Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

Apie Frensį sužinojau, kad jam — šešiasdešimt devyneri. Jis gimė Brukline. Jo tėvai kilę iš Italijos. Iš Milano. Iš tikrųjų jo vardas buvo Frančeskas. Prieš įsidarbindamas užkandinėje jis daugelį metų dirbo fabrike kažkur prie Niujorko, o ten buvo gaminami krautuvai. Kartą jis man tarė:

— Keista, kokie dalykai įvairių žmonių gyvenime staiga įgauna didžiulės reikšmės, ir niekada nesuprasi kodėl. Pavyzdžiui, mano gyvenime daugiau nei keturiasdešimt metų svarbų vaidmenį vaidino savotiška važiavimo priemonė, vadinama automatiniu krautuvu.

Iš kelių sakinių, kuriuos Frensis pratarė apie anuometinį savo darbą, susidariau vaizdą apie baisų, jėgas atimantį darbą. Bet jis tą matė kitaip. Jis tarė:

— Man tas darbas visai patiko. Man dar visai gerai pasisekė. Bent jau turėjau darbą. Daugelis mano draugų neturėjo jokio. O jie visi turėjo šeimas, kaip ir aš. Tai buvo įtemptas darbas, žinoma, bet kūnui į naudą. Be to, reikėjo išmokti sutelkti dėmesį. Prie tų didelių mašinų turėjai dirbti tiksliai. Visų pirma turėjai išlikti ramus, o juk tokiame fabrike be galo karšta ir triukšminga. Net negali įsivaizduoti. Kad ir kaip būtų, man regis, išlikti ramiam yra svarbiausia gyvenime.

Čia įsiterpė Žakas:

— Taigi būtent todėl tu ir užmiegi, kai reikia paduoti apelsinų sulčių. Ei, Toni, taip tikrai yra nutikę.

Frensis atsikirto:

— Geriau jau užmigti prie apelsinų sulčių, negu tapti tokiam kaip tu, amžinai stresuoti ir vėliausiai po penkerių metų gauti infarktą.

Kelis kartus senasis Frensis man pasakojo, kaip išeinant į pensiją jam buvo įteiktas mažas auksinis krautuvas, Caterpillar modelis po stikliniu gaubtu.

— Kai pas mane ateisi, parodysiu tau.

— Atsinešk kada nors čionai, — paprašiau jo.

— Ne, — tarė jis, — geriau nereikia.

Vėliau sužinojau, kad kartą, kai tik įsidarbino pas Džimį, buvo jį atsinešęs į užkandinę. Bet, jo manymu, žavėtasi modeliuku mažokai, todėl daugiau nerizikavo to daryti. Visa kita, ką sužinojau apie Frensio gyvenimą, papasakojo man ne jis pats. Kad vienas iš trijų jo vaikų, jauniausias, mergaitė, vardu Laura, būdama penkerių metų, tik už keleto kvartalų nuo namų išbėgo į gatvę ir pateko tiesiai po automobilio ratais. Mergaitė mirė po kelių valandų ligoninėje.

Kad vienas iš dviejų Frensio sūnų, Ciras, jaunesnysis, tas, kuris gyveno Niujorke ir jau buvo tapęs fizioterapeutu, — antrasis, Renatas, taisė lėktuvus ir keliavo po visą pasaulį — jau ilgą laiką, kol dar Frensis jo nepažinojo, draugavo su Džimiu. Ir Ciras paprašė Džimį priimti tėvą į darbą. Mat kai išėjo į pensiją ir mirė žmona, Ciro tėvas, regis, visas persimainė. Atrodė, kad dienoms plaukiant pro šalį, jis vis labiau ir labiau vėrė savo duris gyvenimui ir jas užsklendė. Iš buto išeidavo labai retai. O jeigu išeidavo, tai žmonės su juo pasijusdavo nejaukiai, nes jis kartais be jokios priežasties juos užkalbindavo arba užduodavo keistus klausimus. Kartą net buvo iškviestas policijos karininkas, kuris parlydėjo jį pėsčiomis namo. Į Ciro prašymą įdarbinti jo tėvą Džimis atsakęs:

— Man nereikia daugiau darbuotojų. Mano užkandinė ir dabar nėra milžiniška. Visąlaik tenka stovėti ant kojų ir šiaip būti paslankiam. Tavo tėvas viską užvilkintų. O ir patirties gastronomijos srityje jis neturi, ar ne? — kiek padvejojęs, pridūrė: — Na gerai, atsiųsk jį pas mane!

Nuo to pokalbio praėjo dveji metai, ir Frensis tapo sudėtine užkandinės dalimi. Dėdė Džimis tik santūriai kreipdavosi į jį, kai reikėdavo serviruoti gėrimus. Jei kalbėtume apie gėrimus, tai užkandinei kartais trūko įprasto greitumo, sakytum, greitaeigis motociklas nei iš šio nei iš to imtų važiuoti vis lėčiau, nes variklis ėmė skleisti keistus garsus. Džimio smakre susiklostydavo mažos raukšlelės, jo antakiai prisitraukdavo arčiau vienas kito, kai jis žvelgdavo į Frensį ir į dvi taures arbatos su ledu ir citrina ant baro stalo. Visi iš Džimio komandos žinojo, kad Frensio moto „Gyvenime reikia išlaikyti ramybę“, kuriuo jis vadovavosi, buvo ir šioks toks pasiteisinimas, kodėl jis sukasi lėčiau už kitus darbuotojus. Tačiau reikia pasakyti, kad su pilvą juosiančia visuomet dėmėta prijuoste, su virėjo kepuraite ant galvos, gilių raukšlių išvagotu veidu ir didelėmis, senomis rankomis jis atrodė solidžiau už bet kurį kitą. Galėjai pagalvoti, kad jis jau nuo mažens stovėjo už tokio baro stalo. Dar žinojau, kad jis visuomet jautė aistrą vandeniui. Vandenynui, plačioms upėms ir jūroms. Buvo kalbama, kad vakarais jis mėgdavo stovėti ant Bruklino tilto ir dairydavosi į tolį, bet ne į dangoraižių, o į Rytinės pakrantės pusę. Tai buvo vienas pomėgis, kurį apleido išėjęs į pensiją ir vėl prisiminė padirbėjęs keletą mėnesių užkandinėje.

Jeigu vyresniojo Žako kolegos moto skelbė, kad gyvenime svarbu išlikti ramiam, tai jo paties moto, nors niekada garsiai ir neištartas, be abejonės, skelbtų: „Kiekvieną situaciją, kad ir kokia ji būtų, priimk kuo didžiausiai susijaudinęs“. Galbūt per daugelį metų Žakas patyrė, kad taip geriausiai gali pasirengti visoms įmanomoms katastrofoms, kurias tikėjosi patirsiąs artimiausioje ateityje. Jis kažkuo priminė mažo, nuošalaus, seniai praėjusių laikų kaimelio gyventoją, kuris gaudydamas kvapą atbėga iš miško pas saviškius šaukdamas: „Mus puola!“. Kita vertus, visai galėjo būti, kad jis buvo toks susijaudinęs ne dėl blogų nutikimų, o todėl, kad giliausioje širdies kertelėje, gal to nė neįsisąmonindamas, buvo įsitikinęs, kad nuolatinis nerimas yra vienintelė tinkama reakcija į gyvenimą, jo misterijas ir stebuklus. Kad ir kaip ten buvo, Žakas visuomet atrodė persitempęs ir neišmiegojęs ir visuomet elgėsi taip, tarsi be galo skubėtų. Ir leisdavo visiems suprasti, kad viskas bus prarasta, jeigu jis susivėlins bent vieną minutę.

Žakui buvo trisdešimt devyneri. Tikrasis jo vardas buvo Achitas Zuluaga. Jis gimė mažame Kolumbijos mieste Pešte. Apie Pešto gyventojus, kaip jis man kartą papasakojo, Kolumbijoje nuolat pasakojami anekdotai, esą jie šiek tiek atsilikę. Bet tai, žinoma, nesąmonė.

— Na, šiek tiek teisybės tame yra, — šypsodamasis tarė Džimis.

Tai, kaip Žakas, būdamas mažas berniukas, su savo tėvu ir keturiais broliais ir seserimis galiausiai apsistojo Niujorke, patikino mane Frensis, esanti tikrų tikriausia nuotykių istorija su viskuo, kas būdinga nuotykių istorijai.

— Jeigu nori, kad jis tau ją visą papasakotų, turėtum čia dar porą metelių padirbėti, — tarė jis.

Deja, pasakojimas apie tą kelionę vis būdavo nukeliamas, ir galiausiai aš taip nieko ir nesužinojau apie tą nuotykį. Iš žodžių, kuriuos Žakas pratardavo apie savo vaikystę Niujorke, man atsiskleidė vaizdai tamsių, apleistų Bronkso galukiemių, kuriose susikibdavo įvairios konkuruojančios jaunuolių grupės iš įvairiausių šalių ir bet kada galėjai įsivelti į muštynes su peiliais. Būdamas šešiolikos, Žakas siekė boksininko karjeros.

— Už kelių kvartalų nuo mūsų buvo bokso salė, — papasakojo jis man. — Kažkas mus į ją anuomet nuvedė. Mes beveik visi ten nuėjome. Kiekvienas galvojo, kad turi ką parodyti. Tokie jau mes buvome. Bet tik man jie pasakė, kad aš turiu tikrą talentą.

Tačiau per pirmąją tikrą dvikovą, kaip Žakas man papasakojo, jis smarkiai susižeidė ir tėvo reikalavimu turėjo palikti boksą. Jis dar pridūrė:

— Bet beveik tuo pat metu vis tiek pasireiškė kita, daug didesnė aistra, kuri būtų užkirtusi kelią man tapti pasaulio čempionu, — valgymas...

Tai sakydamas jis pliaukštelėjo sau per apvalų pilvą.