Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

— Tai per daug sudėtinga.

Liusė:

— Kodėl sudėtinga?

Senelė:

— Su automobiliais. Rasti, kur juos pastatyti.

Liusė:

— Juk galime važiuoti metro.

Senelė:

— Tai taip pat sudėtinga.

Martinas:

— Tai tada eikime į Rėperbaną!

Mama:

— Taip, žinoma.

Senelis:

— Vis tiek netrukus žadėjo lietų.

Senelė:

— Galvoji, kad lis?

Liusė:

— Būtų gerai!

Aštuonmetė Tanja:

— Kada žaisime arklių kvartetą?

Šituos pokalbius vis pertraukdavo telefono skambučiai. Dažniausiai aš atsistodavau ir nueidavau pakelti ragelio. Gera proga trumpam pranykti.

Jo balsą išsyk atpažinau. Jis skambėjo taip arti, lyg sklistų iš gretimo kambario. O Džimis kalbėjo taip, tarsi dar tik vakar būtume kartu žiūrėję televizorių. Prieš man pakviečiant mamą prie telefono, jis papasakojo apie savo restoraną Niujorke.

— Jeigu kada nors nebežinosi, kuo užsiimti, čia visuomet tavęs laukia lova. Ir darbas — kepti blynus. 22-ojoje gatvėje žmonės sukerta daug blynų.

Atsisėdau ir vėl šalia Eleanoros. Ji tai užfiksavo, metusi trumpą žvilgsnį į šalį, o jos šaltose žaliose akyse tebuvo vienintelis klausimas: kada gi mes pagaliau iš čia išeisime? Bent jau tą išskaičiau jos žvilgsnyje. Tikriausiai „mes“ tame klausime jau nebebuvo. Kad ir kaip ten buvo, po dviejų mėnesių išsiprašiau iš savo Carito seselių atostogų, kurios man, dėkui Dievui, buvo suteiktos, ir netrukus sėdėjau KLM oro linijų lėktuve, skrendančiame į Ameriką. Be Eleanoros.

Don Chuanas Manuelis de Ajala, karališkojo Ispanijos laivyno leitenantas, 1775 metais suteikė tai mažai salelei San Francisko įlankoje vardą. Mažu buriniu avangardo laivu San Carlos jis su savo įgula įplaukė į įlanką. Šie vyrai buvo gavę užduotį rasti vietą, kurioje karo laivai galėtų išmesti inkarus. Rugpjūčio 5-osios vakarą Ajala ir jo vairininkas nuo laivo relingo pamatė rausvoje vakaro saulės šviesoje salą, kurioje tankiai susispietę tupėjo dideli paukščiai — pelikanai. Tą uolą jis pavadino „Isla de los Alcatraces“— Pelikanų sala.

Lova, apie kurią kalbėjo Džimis, buvo visai ne lova, o tik didelis čiužinys. Jis buvo patiestas savotiškuose vieno kambario apartamentuose, į kuriuos buvo galima nusigauti tik plieniniais sraigtiniais laiptais iš Džimio svetainės. Jo butas buvo ketvirtame aukšte siauro, pilko namo su juodais evakuaciniais laiptais ir keturkampiais, tamsiai apvedžiotais langais kitapus gatvės, šiek tiek į šoną nuo užkandinės. Fasadas jau buvo šiek tiek apsilaupęs. Ant stogo stovėjo vandens bakas. Tiesiai priešais namą augo liaunas gluosnis su daugybe gražių lapų, meiliai nusvarinęs ilgas šakas ir šakeles į keturis balkonus.

Pastate, iš kairės prigludusiame prie šio namo, buvo įrengtas daugiaaukštis garažas. Dėl to tamsios medinės grindys kartais imdavo vibruoti. Tik ne savaitgaliais. Tuomet stovėjimo aikštelės virsdavo milžinišku blusų turgumi. Kambarys, kuriame aš gyvenau, anksčiau tikriausiai priklausė kitam butui. Tą liudijo negrabiai užmūrytos durys. Džimis jau tokį butą išsinuomojo ir prieš įsikeldamas nušveitė ir perdažė visus langus, duris ir sraigtinius laiptus. Visų, o pirmiausia tuometinės jo draugės Dorotės, pas jį visuomet likdavusios nakvoti antradieniais, trečiadieniais ir šeštadieniais, nuostabai — neutralia balta spalva. Atrakinęs buto duris — dvi spynos, dvi plieninės sklendės — atsidurdavai mažame koridoriuke, vedančiame tiesiai į svetainę. Koridoriuko dešinėje ant sienos kabojo keli paltai ir švarkai, po jais stovėjo Džimio batai. Ant priešingos sienos, tai yra kairėje, kabojo keturios įrėmintos fotografijos. Visos vienodo dydžio, maždaug 20 centimetrų pločio ir 30 centimetrų aukščio kiekviena. Keturios juodai baltos kalinių nuotraukos. Visi nufotografuoti vienodai. Iš priekio, su aiškiai įskaitomu kalinio numeriu. Trys pirmosios nuotraukos kabojo visiškai vienodu atstumu viena nuo kitos. Ketvirtoji, nors ir tokiame pačiame aukštyje, bet nuo kitų kabėjo tolėliau. Šituos keturis vyrus Džimis man pristatė vakare, pasibaigus pirmajai mano darbo dienai prie karštos kepsninės jo restorane. Į mane buvo graudu žiūrėti. Nuo stovėjimo ištisas valandas kojos buvo sutinusios, rankos nudegintos iki pūslių. Buvau taip pavargęs, kad vos galėjau žodį ištarti. O dėdės Džimio lūpose ėmė rastis vos pastebima šypsena. Likau jam be galo dėkingas, kad jis nė žodžio nepasakė apie tai, kaip atrodau. Tačiau, kai pasiekėme jo butą, tarė:

— Leisk supažindinti tave su keturiais draugaus, — jis mostelėjo dešine ranka į nuotraukas. — Įsidėmėk jų vardus! Klarensas Englinas, Džonas Englinas, Frenkas Li Morisas ir... — parodė į paskutinę nuotrauką, — Alenas Vestas.

1848 metais ispanai oficialiai perdavė Pelikanų salą Amerikos gubernatoriui Džonui K. Frymontui, ir ten suplevėsavo Kalifornijos vėliava su meška.

Nuo 1850 metų Alkatrasas pradėtas naudoti kaip karinė tvirtovė ir kalėjimas. Tame kalėjime per Amerikos pilietinį karą sėdėjo kareiviai, nuteisti už dezertyravimą, vagystes, prievartavimus arba žmogžudystes, taip pat ir civiliai, kaltinami valstybės išdavimu, ir visa konfederatų laivo įgula. Alkatrasą kariuomenė naudojo ir kaip hopių, apačių ir mordokų genčių internuotųjų indėnų, patekusių į nelaisvę per įvairius karus su indėnais nuo devynioliktojo amžiaus vidurio iki pabaigos, stovyklą, jame kalėjo ir Ispanijos— Amerikos karo belaisviai.

Kadangi Pilietinio karo metu karinė technika sparčiai tobulėjo, Alkatraso karinę bazę netrukus imta laikyti pasenusia, ir 1907 metais armija paliko tvirtovę ir kalėjimą.

Po daugelio metų pastatyto federalinio kalėjimo gyventojai su įkarščiu perpasakodavo vienas kitam gandą, esą karinės tvirtovės laikais kankintų ir nužudytų vyrų, visų pirma indėnų, dvasios siautėjančios šioje vietoje.

Antradienis, 1962 m. liepos 12-oji

Beriesos ežeras, Šiaurės Kalifornija

Keturiasdešimt septynerių metų kresnokas teksasietis Olinas Blekvelas, draugų ir kolegų vadinamas Blekiu, tą rytą, vos patekėjus saulei, sėdėjo kartu su savo mažuoju sūnėnu Džiulijenu irklinėje valtelėje, plūduriuojančioje viduryje didžiulio ežero, ir žvejojo. Penktą valandą, kaip ir ankstesnėmis dienomis, jis atsikėlė iš savo kiek per siauros, kaip jam atrodė, lovos vasarnamyje, stovinčiame Marklei Kovo poilsiavietėje, nuėjo į kitą kambarį, pažadino berniuką, pabučiavo dukterėčią į kaktą, stebėjo, kaip liesutis Džiulijenas žiovaudamas eina per tamsų kambarį prie didelės spintos, kurioje buvo pasidėjęs savo meškerę.

Tai buvo lygiai dvylikta Olino atostogų diena. Pirmos atostogos po daugiau nei pusantrų metų! Tiesą sakant, jis būtų mieliau atvykęs čionai vienas, bet jo sesuo Tabita iš Los Andželo prisispyrę jį lydėti ir dar pasiėmė drauge abu savo vaikus. Dar važiuojant iš San Francisko į poilsiavietę ji išūžė jam galvą, kad jis kasryt pasiimtų Džiulijeną į žvejybą. Ji specialiai nupirkusi jam meškerę.

Buvo jau po septynių. Olinas jau buvo ištraukęs gražų saulešerį, stambų laimikį. Berniukas dar nebuvo nieko sugavęs. Nei tą, nei ankstesnėmis dienomis.

Šitam berniukui, Olinas išsyk tą pastebėjo, daugelis dalykų ėjosi lėčiau. Ką padarysi. Reikėjo apsišarvuoti kantrybe!

Nepaprastai ramus vandens paviršius, traukiamų stambių ešerių žvilgesys ryto šviesoje, sugrįžimas, kai visi kiti žmonės tik pradeda repečkotis iš lovų, gaivinantis jausmas, visa tai Olinui Blekvelui buvo labai miela. Jam regėjosi, kad visame pasaulyje nėra nieko gražesnio.