Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

Matėsi, kad Džimis negalėjo atsidžiaugti mūsų išvyka. Ryžtingu ir žvaliu žvilgsniu jis žvelgė į lietų pro priekinį stiklą, tarsi už jo vingiuotų ne purvinas kelių juostų kelias, o plytėtų saulės nutviekstas gėlių laukas, kalbėjo be atvangos ir gestikuliavo dešine ranka, atsainiai prilaikydamas didžiulį vairą kairės rankos nykščiu ir smiliumi. Turiu prisipažinti, kad tuo metu ne itin domėjausi tuo, ką jis sako. Mano galvoje sukosi visokios mintys. Tačiau vis dėlto išsyk sužinojau, kur vykstame: į Bronksą, Hants Pointą, naująjį Niujorko žuvų turgų.

Džimis tarė:

— Kai atvyksti į Niujorką, būtina pamatyti ir žuvų turgų. Tai tiesiog privaloma.

— Taip ir matau, — suniurzgėjau aš.

— Taigi, — tarė jis, — ten nuostabi atmosfera. Daugybė vyrų, kurie ištisom naktim darbuojasi prie tūkstančių statinių, pilnų žuvų. Iš viso pasaulio jūrų. Pjausto jas, darinėja ir paruošia taip, kad galėtų iš karto parduoti restoranams, žuvų parduotuvėms ir didiesiems koncernams. Pamatysi, kaip tai įspūdinga. Anksčiau Manhetene šimtmečius gyvavo didysis Fultono žuvų turgus. Prie Pietų kelio jūrų uosto. Tai buvo Manheteno simbolis. Mėgiamas turistų. Bet prieš keletą metų jis persikėlė į Bronksą. Kadangi darbo sąlygos prie pirso buvo ne pačios geriausios. Žiemą po plynu dangumi nušaldavai šikną, o vasarą saulė plieskė ant žuvies. Dabar Bronkse jie dirba viduje, fabriko patalpose. Niujorkiečiai apie šitą persikėlimą šnekėjo iki nukritimo. Daugelio manymu, jie gedi savojo miesto. Niujorkas nebe toks, koks buvo anksčiau. Viskas keičiasi, ir, deja, viskas eina tik blogyn, sako jie. Galėtų sėstis į automobilį arba kad ir į metro ir paprasčiausiai išvažiuoti. Nėra juk taip jau blogai. Kad tas turgus persikėlė, man anuomet buvo gaila dėl Styvo. Vieno bendradarbio. Jis turėjo prie pirso nediduką vežimaitį, iš kurio pardavinėdavo kavą. Jo kava darbininkus naktį palaikydavo budrius. Bet man regis, kad ir dabar jam neblogai klojasi. Iš pradžių jis kiek paniuro, bet paskui nutarė paprasčiausiai persikelti kartu su turgumi. Juk galų gale jis turi du sūnus, kurie ketina studijuoti. Turgaus salėje jam neleidžiama pasistatyti vežimaičio, pašaliečiams neleidžiama į ją nė kojos įkelti. Bet jis rado gerą vietelę. Lauke, tiesiai priešais įėjimą. Sako, kad jam vis tiek pavyksta gerai užsidirbti.

— Neleidžiama eiti į turgaus salę? — atkartojau aš.

Džimis grįžtelėjo į mane ir nusijuokė.

— Nesirūpink! Mums jie padarys išimtį.

Važiavome dar maždaug pusę valandos. Spėjau perskaityti gatvių pavadinimus: Bruknerio bulvaras, Legetas ir Rendalo aveniu. Šiaip jau atrodė, kad visas pasaulis čia — vien vanduo ir nykstanti, išplaukusi gatvės žibintų šviesa. Langų valytuvai vargais negalais švytavo. Galiausiai mes dar pasiklydome, nes Džimio navigacinė sistema su ispaniškai kalbančios moters balsu prieš pat galą nusibaigė.

Ką galėčiau pasakyti? Turgus manęs taip, kaip įsivaizdavo dėdė, vis dėlto nesužavėjo. Didžiulis fabriko cechas, kuriame jis vyko, buvo niūrus, keliantis slogų įspūdį pastatas, stovintis lyg izoliuotoje milžiniško pramoninio rajono teritorijoje. Išsyk užvaldė jausmas, kad čionai galioja savi, negailestingi įstatymai. Salę supo galybė keistų, nuskurusių, grafičiais apipurkštų pašiūrių, užrakintų būdelių ir nameliūkščių. Ant išorinės turgaus salės sienos buvo pritvirtinta daugybė prožektorių, atsuktų į dangų. Į viršų per nakties dangų nuo jų kilo ilgos, šviesios kolonos, platėjančios į viršų, o jose matėsi besiblaškantys lietaus šuorai. Džimis bemat įėjo į salę pasišnekučiuoti su visais ir palaidyti sąmojų. Aš likau lauke, mat baiminausi, jog čia, Bronkse, naktį mane gali suimti policija. Tik užmečiau akį vidun ir prie pat įėjimo pamačiau stirtą ganėtinai didelių žuvų tamsiai rudomis nugaromis. Kruvinos jų žiaunos vis dar beviltiškai kvėpavo. Man to pakako. Išgėriau gal dešimtį puodelių kavos pas Styvą, kurio matėsi tik siauras įraudusio veido keturkampis, žili barzdos šeriai ir pora šviesiai rudų, šiltų akių, visas kitas mažas kresnas kūnas buvo įsuptas į lietaus apsiaustą. Jis bene visą laiką abiem rankom buvo įsikibęs į vežimaitis prie kurio stirksojo geltona vėliavėlė su užrašu Snacks and Coffee. Jis kažkuo priminė jūreivį, kuris vienas kaip pirštas plūduriuoja mažutėje valtelėje plačiame, bangų šiaušiamame vandenyne. Kavos vežimaitis buvo jo valtis.

— Ateis geresni laikai, ar ne, mažiuk? — sušuko jis man.

Kartkartėmis išlindęs iš salės prie mūsų spyruokliuojančiu žingsniu vis prieidavo Džimis ir tarstelėdavo, pavyzdžiui, iš ko atpažinti, ar žuvis šviežia. Jo manymu, tą kažkaip galima įžiūrėti iš akių. Bet mano domėjimasis šituo metodu nesiveržė per kraštus. Ir tikėjausi, kad būsimame mano gyvenime to man ne itin dažnai prireiks. Mes dar kiek beprasmiškai lauke pamindžiukavome. Abu kumščius įbrukęs į kelnių kišenes Džimis ir vėl kalbėjo apie tai, ką labiausiai mėgo ir beveik visuomet kalbėdavo, nesvarbu, kaip būdavo nusiteikęs, ir ar lydavo, ar ne. Jis tarė:

— Jau pasakojau tau, kaip sunku pabėgti iš tokio kalėjimo kaip Alkatrasas. Bet žinai, kai ką tau pasakysiu. Man regis, yra dar vienas, daug, daug sunkesnis dalykas. O būtent tai, kad, kai jau pavyksta pabėgti, beveik penkiasdešimt metų su niekuo, su jokia gyva dūšia negali apie tai pasikalbėti. Negali pasipasakoti, ką pavyko padaryti. Tik įsivaizduok. Visą tą istoriją užrakinti po devyniais užraktais ir gyventi toliau, man tai tikras didvyriškumas.

Jis stabtelėjo, pažvelgė į dangų, lietaus lašai krito tiesiai jam į veidą. Atsisukau į jį. Toks tvirtas, plačiai išsižergęs stovėjo jis tamsoje, šlapioje nykumoje, kad staiga man pasirodė pats kaip nedidukė štormų siaučiama uola. Tiksliau tariant, meksikietiška uola. Ir tada mane pagavo jaudulys dėl to, kokios keistos ir nepakartojamos liepsnos plazda žmonių širdyse. Staiga pasijutau siaubingai laimingas, kad esu kur esantis — kartu su dėde Džimiu lauke, lietuje. Beje, ant odinio jo švarko nugaros ryškiai raudonomis raidėmis buvo užrašyta „RT“. Visą laiką norėjau jo paklausti, ką tai reiškia, bet galiausiai pamiršau.

Kai grįžome į Čelsį su 10 kg lutjano ir 5 kg Adanto silkės, palengva budo diena. Gatvių žibintai dar degė, bet ant šaligatvių ir medžių jau liejosi brėkštančio ryto šviesa. Iš dangaus nebekrito lietaus lašai, tik visur tebetvyrojo lietaus blanda. Galėjau užuosti jo kvapą.

— The boys are back in town, — tarė Džimis, kai įžengėme į užkandinę. Mudu nešėmės rankose po ryšelį žuvų. Žakas ir Frensis jau buvo įkaitinę kepsninę, vangiai užsikvempę ant baro stalo sėdėjo Metju ir Henkas, jie kitoje gatvės pusėje turėjo ekspedicijos įmonę, ir šliurpė kavą. Henkas išvardijo Žakui keturias įžymias moteris, su kuriomis jis atseit permiegojęs.

— O dabar? — pagaliau paklausė Žakas, o jo akys ir vėl buvo paraudusios. Jis iš lėto skudurėliu valė baro stalą. Kilstelėjęs sirupo buteliuką perbraukė skudurėliu po juo.

— Kaip tai — dabar?

— Na, su kuo tu dabar miegi?

Henkas pliaukštelėjo Metju per nugarą.

— Su juo.

Kaliniai gaudavo prieglobstį, gero maisto, medicininę priežiūrą — viską, kas būtiniausia. Visa kita buvo privilegijos, kurias reikėjo užsitarnauti geru elgesiu: sportas lauke, knygos ir laiškai. Viena iš geidžiamiausią privilegijų buvo kiemas, kuriame buvo aikštelė įvairiems kamuolio žaidimams.

Alkatraso kalėjime buvo keturi blokai, kuriuose per tris aukštus viena virš kitos buvo išdėstytos kameros. Nuo kamerų bloko A iki bloko D. Koridorius tarp kamerų blokų A ir B buvo vadinamas Mičigano aveniu, tarp C ir D — C’D gatve. „C’D“ buvo tariama kaip angliškas būdvardis „seedy “, o tai išvertus reiškia nuskuręs.