoliai flirtuoja su Benu. Tačiau jis atrodo tikrai mielas. Robis, ne Benas. Benas toks pat mielas kaip gličių rupūžių pilna vonia.

– Taip, Robis mielas. Nuostabus, – skubiai pritariu. – Ir aš pati nesuprantu. Nesuprantu, kas šiandien Alisai darosi. Dievaži, paprastai ji ne tokia. Paprastai nėra tokia baisi. – Tai sakydama jaučiu, kad mano žodžiai tušti ir melagingi. Taip, iki tol nemačiau, kad Alisa elgtųsi taip bjauriai, bet iš dalies jaučiu, jog nuo mūsų pažinties pradžios ji darosi vis blogesnė. Kuo daugiau ją matau, tuo labiau regiu tą bjaurumą. Gūžteliu. – Atsiprašau. Ji tikrai nemaloni. Niekuo nepateisinamai.

– Nemaloni? – Filipa žiūri į mane negalėdama patikėti. – Nemaloni? Atleisk, Katrina, tokio elgesio negalima pavadinti nemaloniu. Nemalonus esti karštas vakarų vėjas arba... arba kai žmogus prastai nusiteikęs. Šituo žodžiu aš niekaip neapibūdinčiau tavo draugės. Tikslesnis žodis būtų „žiauri“. Arba „piktavalė“. Arba „pagedusi“. Tinka ir visi trys žodžiai.

Nors jau esu linkusi manyti, kad Filipa gal neklysta dėl Alisos, pajuntu ir šiokį tokį susierzinimą. Vis dėlto Alisa – mano draugė, Filipai nedera taip griežtai ir taip greitai jos pasmerkti.

– Ne tokia jau ji bloga, – tariu. – Turi ir puikių savybių. Panorėjusi gali būti nepaprastai gera ir žavi. Ir labai smagi.

– Adolfas Hitleris irgi mokėjo toks būti. – Ji rimtai žiūri į mane. – Nenoriu tavęs užgauti. Žinau, neturėčiau taip kalbėti, amžinai prisidarau bėdos šitokiom kalbom. Bet galiu lažintis iš milijono dolerių, jog tavo draugė turi kažkokią psichologinę problemą. Žinau, pagalvosi, ką čia skiedžiu, kuo save laikau taip sakydama, bet mano tėvai psichologai, turi savo kabinetą, o aš universitete studijuoju psichologiją, taigi šį tą nutuokiu.

– Kąąą? – nutęsiu daug labiau nustebusi ir įsižeidusi, negu iš tikrųjų jaučiuosi. – Psichologinę problemą? Nemanau.

– Taip sakau tik todėl, kad tu atrodai tikrai simpatiška. – Filipa gūžteli. – Ir, mano nuomone, dar nesi jos perpratusi.

– Labai abejoju, ar su žmogum pabuvus vos penkias minutes galima nustatyti jo psichologinę problemą.

– Na, iš tiesų pusantros valandos. – Ji pasilenkia prie veidrodžio, apžiūri veidą. – Atleisk, tikriausiai tave erzinu. Bet judu su Robiu atrodote tokie geri. O Alisa atrodo... nežinau... turbūt kaip žmogus, turintis rimtų psichikos bėdų.

Jau noriu ginčytis, pasakyti Filipai, kad ji juokinga, kad Alisa galbūt keistuolė ir šiek tiek savanaudė, tačiau tikrai ne ligonė. Ne kokia nors psichopatė. O mudu su Robiu nesame patiklūs kvaileliai.

Tačiau girgžteli tualeto durys, atsidaro ir tarpdury išdygsta Alisa.

– Ką čia dabar veikiate? – klausia ji ir eina į kabiną. Neužsidariusi durų pasikelia sijoną, nusismaukia kelnaites ir atsisėdusi ant klozeto nė kiek nesigėdydama garsiai paleidžia čiurkšlę. – Pradeda nešti valgį. Toks gardumas, kad, jeigu nepaskubėsite, gali ir nelikti. – Atsistojusi nuleidžia vandenį, eina plautis rankų, bet veidrodyje pasižiūri į Filipą, tada į mane. Nusišypso. – Ir žinot ką? Po to žygiuosim pas mane. Daryti margaritos kokteilių. Ir surūkysim žolės suktinę. Jau nutarta.

Grįžtame prie stalo, vakarieniaujame. Valgis, kaip sakė Alisa, tikrai gardus. Alisa visą dėmesį skiria Filipai, netikėtai susidomėjusi visko ją klausinėja. Filipa mandagi, bet atsakinėja į Alisos klausimus kuo trumpiau, nieko neaiškindama ir neskatindama pokalbio, su lengva šypsenėle vogčiomis dirsčiodama į mane.

Išskyrus tai, kad Filipa labai šaltai elgiasi su Benu, vakarienė vyksta sklandžiai, daugiau jokių incidentų, o kai išėję iš restorano patraukiam Alisos namų link, nustembu suvokusi, kad mano nerimas išsisklaidė. Iš tiesų jaučiuosi visai rami, beveik linksma. Gatvėse daugybė žmonių, eina juokdamiesi ir šnekėdami, tvyro užkrečiamas jaudulys. Penktadienio vakaras, visi kupini lūkesčio ir džiugesio, visur jaunimas – gerai atrodantis, madingai apsirengęs, klegantis ir kvatojantis. Na, Alisa išgėrė ir bjaurokai elgiasi. Ir kas iš to? Būna blogesnių dalykų. Ne pasaulio pabaiga.

Užsukam į gėrimų parduotuvę, nusiperkame kokteiliams tekilos, o krautuvėlėje ant gatvės kampo – maišelį citrinų. Alisos bute visi smagiai darbuojamės: ieškome kokteiliams stiklinių, spaudžiame citrinų sunką, maišome saldžiai kartų gėralą. Alisa paleidžia kažkokią muziką, ir mes, susigrūdę ankštoje virtuvytėje, garsiai dainuojam jai pritardami. Staiga visiems pasidaro taip linksma, taip gera šioje kompanijoje, ir aš trumpam pamirštu Alisos elgesį. Pamirštu savo baimę, kad vakaras gali baigtis apgailėtinai.

– Pažaiskime, – pasiūlo Alisa, kai kiekvienas pasiimam po didžiulį šaltutėlį kokteilį. Savojo gerti neketinu, bet laižau, kad Alisa nepyktų, o kai ji nemato, išpilu. Ketinu likti blaivutėlė. Budri.

– Gerai, – sutinku ir šypsodama žvilgteliu į Robį. Mano šypsena sako: „Žiūrėk, viskas bus puiku. Visi šauniai praleisim vakarą, ir tiek.“

Robis atsako nedrąsia šypsena, dar abejodamas.

– „Tiesa ar užduotis“. – Trindama rankas iš susijaudinimo, Alisa veda visus į svetainę. – Pirmyn! Dievinu šitą žaidimą. Šiuo būdu gali geriausiai pažinti žmones.

Suėję paskui ją susėdam ant grindų aplink kavos stalelį rytietiškai sukryžiavę kojas. Kažkuris išjungia muziką.

– Aš pirma? – Alisa kyšteli Robiui liežuvį. – Dabar gali klausinėti. Mat įsivaizduoji, kad puikiai mane pažįsti. Gali paaiškėti šis tas įdomaus.

– Tiesa ar užduotis? – klausia Robis.

– Tiesa.

Robis gurkšteli kokteilio ir valandėlę mąsto. Rimtai pažvelgia į Alisą.

– Ar tu kada nors gailiesi? Ką nors pasakiusi ar padariusi?

Alisa ilgai žiūri į jį.

– Dieve mano, Robi. Maniau, žaisim, kad būtų įdomu. – Ji atsidūsta. – Gailėtis... hm... duok pagalvoti. – Ji ryžtingai papurto galvą. – Ne. Niekada. Aš dėl nieko nesigailiu. Tegul gailisi nevykėliai ir bailiai. Nesu nei tokia, nei tokia. Gerai, Robi, ačiū už nuobodų klausimą. – Šypsodamasi ji nužvelgia visus. – Ką man toliau parinkti? – Ir ji pažvelgia į Beną. – Taigi Benas. Gal man padėsi išlaikyti žaidimo lygį. Kad būtų nešvankus ir įdomus, koks ir turi būti. Tiesa ar užduotis? Greičiau atsakyk, kol neužmigau.