Po valandos visi trys sėdėjome Šeratono kokteilių bare ir siurbčiojome Kosmopolitam kokteilius. Paskui vis sutikdavau juodu visą vasarą, kol buvau Niujorke. Bet Johanna and the Tits, dėkui Dievui, niekada taip ir neatvažiavo.
Naujai atvykusieji į Alkatrasą turėdavo iš karto pajusti jo skonį. Tuo pasirūpindavo prižiūrėtojai. Iki kameros per ilgąjį koridorių reikėdavo eiti nuogam. Stūgaujant ir riaumojant visiems kaliniams, kurie alaviniai puodeliais braukydavo pergrotų virbus. Sveikas atvykęs ant uolos!
Niujorke jau buvau praleidęs daugiau kaip savaitę, kai Džimis pirmą kartą prakalbo apie Alkatrasą. Buvo ketvirtadienis, šiek dek po vidurnakčio. Tą gerai žinau, nes kiekvieno ketvirtadienio vakarą Džimis praleisdavo tokioje vietoje, kurią vadino klubu. Kažkokia knaipė Aukštutiniame Istsaide, netoli Parko aveniu, kurioje susitikdavo meksikiečiai ir rengdavo kažką panašaus į tautinius vakarėlius. Nežinau, ką ten tie meksikiečiai gerdavo, bet Džimis jau buvo gerokai prisisiurbęs tą naktį, kai užšnopavo aukštyn ir išdygo priešais mano miegamajame. Truputį išsigandęs padėjau knygą į šalį. Jis pakišo man savo rankinį laikrodį po nosim.
— Kelios minutės po vidurnakčio, — tarė iškilmingu tonu. — Tokiu metu visada galvoju apie savo vyrukus. Dabar jie jau buvo vandeny.
Ne iš karto supratau, apie ką jis kalba. Tik kai išgirdau žodžius „San Francisko įlanka“ ir „kalėjimo prižiūrėtojai“, suvokiau, kad turi galvoje tuos keturis draugelius, kurie apačioje puošia jo priebutį.
— Ledinis Ramiojo vandenyno vanduo, šlapios drapanos, vandens prisisiurbę batai. Ir žinai, srovė ten labai pavojinga, ji viską nusineša su savimi. — Akimirką jis nutilo, jo akys prisimerkė, lyg būtų pajutęs ant skruostų vėjo gūsį. Tada garsiai tarė: — Bet jiems vis tiek pavyko.
Jis įkalbėjo mane nulipti su juo kartu žemyn, įpylė mums abiem brendžio. Nuėjome į koridorių, atsistojome priešais tas keturias fotografijas ir iš eilės susidaužėme į kiekvieno iš keturių sveikatą. Džimis mūvėjo juodus džinsus, vilkėjo baltus marškinius ir pilką švarkelį. Apsiavęs buvo smailiais pusbačiais. Buvo pasipuošęs. Kaip ir visuomet tais vakarais, kai eidavo į savo meksikiečių klubą.
— Dar ir šiandien jie įrašyti į labiausiai ieškomų Amerikos nusikaltėlių sąrašą, — tarė jis rimtai, o juodose jo akyse švystelėjo ugnelės.
Šiame koridoriuje, kai abu stovėjome su brendžio taure rankoje, Džimis pradėjo man pasakoti apie savo vaikinus. Ir tai tapo didžiąja mūsų tema. Nebuvo nė dienos, kad mes apie juos nekalbėtume. Virš Niujorko kvartalo užsitraukė San Francisko įlankos dangus. Kartais man net atrodydavo, kad girdžiu pelikanų sparnų plakimą.
Buvęs Alkatraso kalinys Klarensas Kamsas, kalinio numeris 714, kuris būdamas jaunas vyras pats buvo įsipainiojęs į nepavykusį bandymą pabėgti iš kalėjimo saloje, vėliau taip sakė apie pabėgimą iš kalėjimo: „Kai esi izoliuotas, išmoksti susidoroti su vienatve. Bet tai įmanoma padaryti tik vieninteliu būdu, tik apmąstant įvairias galimybes pabėgti. Vien mintis apie pabėgimą — tai jau laisvė.“
Paklaustas apie ant tos uolos praleistą laiką devintajame dešimtmetyje vienas buvęs Alkatraso kalinys atsakė: „Anksčiau buvau Atlantos federalinio kalėjimo kalinys. Ten tik per vieną kamerą nuo manęs sėdėjo vyrukas, kuris, kaip žinojau, Alkatrase jau buvo sėdėjęs kelis mėnesius. Kai sužinojau, kad mane ten perkels, paklausiau jo: „Kaip ten?“ Jis niūriai į mane dėbtelėjo ir pratarė: „Alkatrasas yra Alkatrasas.“ Vėliau, per visus ant tos uolos praleistus metus tiek daug ko ten patyręs, visus tuos baisius dalykus, dažnai prisimindavau tuos jo žodžius. Nežinau. Man regis, šioje žemėje visuomet buvo tokių vietų, kurių paprasčiausiai neįmanoma aprašyti.“
„Reikia tą įsivaizduoti, pajausti“, — tarė dėdė Džimis vieną sekmadienio priešpietę, kurią leidome kartu jo bute, ir pasikišęs po pažastimi atvilko baltą kartoninę dėžę, uždengtą pilku dangčiu. Džimis sekmadieniais pasiimdavo laisvadienį, o aš dirbdavau priklausomai nuo to, kiek apačioje būdavo klientų. Tą rytą Frensis šypsodamasis man tarė:
— Eik, šiek tiek prasiblaškyk!
Nors ir buvo puiku kurį laiką priklausyti Džimio komandai — negalėčiau tvirtinti, kad buvau nelaimingas, po šešių pilnų darbo dienų išgirdęs tokius žodžius. Man regis, tai buvo pirma visiškai laisva mano diena Niujorke. Lauke spindėjo saulė. Buvau numatęs keletą dalykų, pavyzdžiui, norėjau tiesiog šiaip sau pasidairyti Barnes&Nobles knygyne šeštojoje aveniu. Žinoma, visai negalvodamas apie galimybę gal ir vėl pamatyti tą blondinę gražuolę su akiniais juodais rėmeliais, kuri kartais sėdėdavo prie kasos jaunimo skyriuje ir atrodė truputį užsisvajojusi. Bet kai virtuvėje sutikau Džimį ir jis pervėrė mane ypatingu žvilgsniu, supratau, kad šios dienos programoje numatyta kažkas kita. Jis ką tik buvo grįžęs su trim dideliais žaliais krepšiais iš sveiko maisto prekybos centro ir krovė produktus į lentynas ir šaldytuvą. Džimis buvo vienintelis mano pažįstamas vienišius vyras, kurio šaldytuvas visuomet buvo grūste prigrūstas gerų, gardžių valgių. Jis ypač mėgo padažus ir pagardus. Jo šaldytuvo durelėse vienas prie kito rikiavosi stiklainiukai su abrikosų ir garstyčių padažu, aštriu gražgarsčių pešto padažu ir kitais gardumynais.
Dėdė Džimis padėjo baltąją dėžę ant ilgo tamsaus medžio stalo, pastatyto tarp virtuvės ir langelio valgiams paduoti. Jis nuėmė dangtį ir dėžės turinį tvarkingai daiktas po daikto išdėliojo ant stalviršio. Tai buvo knygos, suglamžyti rašteliai, nukopijuotos fotografijos — iš vienos jų šelmiškai žvelgė vienas iš ypatingų jo draugų, Džonas Englinas, vadinamas Džeidabu, — žemėlapiai, brošiūros ir atvirukai. Dėdės Džimio surinkta informacinė medžiaga Alkatraso tema. Žinau, kad pagarbiai ir truputį sutrikęs žiūrėjau į visus tuos daiktus, kurie pirmiausiai sudarė įspūdį, tarsi tai — San Francisko miesto plano dokumentai, neišskiriant nė uosto rajono su Auksinių Vartų tiltu.
— Na štai, pasižiūrėk! — tarė jis.
Nedrąsiai paėmiau į rankas nediduką, oda įrištą nuotraukų albumą su ant pirmojo lapo pritvirtinta gumos juostele. Tikriausiai šitas albumas mane sudomino todėl, kad tarp visų tų popierių atrodė asmeniškiausiai. Nuėmiau guminę juostelę ir ėmiau jį vartyti. Albumas buvo rūpestingai apipavidalintas. Su įklijuotais straipsniais, techniniais brėžiniais, įvairiausio pobūdžio sąrašais, juodai baltomis nuotraukomis. Ar Džimis pats tai padarė? Prisimenu, kad nusišypsojau pagalvojęs, kaip Džimis, apsiginklavęs žirklėmis ir Uhu klijais, knebinėjasi prie albumo.
Dabar, lietingą vakarą Hamburge, kai mano vasara Niujorke jau praėjo ir jos melodiją girdžiu iš tolumos, vėl atsiverčiu tą albumą. Pirmame puslapyje įrašytos dvi citatos:
„Jaučiuosi taip, tarsi Alkatrasas būtų įspaudęs man savo drėgną bučinį“.
ALKAPONĖ
ir
„Dabar galime panardinti rankas iki alkūnių į tai, ką vadiname nuotykiu.“ „
MIGELIS DE SERVANTESAS
Toliau — per daugelį puslapių laikraščio iškarpa iš Los Angeles Times. The great escape of 1962, didysis 1962-ųjų pabėgimas, Keturi vyrai kartu įveikia uolą. Paskui: Frenkas Li Morisas, būdamas 35 metų, pabėgo iš federalinio Alkatraso kalėjimo netoli San Francisko ir nuo to laiko niekas jo nematė. Pirštų atspaudai, nuotraukos: neįtikėtinai piktai žvelgiantis berniukas įvairiuose jaunimo kalėjimuose. Vienoje nuotraukoje — keturiolikos, kitoje — septyniolikos metų. Maždaug 1955 metais Angolos valstybiniame griežtojo režimo pataisos darbų kalėjime, 1956-aisiais federaliniame Atlantos kalėjime, kūnas atrodo skriauznas, bet toks, lyg iš jo sklistų grėsminga tamsa.
Читать дальше