Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

— Tai buvo pirmasis tavo įsilaužimas. Dabar pamąstysi, ar toliau eisi šiuo keliu.

Seimūras dar dažnai prabildavo apie tą berniuką. Kuris atrodė toks sutrikęs. Ir pasakė šerifui, kad jo galvoje visą laiką girdisi kažkoks balsas, kuriam jis paklūsta. Seimūras Makgregoras negalėjo anuomet žinoti, o ir vėliau niekuomet nesužinojo, kad tas berniukas, vardu Alenas Vestas, dėl to, ką padarė pirmą kartą aną balandžio naktį, išgarsės visame pasaulyje: pabėgs.

Kameros: 1,50 m pločio, 2,70 m ilgio ir 2,70 m aukščio. Jose buvo kietas gultas, praustuvė, tualetas, mažutėlaitė kėdė ir atlenkiamas stalas. Ir viskas. Virs grotuotų durų prie kiekvienos kameros buvo užrašytas numeris.

Ant sienos nebuvo leidžiama nieko kabinti. Pirmą kartą atėjęs į savo kamerą suimtasis rasdavo ant gulto sąsiuvinį su oficialiomis taisyklėmis ir nurodymais: Kameroje laikytis švaros! Rankšluostį ant pakabos kabinti sulankstytą! Rūkyti leidžiama kameroje, bibliotekoje ir bloke A Kamerą bet kada gali apžiūrėti kalėjimo darbuotojai! Ir taip toliau.

Daugelis Alkatraso kalinių vėliau pasakojo, kaip gerai jie buvo ištyrinėję savo kameras ir kiekvieną jų kampelį. Kai jose būdavo, kartais pasijusdavo tos kameros dalimi. Vienas kalinys taip sakė:“ Tie keli metrai buvo viskas, ką turėjai, vienintelė vieta, kurioje galėjai pabūti menas, nors apskritai ant tos uolos negalėjo būti kalbos apie buvimą vienam. Kartais gulėdavau ant gulto sukryžiavęs rankas po galva, užsimerkdavau ir bandydavau sau pasakyti: Aš esu namuose. Tai man šiek tiek padėdavo.

Mano kambarys Niujorke buvo maždaug 15 kvadratinių metrų dydžio, su aukštomis sienomis, jame nebuvo nieko, be plataus čiužinio, ochros spalvos, tikriausiai užpraėjusio šimtmečio kanapos ant keturių plonyčių medinių kojelių, žemos ochros spalvos komodos, o prie kairiosios sienos buvo viena ant kitos sukrauta nenusakoma daugybė mažų keturkampių dėželių. Ant kiekvienos užklijuota balta etiketė su šešiaženkliu serijos numeriu: 883488. Be to, prie čiužinio ant tamsių medinių grindų stovėjo dulkių sluoksniu padengtas televizorius, jis buvo siaubingai garsiai nustatytas, bet nuotolinio valdymo pultelis, kuriuo būtum galėjęs pareguliuoti garso stiprumą, nebeveikė. Mano čiužinio kojūgalyje, taip pat ant grindų, stovėjo grotuvas Ghetto blaster , per jį vakarais kartais klausydavausi radijo.

Visuomet paleisdavau Radio Country stotį, jie grodavo melancholiškas meilės dainas, kurios skambėjo taip, tarsi aidėtų po amžinųjų prerijų tolius. Tai buvo keistas, bet gražus kontrastas Manheteno triukšmui už lango. Be to, kartais vėlų vakarą klausydavausi laidos, kurioje kažkoks Entonis Džesteris, iš balso šiek tiek primenantis seną Garį Kuperį filme Lygiai vidurdienį , plepėdavo su paskambinusiais į studiją. Apie gyvenimo iššūkius.

Vienoje vietoje, aukštai virš mano pagalvės, ant sienos kabojo vienas vienintelis paveikslas, įrėmintas piešinys tušu. Jame matėsi vienas su kitu susikibę boksininkai. Jį nupiešė Džimio gyvenimo draugė Dorotė. Man tas piešinys patiko. Iš abiejų plačių, įtemptų nugarų sklido vienatvė ir orumas.

Langas išėjo į 22-ąją gatvę. Visuomet laikiau jį pravertą. Kiekvieną vakarą iš gatvių į mano kambarį atskambėdavo balsai. Girdėjau riedančius automobilius šeštojoje ir septintojoje aveniu. Ir kaukiančias įžymiąsias Niujorko policijos sirenas.

Kai būdavau savo kambaryje, panėšėdavau sau į pasislėpusį nuo viso pasaulio. Lyg būčiau įsipainiojęs į kažkokį kvailą reikalą ir dabar baimingai įsispraudęs į kampą laukčiau, kol užgrius žudikai. Todėl kartais pasijusdavau kaip didvyris, užplūsdavo romantiški jausmai, bet būdavo akimirkų, kai įsibaimindavau. Tokiomis akimirkomis stengdavausi įsivaizduoti, kad dėdė Džimis kažkur po manimi guli ant kušetės, ir tai padėdavo.

Kas rytą praustis po dušu tekdavo nusileisti apačion į Džimio butą. Visą vasarą praustis po dušu man buvo šiek tiek keblus dalykas. Mat prieš tai reikėdavo į reikiamą padėtį pasukti dvi mažas vandens šildytuvo rankenėles. Džimis man du ar tris kartus aiškino, kaip tą daryti. Tai nebuvo itin sunku, bet aš vis tiek taip ir neišmokau jų reikiamai nustatyti. Arba vanduo, ištryškęs iš dušo galvutės, nuplikydavo man odą, arba būdavo ledinis, arba iš vandens čiaupo staiga šnypšdami pasileisdavo garai, ir Džimio vonios kambarys paskęsdavo rūke. Baigdavosi tuo, kad dažnai aš geriau eidavau dirbti dvokiantis.

Kas tose mažose dėžutėse, kurios stovėjo mano kambaryje, kartą man papasakojo Dorotė. Jose buvo lygiai 1500 vienetų žaislinių mažojo pirštelio dydžio bičių, kurias kažkaip gale buvo galima prisukti ir tada jos šiek tiek pasklęsdavo oru. Su dviem draugais prieš daugelį metų Džimis sugalvojo šitą verslo idėją. Man regis, jie norėjo tuos žaisliukus pardavinėti gatvėje. Vien tas faktas, kad 1500 bičių dabar buvo sandėliuojamos šitame kambaryje, kalbėjo apie tai, kad skaičiavimai — kaip ir kai kurie kiti Džimio gyvenime, galima būtų šioje vietoje pridurti, — iki galo nepasiteisino.

Nežinau kodėl, bet Niujorke niekada gerai nemiegojau. Naktimis mane kankino vidinis nerimas. Tarsi nuolat krėstų silpna elektros srovė. Įtūžęs vartydavausi ant čiužinio, sklaidydamas ploną antklodę, kurią buvo paklojęs mano meksikietis šeimininkas ir kurią pačiupinėjęs galėjai pagalvoti, kad ji ištvėrė kelionę Volkstvageno mikroautobusu nuo Mechiko miesto iki Amerikos. Mano įkaitusioje smegeninėje sukosi vaizdai. Džimis, Alkatrasas, Eleanora, bilietų kioskelis prie metro 23-iojoje gatvėje, Barnes & Nobles, San Francisko Fišermano Vorfo rajonas, Carito atstovybė Barenfelderio gatvėje Hamburge. Į tuos vaizdus įsiterpdavo ir tokie, kuriuos Džimis buvo ištraukęs iš savo dokumentų krūvos. Apie keturis pabėgėlius, jų biografijos, jų vaikystė.

Bet tą naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį miegojau labai gerai, tiesiog puikiai, tą gerai atsimenu. Išvakarėse dėdė Džimis su Dorote išėjo į kiną, ir aš bemat pasinaudojau tuo šansu: pagaliau galėjau pavakarieniauti pomidorų patiekalų restorane už kampo, kuriame buvo ne tik mėsainių, bet ir daug žuvų patiekalų. To restorano savitumas buvo tas, kad visi patiekalai būdavo įvairiai pagardinami pomidorais arba su jais patiekiami. Kadangi pomidorai man buvo labai skanūs, o tas restoranas iš lauko atrodė labai solidžiai ir patraukliai, jau senokai norėjau ten kada nors nueiti, bet dėdė Džimis be galo rimtu veidu du kartus man pasakė:

— Neapsimoka! Du kartus išbandžiau ir nusivyliau.

Dėl Džimio taip ir neapsilankiau ten iki to laiko.

Tačiau tą vakarą galų gale nuėjau. Pavalgęs tikrai gardžių salotų su krevetėmis ir pomidorais išgėriau taurelę degtinės ir patenkintas lengvu žingsniu nužingsniavau per tvankų vakarą namo. Kai rakinau buto duris, akys jau merkte merkėsi.

Nežinau, kelintą valandą, bet jau tikrai buvo gili naktis, kai atsidarė mano kambario durys ir įsižiebė šviesa.

Išsigandęs ir apdujęs pašokau iš lovos. „Va dabar tai jau užgriuvo tie galvažudžiai!“ — bemat pagalvojau. Tačiau prie čiužinio stovėjo dėdė Džimis. Jis buvo apsirengęs, mūvėjo džinsus ir vilkėjo juodą odinį švarką. Kelis kartus energingai pliaukštelėjo rankomis kaip futbolo treneris, kad pakeltų savo komandos dvasią.

— Greičiau kelkis! — sušuko jis. — Reikia šį bei tą nuveikti!

Atsimenu, kad širdyje nusiminęs sudejavau: žinau, žinau, blynai, Niujorkas. Juk leidausi į tikrą poilsinę kelionę.

Po dešimties minučių mes abu — Džimis atrodė kuo žvaliausiai ir puikiai nusiteikęs prie vairo, aš — sumuręs ir tirtantis iš šalčio greta — sėdėjome sidabro spalvos Mercedes - Benz transporteryje ir važiavome Ruzvelto keliu į šiaurę. Pradėjo lyti. Ir gana smarkiai. Lašai barškeno į skardinį stogą ir tekėjo per stiklą— vandens srovelėse ryškios reklamų ir automobilių šviesų spalvos naktyje išskydo ir iškorėjo.