Ребекка Джеймс - Tobula klasta

Atnešu Alisai lėkštę, ji atsisėda su manim ir Filipa balkone, mes kartu valgome. Iš pradžių Filipa budri ir šalta, įtariai stebi Alisą. Bet Alisa vėl kaip visada atvira, nuoširdi, miela ir be galo, be krašto atsiprašinėja už aną vakarą. Juokiasi iš savęs, pašiepia savo elgesį taip tiesiai, su tokiu geru humoru, – atgailauja nužemintai, bet kartu beprotiškai juokingai, – kad neatleisti neįmanoma. Po kiek laiko matau, jog ir Filipa atlyžta, nors ir nepasitikėdama Alisa, pasiduoda jos žavesiui. Prisivalgiusios mes dar ilgai sėdim balkone šnekėdamos, juokaudamos ir grįžtam vidun tik tada, kai saulė užlenda už horizonto ir pasidaro nemaloniai žvarbu.

– Išsinuomokim kokių filmų. Užsisakykim picų, – siūlo Alisa.

– Kad nežinau, – sakau. – Rytoj pirmadienis. Mokykla. Man reikia išsimiegoti.

– Nesėdėsim iki vėlumos, – nenusileidžia Alisa. – Bet aš dar nenoriu, kad ši diena baigtųsi. Per daug smagu. Nenoriu šįvakar grįžti ir būti viena. – Ji žengia prie Filipos, suima jos ranką abiem delnais. – Gerai, Filipa? Leisk man įrodyti, kad iš tikrųjų nesu tokia bjaurybė, kokią tu matei vakar. Aš eisiu parnešti filmų. Ir, jeigu norite, tailandiško maisto. Jums nereikės nieko daryti. Ir neišleisite nė cento. Aš vaišinu. Gerai? – Ji maldaujamai žiūri į mus. – Gerai? Dėl manęs?

Filipa šypsodamasi žvelgia į mane.

– Kaip Katrina nuspręs. Čia jos namai. Ją tikriausiai pykina nuo mūsų.

– Atrodo neblogai, – gūžteliu aš. – Sunku patikėti, bet ir vėl noriu valgyt. Visai gera priešais televizorių kramsnoti vegetarišką maistą.

Susiradusios netoliese esančio tailandiško restorano valgiaraštį išsirenkam patiekalus. Ir Filipa, ir aš veržiamės eiti su Alisa, padėti jai parnešti dėžučių, bet ji mūsų pagalbos atsisako, atseit norinti, kad visas darbas būtų jos vienos, ir išeina.

Mudvi su Filipa pėdinam į virtuvę suplauti pietų lėkščių.

– Juk ji nėra tokia beprotė, kokia ją laikei, ką? – klausiu.

Filipa, sumerkusi rankas į vandenį, nepakelia akių.

– Ji moka būti labai miela. Labai žavi.

– Taip. – Aš žaismingai kumšteliu jai alkūne. – Tačiau tu neatsakei į mano klausimą. Aš pasakiau „beprotė“.

Jaučiuosi lyg ir išduodanti Alisą, kurią laikau artima drauge, nes apšneku ją su beveik nepažįstamu žmogumi. Bet Filipa tokia praktiška ir sąžininga, tokia įžvalgi ir protinga, kad man negali nerūpėti jos požiūris. Man ji patinka. Be abejo, baisiai intelektuali, bet kartu ir nuoširdi, smagi, įdomi, ir aš labai tikiuosi, kad mes susidraugausime. Aš jau pasitikiu jos protu ir vertinu jos nuomonę.

Filipa atsidūsta, ištraukia rankas iš vandens, nusišluosto į džinsus. Pažvelgusi į mane gūžteli.

– Vis tiek manau, kad ji savotiška beprotė. Nenuspėjama. Mano tėtis sakytų, kad jai reikia „sudėtingos priežiūros“.

– Tačiau tai tėvo nuomonė. – Tyliai nusijuokiu norėdama sušvelninti tai, ką dabar pasakysiu. – Ir truputį ciniška, gal ne? Šiek tiek... na, ji juk žmogus. Ir ne kasdien taip elgiasi. Tokią ją vakar išvydau pirmą kartą. Be to, ji mano draugė. Ir daugeliu atžvilgių puiki draugė. Patikėk, nesi mačiusi, kokia ji gali būti gera ir švelni. Taigi... nejau turėčiau ją mesti? Mesti ir pabėgti, nes keblu turėti tokią draugę? Manau, kad... na, nelabai gražu šitaip elgtis su žmonėmis.

– Gal tu ir teisi, – šypsodamasi sako Filipa. Ji nustebusi ir nuliūdusi. – Bet toks požiūris labai kilnus.

– Tikrai? – Kiek sutrikusi nuo jos skvarbaus žvilgsnio, imu krauti į spintelę lėkštes ir puodelius. – Matai, aš žinau, kaip jautiesi, kai kiti nenori būti su tavimi, nes per sunku. Po Reičelės nužudymo kasdien tai patirdavau. Net iš geriausių draugių. Jos visos jaudinosi dėl manęs, labai stengėsi būti geros... bet visiems buvo tokių linksmybių metas. Mes baigėme dešimtą klasę, visur šokiai, vakarėliai ir taip toliau. Visiems rūpėjo išleistuvės. Niekas nenorėjo sėdėti su manim kambaryje ir verkti. Niekas nenorėjo, kad aš ateičiau į vakarėlį jų namuose... nes būtų reikėję rūpintis manimi, globoti mane ir linksminti. Tokia nuobodybė. Ir aš jų nekaltinau. Supratau, kad gadinu joms nuotaiką. Supratau, jog niekas nenori galvoti apie mirtį, žmogžudystę ir tragediją... Bet aš negalėjau negalvoti. Toks buvo mano gyvenimas. – Patraukiu pečiais nustebinta savo pačios žodžių. Iki tol nesu taip mąsčiusi, šios mintys randasi bekalbant. Bet jos atrodo tikros. Ir teisingos. – Tiesiog manau, kad, jeigu draugystė tikra, žmogų reikia branginti, koks yra. Ir kai linksma, ir kai nuobodu. Kai gera ir kai bloga.

– Suprantu. – Filipa ištraukia kaištį, valo kriauklę. – Bet vis tiek nemanau, jog reikia draugauti su žmonėmis, kurie neša į tavo gyvenimą visokį neigiamą šlamštą. Aš to nedaryčiau. – Matau, kaip ji stengiasi kalbėti nuoširdžiai, nepriešiškai. Ji irgi nori, kad mes taptume draugėmis. – Man rodos, turėsime susitarti, kad mūsų nuomonės gali nesutapti.

Pagaliau grįžta Alisa, mes susėdam virtuvėje ir vaišinamės. Maždaug aštuntą, kai visos trys, linksmai kvatodamos, nuruošiam stalą, ateina Robis. Iš pradžių su Alisa laikosi šaltai ir priekaištingai dėbčioja į mudvi su Filipa. Bet mes jį pavalgydinam vaišių likučiais, smagiai šnekinam, ir jis palengva atlyžta, leidžiasi įtraukiamas į pokalbį, net pradeda šypsotis. Alisa jam tokia švelni ir jautri, tokia mylinti ir rūpestinga, jog jis nebegali pykti.

Paskui susėdam svetainėje įjungę vos vieną lempą, visi keturi ramūs ir sotūs. Alisa, parinkusi filmą, eina dėti į grotuvą. Staiga atsisuka.

– Dar noriu pasakyti vieną daiktą. Kol neužmigome. – Ji droviai šypteli ir rodydama į Filipą ir Robį sako: – Pirmiausia noriu, kad visi žinotumėt, – tarp mūsų su Benu naktį nieko neįvyko. Jis išėjo iškart po jūsų. Galiu prisiekti. – Robis nuleidęs galvą tramdo šypseną, bet matau, kad Alisos žodžiai padarė jį laimingą.

Alisa kalba toliau:

– Svarbiausia, vakar aš buvau siaubinga ir noriu oficialiai atsiprašyti. Visus tris. Filipą, Robį, bet labiausiai Katriną. – Ji gailiai žiūri į mane. – Neturėjau vakar to sakyti. Jokiu būdu. Ir nė trupučio netikiu tuo, ką sakiau. Vien todėl, kad, tavim dėta, pati būčiau pamaniusi tokią baisybę, nereiškia, kad tu būtum. Kaip tai vadinama? Atrodo, perkėlimu. Taip, save aš perkėliau į tave. Nedora ir juokinga, ir aš nežmoniškai gailiuosi, o tu kaip gyva nesuprasi, kaip savęs nekenčiu, kam tave įskaudinau. Tu man visada tokia gera. Žinau, nesu verta tavo atleidimo, bet jeigu man atleisi, būsiu laiminga ir dėkinga.

– Oi, dievaži, – sakau vildamasi, kad prieblandoje nematyti, kaip aš paraudau, – sėsk ir tylėk.

– Taip ir padarysiu, – taria ji, nuleidusi akis. Jos balsas dreba, turbūt nuo ašarų. – Aš tik norėjau pasakyti, kaip vertinu tavo draugystę. Neįsivaizduoji, kokia man esi brangi. Neįsivaizduoji.

15 skyrius

Viduje, pasirodo, kur kas tamsiau negu lauke. Tikro apšvietimo nebuvo, tik palubėj karojo elektrinės girliandos, bet jos beveik neišsklaidė tamsos. Beveik nieko negalėjai įžiūrėti, o skardinės sienos drebėjo nuo triukšmo – plyšojo tokia pašėlusi muzikos, kvatojimo, šūkavimo ir garsių kalbų kakofonija, jog nesusigaudei, kur eini, ir darėsi baisoka. Mudvi su Reičele trepenom susikibusios.

Karlė drožė pirma, rami ir pasitikinti kaip žuvis vandenyje. Sekdamos paskui ją atsidūrėm prie didžiulės senoviškos vonios, ji buvo pilna alaus ir kolos skardinėlių lede. Karlė ištraukė tris alaus, padavė po skardinėlę man ir Reičelei.