Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

— Kodėl? — paklausiau aš.

— Tai suteikia truputėlį daugiau laisvės, ypač dieną leidžiant Niujorko centre.

Bet tos laisvės, atvirai šnekant, buvo ne kažin kiek Sėdėdamas prie baro negalėjai pakrutėti nė per milimetrą, neužkliudęs greta sėdinčio lankytojo kelio.

Užkandinėje beveik visuomet vyravo pasakiška sumaištis. Džimis ir jo vaikinai dirbo neįmanomu suvokti greičiu. Mano National Geographic kelionių vadove po Niujorką parašyta: „Greitis yra vienas iš svarbiausių įstatymų, kuriems Manhetene turi paklusti.“ Negaliu pasakyti, ar tai pasakytina apie visus Manheteno kampelius. Tačiau šiš siauras Čelsio ruožas šitą įstatymą buvo išsikabinęs kaip vėliavą, tas tai jau tikra teisybė. Žodžiai scrambled eggs dar būdavo nespėję išskristi iš lankytojo burnos, o kiaušiniai praktiškai jau turėjo kepti. Ir storulis ūsočius kolumbietis Žakas, antrasis Džimio darbuotojas, kepė, ką reikėjo, atsukęs lankytojams baltą nugarą. Frensis rūpinosi kava ir kitais gėrimais. Vienu ir tuo pat metu Džimis dėliojo maistą į paketus, padavinėjo juos klientams, laukiantiems gatvėje, atsiskaitinėjo su lankytojais prie įėjimo, prie kasos, su išeinančiais ir priiminėjo užsakymus telefonu. Telefonas nesiliovė skambėjęs. Paėmęs ragelį jis visuomet sakydavo tik: „Jimmy‘s, hold on!“ Ir vėl nutrenkdavo jį kur nors ant baro arba dar kur kitur, greitai suvyniodavo du paruoštus mėsainius su kumpiu ir kiaušiniais ir vėl tęsdavo pokalbį telefonu. Daugumą skambinančių jis pasveikindavo vardu:

— Hey Jerry, kuo galiu pasitarnauti?

Ir kol Džeris vardindavo, ko šį rytą įsigeidęs, Džimis riaumodavo Frensiui už nugaros:

— Tai ar tu jau padarei tą Frozen Coffee , ar dar ne?

Tada senis, kuris dar nebūdavo jos padaręs, sumišęs atnešdavo iš šaldiklio kubilėlį ledukų ir šaukštu sumesdavo ledo gabalėlius į 30 centimetrų aukščio kartoninę taurę. Džimis tik papurtydavo galvą.

— Na žinai, čia ne ta vieta, kur galėtum miegoti!

Ir kol telefonas iš naujo suskambėdavo, jis puldavo padėti Žakui, dviem rankų judesiais perpjaudavo bandeles ir užmesdavo jas ant kepsninės. Tuo pat metu šnekindavo lankytojus:

— Džimis: Hey, kaip einasi?

Lankytojas: Kol tu čia, man einasi gerai. O juk tu žinai, kad šiandien penktadienis.

Džimis: Taip, penktadienis (kiek padelsia). Bet juk greitai ir vėl pirmadienis.

Džimis kreipdavosi į lankytojus Hey Fellow, Kid, My friend.

Kiekvienam svečiui, prieš jam išeinant iš užkandinės, tarstelėdavo: Have a good one arba Take it easy.

Dėdė Džimis buvo keturiasdešimt devynerių metų. Maždaug metro aštuoniasdešimties ūgio, plačių pečių ir, priešingai nei Žakas ir Frensis, niekuomet nevilkėjo padavėjo aprangos: nei prijuostės ar ko nors panašaus, nei laivelio formos kepurėlės ant galvos. Jis visuomet nešiojo prigludusius vienspalvius marškinėlius, išryškinančius stiprias rankas. Oda buvo pietietiškai įrudusi. Veidas giedras, rimtos rudos akys, kurios kartais pajuokiamai sužybsėdavo. Ir vešlūs antakiai. Jie šiek tiek priminė į tikslą nukreiptus žaibus. Žiūrint į apatinę lūpą atrodė, kad jos kažkiek trūksta. Lygiai per vidurį, pačiame viršuje. Ant dešinio dilbio Džimis turėjo abstraktaus kompaso tatuiruotę, o ant kairiojo, lygiai toje pačioje vietoje, širdį su įrašu Elaine.

Ant mažojo dešinės rankos pirštelio nešiojo kuklų žiedelį. Jis mokėjo patikti moterims.

Nepaprastai daili azijietė klientė, kokių dvidešimt penkerių metų, pratarė dainingu balsu:

— Hi, Jim.

Dvi sekundes Džimis žvelgė į ją neatitraukdamas akių, o paskui pasisveikino nereikšmingu Wow. Ir pasisuko į žmogystą už lango.

Toks jo būdas išvesti moteris iš proto.

Be greičio, užkandinėje galiojo dar vienas, daug reikšmingesnis įstatymas, kuris siejosi su vienu vieninteliu žodeliu. Tas žodis buvo sure. Nesvarbu, kas užsakoma arba ko klientas pageidauja, atsakymas visuomet būdavo toks pat, ir ištartas jis turėdavo būti nieko nelaukiant: sure.

Dar vieną apelsinų sulčių! — Sure.

Daugiau sirupo! — Sure.

Gal kartais rastumėte man tušinuką? — Sure.

Net jeigu kuris nors svečias išsakydavo labai neįprastą, ypatingą nuomonę apie tai, kaip turėtų būti pagamintas mėsainis, mat jo brolis Floridoje juos gamina būtent tokiu vieninteliu būdu, išgirsdavo atsakymą: sure. Ir gaudavo mėsainį, patiektą lygiai taip, kaip pageidavo. Kartkartėmis ypatingi pageidavimai būdavo įtraukiami ir į valgiaraštį, ir taip jame atsirasdavo vis daugiau patiekalų.

Ant užkandinės sienų kabojo įvairių pažymėjimų, raštų ir liudijimų, kuriuos dėdė Džimis rinko visą gyvenimą. Tarp jų buvo aukštųjų mokyklų diplomų, gydytojų licencijų, beisbolo liudijimų ir vairuotojų pažymėjimų. Tenai, kabojo ir baigtų ekonomikos studijų pažymėjimas, kurį, būdamas dvidešimt ketverių metų, jis sufalsifikavo vienam savo draugui. Bet neatrodė, kad tasai su šiuo pažymėjimu būtų pradėjęs pergalingą žygį per tarptautinę ekonomikos areną.

Užkandinės sienos buvo nudažytos žydra spalva. Tokį spalvos pasirinkimą metų metus kritikavo jo pažįstami, o visų labiausiai — draugės. Jis visuomet atšaudavo:

— Kas jums nepatinka? Juk tai — kuo puikiausia spalva!

Baro gale, pristumti prie sienos, stovėjo du neišpasakytai dideli šaldytuvai su permatomomis slankiosiomis durelėmis, kimšte prikimšti iki pat viršaus. Pirmasis — Tropicana sulčių pakelių, antrasis — milžiniškų Ben & Jerrys ledo kubiliukų. Ant pirmojo šaldytuvo stovintis mažutėlis keturkampis televizorius su įkarščiu kažką vis šūkaliojo svečiams. Galima buvo pažiūrėti žinių laidų, laidų apie gamtą arba pamatyti storų, isteriškų padavėjų, dalyvaujančių pokalbių laidose. Pačiame užkandinės gale, dar toliau už šaldytuvų, stovėjo vienintelis apskritas stalelis su šviesiai pilku akmeniniu stalviršiu ir dviem kėdėm. Kadaise tai buvo Žako virtuvės baldai. Tačiau vos kelios dienos iki mano atvykimo į Niujorką jis tarė Džimiui:

— Kam man jie? Vis tiek aš niekada nesėdžiu virtuvėje. Negaliu pakęsti savo virtuvės, ji man visuomet primena Karminą. Užkandinėje tu geriau panaudosi šituos baldus. Pavyzdžiui, stalą, ar nori jį paimti?

— Sure, — atsakė Džimis, vieną trečiadienio vakarą savo autobusiuku atsigabeno stalą su dviem kėdėm ir pastatė užkandinėje. Bet per tą laiką, kurį praleidau Manhetene, nė vienas lankytojas nė karto nesibrovė tenai, už tų pagarbą keliančių šaldytuvų.

Alkatraso sala yra pačiame San Francisko įlankos viduryje, vos per du kilometrus nuo miesto uosto doko ir prie pat ketvirtojo dešimtmečio pradžioje pastatyto 2,7 kilometro ilgio Auksinių Vartų tilto, vieno iš įžymiausių tiltų visame pasaulyje.

Greta — Lobių ir Angelų salos.

Alkatrasas yra maždaug penkių hektarų (85 OCH) kvadratinių metrų) ploto sala iš smiltainio, iškilusio iš vandens aukštyn iki 41 metro.

Tūkstančius metų žmonės itin retai apsilankydavo šioje saloje. Tik ohlonės ir mivoko genčių indėnai atsiirdavo kanojomis iki Alkatraso rinkti paukščių kiaušinių ir žvejoti jo pakrantėse.

Dėdė Džimis iš tikrųjų visai nebuvo man dėdė. Net nebuvo man giminė. Viskas buvo šiek tiek kitaip. Jo tikrasis vardas buvo Chuanas Ignacijus Hernandesas. Jis buvo kilęs iš Gustavo A. N. Jadero, labai tankiai apgyvendinto Mechiko miesto dalies, iš ten, sulaukęs dešimties metų, kartu su savo storule, gyvenimo džiaugsmu trykštančia teta Marina ir abiem vyresniais, drūtesniais pusbroliais Andresu ir Liuisu išvažiavo perkaitusiu, tik keliais lagaminais ir vienu kitu skuduriniu krepšiu pakrautu, vaisiais kvepiančiu Volkstvageno autobusėliu Amerikos link. Jis sėdėjo ant galinės sėdynės tarp savo pusbrolių. Dėdė Džimis pasakojo, kad jo galvoje išliko tiesiog prisiminimų filmas apie tą kelionę. Jame matėsi, kaip visi trys vaikai piešė vienas kitam ant nugarų nematomus piešinius, o Marina, sėdėdama priekyje, susižavėjusi kalbėjo jiems apie Ameriką.