Кен Кизи: Skrydis virš gegutės lizdo

Iš anglų kalbos vertė

Vytautas Petrukaitis

Turinys

1 dalis

2 dalis

3 dalis

4 dalis

Skiriu Vikui Loveliui,

kuris aiškino man, kad slibinų nebūna,

o paskui nusivedė mane į jų irštvas.

Viens į rytus nuplasnojo,

Antras nusklendė virš miško,

trečias — virš gegutės lizdo.

(Vaikiška skaičiuotė)

1 DALIS

Jie jau čia.

Juodaodžiai vyrukai baltomis uniformomis, atsikėlę anksčiau už mane, rengiasi koridoriuje tenkinti lytinius poreikius, o paskui paslėpti pėdsakus, kol nespėjau užklupti.

Kai išeinu iš miegamojo, jie jau šluosto grindis, visi trys paniurę, kupini neapykantos viskam — šiam ankstyvam rytmečiui, šiai įstaigai, žmonėms, kurių apsuptyje jie turi dirbti. Kai jie dega šitokia neapykanta, geriau nesirodyti į akis. Aš slenku pasieniu, tyliai kaip pelė statydamas drobiniais bateliais apautas kojas, bet jie turi specialią jautrią aparatūrą, kuri užfiksuoja mano baimę, ir visi pakelia akis, visi trys vienu metu. Jų akys ryškiai spindi juoduose veiduose — lyg lempos seno radijo nugaroje.

— O štai ir Vadas. Super Vadas, vyručiai. Mielasis Vadas Ražas. Nagi, čionai, Vade Ražai...

Jie įbruka man į ranką plaušinę šluotą, mostu parodo, kurią vietą šiandien išvalyti, ir aš einu. Vienas iš jų sudrožia šluotkočiu man per pakinklius, kad pasiskubinčiau.

— Pasižiūrėkit, kaip nudūlino! Visa galva už mane aukštesnis, o klauso kaip kūdikis.

Jie nusijuokia, o paskui išgirstu, kaip sukišę galvas kažką niurna man už nugaros. Juodi mechanizmai dūzgia neapykantą, mirtį ir kitas ligoninės paslaptis. Jie nesibijo garsiai pliurpti savo neapykantos paslaptis, kai aš šalia, nes mano, kad aš kurčias. Visi taip mano. Man užtenka gudrumo juos bent šitaip mulkinti. Jei šiame šlykščiame gyvenime pusiau indėniškas kraujas man yra kuo nors padėjęs, tai jau vien tuo, kad išsiugdžiau gudrumą — jis gelbėjo mane visus tuos metus.

Aš valau grindis palei skyriaus duris, o tuo tarpu iš kitos pusės į jas įkiša raktą, ir iš to, kaip spynos dalys prilimpa prie rakto, — švelniai, greitai, taip kaip įprasta — aš atpažįstu Didžiąją Seserį, mat ji visada taip rakina spynas. Ji įsmunka pro duris su šalčio gūsiu, vėl užrakina, ir kai jos pirštai bėga poliruoto plieno paviršiumi, aš pamatau, kad nagai tokios pat spalvos kaip ir jos lūpos — juokingai oranžiniai. Tarsi lituoklio galiukas. Toji spalva tokia karšta ar šalta, kad jai prisilietus nesuprasi, kas tave nutvilkė, — karštis ar šaltis.

Ji nešina iš vytelių pintu krepšiu, panašiu į tuos, kuriuos umpkvos genties indėnai pardavinėja pakelėse per rugpjūčio karščius, — įrankių dėžės pavidalo krepšiu su kanapine rankena. Sesuo nesiskiria su šiuo krepšiu visus tuos metus, kuriuos aš išbuvau čia. Vytelės supintos retai, tad matau, kas krepšyje: nerasi jame pudrinės, lūpdažio ar kitokių moteriškų atributų. Ji prisikrovusi į tą krepšį galybę dalykėlių, kuriuos žada panaudoti atlikdama šiandien savo pareigas, — ratelių ir krumpliaračių, kurių dantukai nublizginti iki akinamo švytėjimo, maželyčių, lyg porcelianas žvilgančių tablečių, adatų, chirurgo ir laikrodininko replių, varinės vielos ritinių...

Praeidama pro mane, Didžioji linkteli. Aš nuseku paskui šluotą atgal prie sienos, nusišypsau ir stengiuosi kiek įmanydamas apsunkinti jos aparatūrai darbą nerodydamas akių — jeigu spėji užsimerkti, jie menkai tegali suprasti, kas tavyje dedasi.

Tamsoje, kuri mane supa, išgirstu, kaip guminiai jos kulnai tapsi į plyteles, o daiktai pintinėje trinksi nuo kiekvieno krestelėjimo, jai tvirtai žengiant koridoriumi. Kai prasimerkiu, ji jau besukanti iš koridoriaus į stiklinį seserų postą, kur visą dieną sėdės prie rašomojo stalo, žiūrėdama pro stiklo sieną ir aštuonias valandas užsirašinės, kas vyksta priešais ją dieniniame kambaryje. Nuo tos minties jos veidas atrodo patenkintas ir ramus.

Staiga Sesuo pastebi tuos juodaodžius vyrukus. Vis dar sustoję būreliu, jie vienas kitam kažką kužda. Jie neišgirdo, kaip jinai pasirodė skyriuje. Dabar pajunta, kad ji akimis žaibuoja į juos, bet per vėlu. Kvailai jie pasielgė — susispietė ir kuždasi, kai jos eilė budėti skyriuje. Jie atitraukia galvas, kurias buvo sukišę, ir sutrikę žiūri. Ji susigūžia lyg šuoliui pasiruošęs žvėris ir ima artintis į koridoriaus galą, kur į spąstus pateko susispietę juodukai. Ji žino, apie ką jie kalbėjosi, ir aš matau, kad jinai taip įsiutusi, jog visiškai nebesivaldo. Ji tokia įniršusi, kad sudraskys tuos juodus šunsnukius į gabalus. Ji visa ima pampti, kol pagaliau balta uniforma ko neplyšta per nugarą, o teleskopinės rankos taip pailgėja, kad galėtų apsivyti tuos tris juodukus penkis, netgi šešis kartus. Ji apsidairo, pasukdama šarnyru prijungtą didžiulę galvą. Niekas dar neatsikėlęs ir nemato, kas vyksta, vien tik mielasis Ražas Bromdenas, maišyto kraujo indėnas, pasislėpęs už savo šluotos, bet jis yra nebylys ir negali šaukti kitų į pagalbą. Taigi ji ne juokais įniršta, dažytos lūpos persikreipia, šypsena pranyksta, ji atvirai iššiepia dantis, visa ima pūstis ir pučiasi tol, kol pasidaro sulig traktoriumi, ir tuomet aš užuodžiu mechanizmą jos viduje, lygiai kaip pajunti kvapą nuo motoro vilkiko, traukiančio pernelyg sunkų krovinį. Aš užgniaužiu kvapą ir mąstau: „Dievuliau, šįsyk galas! Šįsyk jie nebesutramdys savo neapykantos, ji išaugs tiek, kad pasidarys nebevaldoma, ir jie sudraskys vienas kitą į gabalus, nespėję susigaudyti ką darą!“

Bet vos tik ji išskečia savo teleskopines rankas, norėdama sugriebti juodukus, o jie ko nepuola draskyti jai vidurių savo šluotkočiais, iš miegamųjų pasipila ligoniai žiūrėti, kas čia per erzelynė, tad ji vėl suima save į rankas, kol kiti neišvydo to šlykštaus tikrojo jos pavidalo. Tačiau kol ligoniai prasikrapšto akis ir jau ima susigaudyti, koks čia triukšmas, tepamato, kad vyriausioji sesuo — besišypsanti, rami ir šalta kaip visuomet — aiškina juodukams, jog nederėtų sustojus būreliu plepėtis, juk pirmadienio rytas, o savaitės pradžios rytą laukianti tokia gausybė darbų...

— ...žinot, pirmadienio rytas, vyručiai...

— Aha, mis Rečid...

— ...o šį rytą tiek užduočių, tad jeigu jums nėra būtino reikalo čia būrin sustojus plepėti...

— Aha, mis Rečid...

Ji užsičiaupia ir linkteli keliems ligoniams, kurie priėję apsupa juos ratu ir spokso paraudusiomis, nuo miego užtinusiomis akimis. Ji linkteli kiekvienam po kartą — tiksliu, automatišku judesiu. Jos veidas lygus, gerai suprojektuotas ir tiksliai pagamintas, kaip brangios lėlės, jo oda tarsi kūno spalvos emalė — balta su kreminiu atspalviu, akys žydros kaip kūdikio, maža nosis rožinėmis šnervytėmis — viskas puikiai derinasi, išskyrus lūpų bei nagų spalvą ir krūtinės apimtį. Ją gaminant padaryta klaida — buvo uždėtos tos didelės moteriškos krūtys; jei ne jos, kūrinys būtų buvęs tobulas, ir aiškiai matei, kaip jai dėl to apmaudu.

Ligoniai tebestovi mėgindami atspėti, ko ji buvo užsipuolusi juodukus, o ji prisimena mačiusi mane ir sako:

— Kadangi šįryt pirmadienis, vyručiai, ar nevertėtų mums gražiai pradėti savaitę ir pirmiausia nuskusti vargšelį misterį Bromdeną, kol visi papusryčiavę nesulėkė į skutimosi kambarį; pasižiūrėkime, gal mums pavyks išvengti šiokios tokios... ėėė... sumaišties, kurią jis linkęs sukelti. Ką pasakysite?

Kol niekas nepradėjo manęs ieškoti, atatupstas neriu į šluotų spintą, užsitraukiu dureles ir užgniaužiu kvapą. Nėr blogiau kaip skustis prieš pusryčius. Kai įsimeti šį tą į pilvą, pasidarai stipresnis, budresnis, ir tiems šunsnukiams, dirbantiems Sindikate, ne taip lengva prieiti prie tavęs su vienu iš tų savo mechanizmų vietoj elektrinio skustuvo. Kai tave skuta prieš pusryčius, kaip ji kad mane kartais priverčia, — pusę septynių ryto kambaryje, kurio visos sienos ir kriauklės baltos, o ilgos dienos šviesos lempos iš palubės nepalieka nė menkiausio šešėlio, ir matai iš visų pusių veidrodžiuose sugautus klykiančius veidus — tai argi gali žmogus atsilaikyti prieš tokį jų mechanizmą?