Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Jis vėl pradeda juoktis, o kai tik juodukas su termometru prie jo prisiartina, ima sveikintis su ligoniais ar sėda prie stalo lenkti su jais rankų. Galop susipažįsta su visais ūmiaisiais ir, paspaudęs ranką paskutiniajam iš jų, nieko nelaukęs pereina į chronių pusę, tarsi mes niekuo nuo anų nesiskirtume. Negali pasakyti, ar jis iš tikrųjų toks draugiškas, ar, būdamas lošėjas, suinteresuotas susipažinti su tokiais nukvakėliais, iš kurių dažnas net nežino savo vardo.

Antai jis atplėšia Eliso ranką nuo sienos ir spaudžia ją, tarsi būtų politikas, iškėlęs savo kandidatūrą į kokį postą, o Eliso balsas būtų ne mažiau svarbus nei kieno kito.

— Bičiuli, — iškilmingu balsu sako jis Elisui, — aš esu R. P. Makmerfis, ir man nemalonu matyti, kaip suaugęs vyras pliuškenasi savo paties baloje. Kodėl tau nenuėjus išsidžiovinti?

Nuoširdžiai nustebęs Elisas pažvelgia į balą prie savo kojų.

— Oi, ačiū jums, — sako jis ir netgi žengteli išvietės link, bet jį sulaiko grandinės, kuriomis jis prirakintas prie sienos.

Makmerfis pasuka pro chronių vorą, paspaudžia ranką pulkininkui Metersonui, Rakliui ir Senajam Pitui. Jis spaudžia rankas ratukininkams, valkstantiesiems ir daržovėms; kai kuriems jis gauna pakelti jas nuo kelių lyg kokius nugaišusius paukščius — prisukamus stebuklus iš mažyčių kaulelių ir vielų, kurie išsikvėpę nukrito ant žemės. Jis paspaudžia ranką kiekvienam, prie kurio prieina, išskyrus Didįjį Džordžą, vandens maniaką, kuris išsišiepia ir atatupstas traukiasi nuo nehigieniškos rankos, tad Makmerfis tik mosteli jam pasisveikindamas ir nueidamas kreipiasi į savo dešinę ranką:

— Rankele, iš kur, tavo manymu, šis vaikinas žino, kiek šunybių esi prikrėtusi?

Niekas nesusigaudo, ko jis siekia ir kodėl taip stengiasi su visais susipažinti, bet tai vis įdomiau, negu knebinėti dėliones. Jis be perstojo aiškina, esą lošikui būtina apsidairyti ir susipažinti su vyrais, su kuriais jis bendrausiąs. Atseit ko jam gaišti laiką su aštuoniasdešimtmečiu nukvakėliu, kuris kortą gali nebent susikišti į bedantę burną ir žiaumoti. Atrodo, kad jam tai smagu, tarsi pats būtų iš tų, kurie juokiasi pamatę žmogų.

Aš — paskutinis. Vis dar pririštas diržais prie kėdės kampe. Priėjęs prie manęs, Makmerfis sustoja, vėl susikiša nykščius į kišenes ir atsilošęs juokiasi, tarsi aš būčiau kuo nors juokingesnis už visus kitus. Aš sėdžiu apglėbęs rankomis aukštai iškeltus kelius, spoksau tiesiai prieš save ir staiga išsigąstu: tikriausiai jis juokiasi supratęs, kad tik apsimetu esąs kurčias kaip aulas.

— Vajeeee, — sako jis, — pasižiūrėkite, kas čia tarp mūsų!

Šį epizodą aš prisimenu kuo aiškiausiai. Pamenu, kaip jis užmerkė vieną akį, atlošė galvą ir ėmė juoktis iš manęs, žiūrėdamas pro nosį su tuo baigiančiu užgyti vyno spalvos randu. Iš pradžių pamaniau, kad jis juokiasi iš keistos mano išvaizdos: toks drimba su indėno veidu ir juodais riebaluotais indėniškais plaukais. O gal iš to, koks silpnas atrodau? Bet paskui, pamenu, pamaniau jį juokiantis todėl, kad aš nė akimirką neapgavau jo apsimesdamas kurčiu — nors ir kaip gudriai vaidinau, jis mane perprato, todėl juokėsi ir merkė man akį, tai parodydamas.

— Na, kaip tu čia atsidūrei, Didysis Vade? Tu panašus į Sėdintį Bizoną per sėdimąjį streiką, — jis pažvelgė į ūmiuosius — ar juoksis iš jo sąmojo. Kai šie tik santūriai sukikeno, jis vėl atsigręžė į mane ir vėl pamerkė man akį, — kuo tu vardu, Vade?

— Jo p-p-pavardė Bromdenas, — iš ano kambario galo sušunka Bilis Bibitas. — Vadas Bromdenas. Bet visi vadina jį Vadu Ra-ražu, nes sanitarai di-didžiąją laiko dalį jį verčia šluoti grindis. Sakyčiau, ne ka-kažin ką daugiau jis ir gali. Jis kurčias, — Bilis susiima smakrą delnais. — Jeigu aš ap-p-p-kursčiau, — atsidusęs taria jis, — nusižudyčiau.

Makmerfis neatitraukia nuo manęs akių.

— Jis gražiai auga, nemenkas vyras bus. Įdomu, koks jo ūgis?

— Regis, kaip ka-kažkas kadaise išmatavo, du metrai ir pora centimetrų. Bet kas iš to, kad jis toks didelis — jis bi-bijo savo paties šešėlio. Di-didelis kurčias indėnas, ir tiek.

— Kai pamačiau jį čia sėdint, taip ir pamaniau, kad jis bus indėnas. Tačiau Bromdenas — neindėniška pavardė. Iš kokios jis genties?

— Nežinau, — atsako Bilis. — Kai aš čionai patekau, jis jau buvo.

— Iš daktaro esu girdėjęs, — įsiterpia Hardingas, — kad jis tik pusiau indėnas, berods Kolumbijos. Tai išnykusi gentis, gyvenusi Kolumbijos tarpeklyje. Anot daktaro, jo tėvas buvęs genties vadas, todėl šį vyruką ir tituluoja Vadu. O dėl Bromdeno pavardės... Matyt, per prastai nusimanau apie indėnus, kad galėčiau atsakyti į šį klausimą.

Makmerfis palenkia galvą man prie pat veido, tad aš priverstas į jį žiūrėti.

— Ar tai tiesa? Tu kurčias, Vade?

— Jis ku-kur-kurčnebylys.

Makmerfis sučiaupia lūpas ir ilgai spokso man į veidą, paskui išsitiesia ir atkiša man ranką.

— Velniai griebtų, bet ranką paspausti jis juk gali, ar ne? Kad ir kurčias ar dar koks. Dievaži, Vade, gal tu ir galiūnas, bet paspausk man ranką, nes aš įsižeisiu. O įžeidinėti naująjį gydyklos pamišėlių karalių nėra išmintinga.

Tai sakydamas, jis atsigręžia į Hardingą ir Bilį, nutaisęs šelmišką miną, bet delną, didumo sulig sriubos lėkšte, jis palieka atkištą man.

Kuo aiškiausiai prisimenu, kaip atrodė tas delnas: panagės prilindusios suodžių, mat kadaise dirbo automobilių mechaniku; žemiau riešo — ištatuiruotas inkaras; ant didžiojo piršto — nešvarus pleistras atsilupinėjusiais kraštais, o visi krumpliai nusėti randų ir įbrėžimų, senų ir šviežių. Pamenu, delnas buvo glotnus ir kietas nuo kirvakočių ir kauptukų rankenų — visai ne kortuotojo ranka. Delnas buvo pūslėtas, tos pūslės sutrūkinėjusios, o į plyšius prilindę purvo. Jis atrodė tarsi koks jo klajonių po Vakarus žemėlapis. Kai tas delnas suėmė mano ranką, pasigirdo šiugždesys. Pamenu, pirštai, apglėbę mano pirštus, buvo stori, stiprūs, ir aš pajutau savo rankoje kažkokį keistą pojūtį, tarsi tas šakalys imtų tinti — galėjai pamanyti, kad jis ėmė pumpuoti man į ranką savo kraują, ir dabar ji ėmė visa tvinkčioti, kupina galios. Pamenu, ji išsipūtė taip, kad pasidarė ne ką mažesnė negu jo...

— Misteri Makmari.

Tai Didžioji Sesuo.

— Misteri Makmari, ar negalėtumėt čia prieiti?

Tai Didžioji Sesuo. Juodukas su termometru ją atsivedė. Ji stovi ir barbena termometrą sau į laikrodį, o jos akys dūgzdamos laksto ratu, stengdamosi įvertinti naująjį ligonį. Jos lūpos sudėtos trikampiu, kaip lėlės, laukiančios žaislinio žinduko.

— Sanitaras Viljamsas man sako, misteri Makmari, kad jūs nelabai leidžiatės nuprausiamas po dušu, o tai privalu visiems naujokams. Ar tai tiesa? Būkite malonus ir supraskite: nors man džiugu, kad jūs šitaip susipažįstate su skyriaus ligoniais, bet viskam yra savas metas, misteri Makmari. Atsiprašau, kad pertraukiau judu su misteriu Bromdenu, bet jūs juk suprantate — taisyklių privalo laikytis visi.

Jis atlošia galvą ir pamerkia jai akį — girdi, jinai jo neapmulkins, lygiai kaip ir aš; jis ją perkandęs. Kurį laiką žiūri į ją viena akimi.

— Žinote, ponia, — sako jis, — žinote, visai tą pat man visados sako apie taisykles...

Jis išsišiepia. Jie abu šypsosi vienas kitam, stengdamiesi nuspręsti, ko vertas varžovas.

— ...kai nujaučia, kad aš ketinu pasielgti visai priešingai.

Tuomet jis paleidžia mano ranką.

Stikliniame poste Didžioji Sesuo, atplėšusi iš užsienio gautą paketą, siurbia į švirkštus žalsvai baltą skystį iš atsiųstų buteliukų. Viena iš mažųjų seserų, mergina, kurios viena akis vis nenustygdama sunerimusi dairosi per petį, kol kita seka įprastus darbus, paima padėkliuką su paruoštais švirkštais, bet prieš išeidama stabteli: