Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

1957-aisiais trumpam laisvėje, viename Naujojo Orleano bare, žvilgsnis šiek tiek iššaukiantis ir arogantiškas. 1960-aisiais Alkatrase. Akys: be jokios išraiškos.

Asmeniniai duomenys:

Plaukų spalva: tamsiai rudi.

Akių spalva: šviesiai pilka.

Ūgis: 1,70 m.

Anksčiau gyveno: 902 Hovardo aveniu, Naujasis Orleanas, Vašingtono apygarda.

Turėtos profesijos: mašinų gamybos braižytojas, dažytojas, automobilių pardavėjas, padienis darbininkas, boksininkas, įvairūs keisti darbai.

Tatuiruotės: Velnio galva ant dešinio žasto (...)„ 13“ ant išorinės kairiojo smiliaus dalies (...) „N. T. S. B.“ arba „N. B.“ ant kairiojo žasto. Žvaigždė kaktos viduryje (pašalinta).

Giminės: neįrašyta jokių giminių.

Anksčiau, kai kalėjo 1950 metais, užrašyti tokie duomenys: tėvai mirė, kai jam buvo vienuolika metų. Tėvas buvo vardu Frenkas Viljamas Lajonsas, o motina, jo manymu, buvo vardu Merė.

1945 metais jis sakė: vienintelė gyva giminaitė — teta Edita Vilson, gyvenanti Elizabetsityje, Šiaurės Karolinoje. Policijos pastangos rasti tą tetą buvo bevaisės.

1955 metais nustatant asmenybę Vašingtono miesto dokumentuose duomenys apie Moriso tėvus įrašyti taip: tėvas Edvardas Fredas Morisas, kūdikio gimimo laiku 35 metų amžiaus, statybų inžinierius, motina Teima Marija Filips, 16 metų, namų šeimininkė.

Frenkas Li Morisas, Džimio mylimiausias. Ir ko mes neprikalbėjome aną vasarą apie tą vyrą! Ir ko tik Džimis man apie jį neišklojo!

Verčiu toliau.

Broliai Englinai.

Pirmiausia Džonas Viljamas: 32 metų pabėgo iš Alkatraso. Asmeniniai duomenys:

Ūgis: 1.82 m.

Plaukų spalva: šviesūs.

Akių spalva: mėlyna.

Turi dvylika brolių ir seserų, penkis brolius (tarp jų Klarensas, su kuriuo kartu pabėgo) ir septynias seseris. —

Turėtos profesijos: fermeris, padienis darbininkas.

Nuotraukos:

1955-ųjų birželis, namuose Raskine, Floridoje.

Taip pat 1955-aisiais prie automobilio su gremėzdišku chromuotu priekiu. Kairę koją atsainiai uždėjęs ant bamperio. Vilki baltu švarku, ryši dryžuotą kaklaraištį. Atrodo labai linksmas ir net ištroškęs gyvenimo.

1956-aisiais kartu su drauge Širle, apkabinęs ją per juosmenį, dar linksmesnis.

1958-aisiais Adantos kalėjime, nebe toks linksmas.

1959-aisiais Liuisburgo kalėjime, Pensilvanijoje.

1960-aisiais Alkatrase, akys dabar agresyvios, šiek tiek sutrikusios.

Kiti puslapiai skirti jo broliui Klarensui.

Amžius pabėgimo metu: 31 metai.

Ūgis: 1, 80m.

Plaukų spalva: tamsiai rudi.

Akių spalva: mėlyna, su rudomis dėmelėmis.

Randai: lyg iš atskirų taškelių sudėliotas randas tarpuakyje.

Turėtos profesijos: stalius, padienis darbininkas, fermeris.

Nuotraukos:

1948-aisiais vaikystėje, kartu su broliu Džonu, abu ant dviračių, abu basom kojom, nuotrauka kaip iš senoviškos šokolado reklamos.

1950-aisiais Džonas ir Klarensas kartu iškėlę aukštyn gyvą, ne tokį jau ir mažą krokodilą. Džeidabas laiko jį priekyje, prie nasrų, o Klarensas gale, prie uodegos. Abiejų veidai triumfuojantys, spinduliuoja laime.

1955-aisiais nuotrauka prie didžiulio vandens ploto. Nuotraukos šone pritraukęs kojas, galva žemyn, lyg būtų iššautas iš patrankos, jis kabo ore. Apsivilkęs vyrišku maudymosi kostiumu, tokiu, kokie anuomet buvo madingi.

Maždaug 1955-aisiais, tuo laiku, kai buvo pabėgęs iš Forto Mejerso kalėjimo Floridoje. Visai neatrodo kaip pabėgėlis, veikiau patyręs svaiginantį nuotykį, plačiai išžergtomis kojomis, pašaipiai tūnantis prieblandoje, labai glotniai sušukuotais plaukais, vilki tamsius sportinius marškinėlius balta apykakle.

1958-aisiais Klarensas laiko rankose savo draugės nuotrauką, vos kelios dienos iki banko apiplėšimo. Toje nuotraukoje atrodo, lyg jis iš jos šiek tiek šaipytųsi.

1958-aisiais Adantos kalėjime.

1961-aisiais Alkatrase. Toje nuotraukoje jis užsimerkęs.

Kituose puslapiuose:

Alenas Kleitonas Vestas.

Viena vienintelė nuotrauka. Fotografuota stambiu planu. Trumpai kirpta galva. Siauras, gražus, lygus veidas. Bet akyse aiškiai matyti klastingas, pakvaišęs neramus žvilgsnis.

Įklijuotas tekstas:

Alenas Vestas buvo vadinamo „didžiojo pabėgimo“ iš federalinio Alkatraso kalėjimo sumanytojas. Lemiamą naktį iš birželio vienuoliktos į dvyliktą pavyko...

Priešais save dar vis matau Džimį, kaip aną sekmadienio popietę jis sėdasi prie ilgo stalo, ant kurio paskleisti visi jo turtai, atsilošia kėdėje, sukryžiuoja rankas už galvos ir taria:

— Žinai, tas kalėjimas iš pradžių buvo tik uola jūroje. Dievo pasmerkta, paukščių apdergta uola...

Tą dieną nebenuėjau į Barnes&Nobles knygyną. Mes nebeišėjome iš jo buto. Vėlai vakare, kai jau sutemo, jis iškepė mums abiem aštrų totorišką kepsnį. Su kapariais, žaliais kiaušiniais, garstyčiomis, tabasko ir vorčesterio padažu, svogūnais. Mes jį ryte prarijome.

— Kodėl tokio nėra tavo restorane? — paklausiau jo.

Įmetęs prijuostę į plautuvę jis atsakė:

— Kelis kartus buvau įrašęs į valgiaraštį. Niekas neužsisakė. Tai prancūziškas patiekalas.

1941 metų balandžio 11 d.

Ketvirtadienis, Savana, Džordžija.

Ankstų rytą, apie 7.20, kai pilka tuštuma lėtai kilo iš dar didesnės juodos, vyras, atrodantis visai nukamuotas, iškėblino vilkėdamas sulamdytą paltą pro balto namo Vincento gatvėje duris. Tai buvo 43 metų skalbyklos savininkas Seimūras Makgregoras. Tą rytą jį slėgė visa šūsnis problemų. Reikalas, tiesą sakant, buvo palyginti paprastas: namas, iš kurio jis išėjo, buvo ne jo. Tai buvo namas moters, su kuria jis praleido naktį. Ir jis turėjo skubiai sugalvoti ką nors įtikinamo, kad galėtų paaiškinti savajai Zuzei, kur buvo pradingęs pastarąsias dvylika valandų. Jo verslo reikalai klostėsi anaiptol ne geriausiai, ir praeitą vakarą Zuzę vėl buvo apėmęs slogulys. Ji sakėsi esanti nelaiminga. Bijanti atsidurti gatvėje. Pravirko. Pasakė, kad jam reikia ko nors imtis. Ko nors. Pavyzdžiui, apmokėti skolas smulkių prekių krautuvėlėje. Tad jis ir išvažiavo su tais paskutiniais keliais doleriais, be kurių galėjo išsiversti. Na taip. Kaip paprastai būna. Pakeliui jam atėjo mintis, kad galėtų užsukti į Tigro klubą prie greitkelio. Kitaip paprasčiausiai neįmanoma visko pakelti. Ten jis ir susipažino su ta šliundrele. Tą rytą įstengė prisiminti tik tiek, kad ji gėrė vieną daikirį po kito. Ir jis, deja, taip pat. Ir visa tai — už tuos pinigus, kurie, tiesą sakant, buvo skirti apmokėti Paulio krautuvėlės sąskaitoms.

Taip liūdnai nusiteikęs Seimūras artinosi prie savo barškančio Fordo, kurio galinė ašis pastaruoju metu posūkiuose skleidė įtartinus garsus. Reikės tuo pasirūpinti. Ant šoninių durelių jis pats, tada dar kupinas entuziazmo, pasitelkęs šablonus, buvo baltai užrašęs: Snou) White Laundry Seymour McGregor, phone. 444402,24 hours Service. Jis norėjo atidaryti automobilio dureles, bet tik po kurio laiko suprato, kad jos užrakintos iš vidaus. Tada dirstelėjo pro langą. Į uždegimo spynelę, kurioje tebekyšojo raktelis, paskui į priekinę sėdynę. Tuo momentu Makgregoras suvokė, kad jo automobilyje nakvojo kažkoks vyras. Arba, tiksliau pasakius, kažkokia būtybė, kurios tesimatė ruda suvelta ševeliūra ir dvi kojos su batų raišteliais. Ir kažkas panašaus į vilnonį paltą, į kurį ta būtybė buvo susisukusi.

Po penkiolikos minučių drūtasis šerifas Hestertonas išgabeno tą būtybę, kuri, kaip paaiškėjo, buvo dvylikametis berniukas. O Makgregoras pasuko namo, į savo ramų gyvenimą. Per kitas dienas jis vis užves kalbą apie tai, kad pasigailėjo, pakvietęs policiją. Tą vis kartos vaikinams Tigro klube prie greitkelio. Sakys, kad tą rytą paprasčiausiai nekaip jautėsi. Ir negalėjo blaiviai galvoti. O tas berniukas juk norėjo tik pernakvoti. Jis, vargšelis, buvo pabėgęs iš namų. Nuo tėvo, kuris jį ir visą šeimą nuolat lupdavo. Bet tas storulis Hestertonas, su ant antakių prikibusiais prakaito lašais, jį vis tiek išsivežė. Jis pasakė: