Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— Velniai rautų, koks apgailėtinas pulkas. Tiesą sakant, jūs, vaikinai, man neatrodote tokie pamišę, — jis stengiasi išvaduoti juos nuo tos įtampos, kaip aukcionatorius, žarstantis sąmojus, kad išjudintų susirinkusius prieš prasidedant varžytinėms. — Kuris iš jūsų teigia esąs psichų psichas? Kuris iš jūsų didžiausias pamišėlis? Kas vadovauja šitiems kortų lošimams? Aš čia pirmą dieną, tad norėčiau išsyk padaryti gerą įspūdį reikiamam žmogui, jei tik jis gali man įrodyti esąs reikiamas žmogus. Kas čia pamišėlių karalius?

Jis kreipiasi tiesiai į Bilį Bibitą. Pasilenkia ir spokso į Bilį taip įdėmiai, kad šis pasijunta privaląs atsakyti ir sumikčioja, girdi, jis kol kas nesąs pa-pa-pamišėlių karalius, bet tik realiausias p-p-p-pretendentas į šį postą.

Makmerfis ištiesia priešais Bilį didžiulę savo leteną, ir Biliui nieko kito nelieka, kaip ją paspausti.

— Ką gi, bičiuli, — taria jis Biliui, — nuoširdžiai džiaugiuosi, kad tu esi realiausias p-p-pretendentas į šį postą, bet kadangi vadovauti visam šitam kromeliui tikiuosi aš, man turbūt reikia pasikalbėti su viršiausiuoju. Jis nužvelgia kelis ūmiuosius, nustojusius žaisti kortomis, suneria pirštus ir brakšteli visus sąnarius. — Supranti, bičiuli, aš ketinu tapti lyg ir šio skyriaus kortuotojų vadeiva ir pradėti čia nedorai lošti „akį“. Taigi vesk mane pas savo vyriausiąjį, ir mudu išsiaiškinsime, katras būsime čia bosas.

Niekas gerai nežino, ar šis plačiapetis vyras su gaivališka šypsena randuotame veide vaidina, ar iš tikrųjų toks pamišęs, kaip galima pamanyti iš jo kalbų; o gal ir viena, ir kita, tačiau jie visi pajunta didžiausią kaifą pritardami jam. Jie žiūri, kaip jis uždeda savo didelę raudoną leteną ant liesos Bilio rankos ir laukia, ką pasakys Bilis. Šis suvokia, kad tylą nutraukti teks jam, tad apsidairo, ir jo žvilgsnis sustoja ties vienu iš žaidžiančių „pinoklį“.

— Hardingai, — sako Bilis, — ti-ti-ti-tikriausia tai tu. Tu juk Li-li-ligonių tarybos pirmininkas. Šis ž-ž-žmogus nori su tavim pasikalbėti.

Ūmieji dabar išsišiepę — įtampa atslūgo, ir jie džiaugiasi, kad dedasi kažkas neįprasta. Jie visi šaiposi iš Hardingo, klausinėja, ar jis pamišėlių karalius, ir šis padeda kortas ant stalo.

Hardingas — apatiškas, nervingas vyras; kai žiūri į jo veidą, kyla mintis, kad esi matęs jį filmuose, — gatvėje sutikęs nepamanytum, jog tai eilinis žmogelis. Pečiai platūs, kaulėti, ir jis apgaubia jais krūtinę, kai stengiasi pasislėpti savyje. Jo rankos tokios ilgos, baltos ir išpuoselėtos, kad man atrodo išlietos iš muilo; kartais jos liaujasi jo klausiusios ir ima sklandyti priešais lyg du balti paukščiai, kol jis pastebi jas ir įsispraudžia tarp kelių. Jį trikdo tai, kad jo rankos gražios.

Ligonių tarybos pirmininku jis išrinktas todėl, kad turi dokumentą, liudijantį, jog yra baigęs koledžą. Atestatas įrėmintas stovi ant spintelės šalia nuotraukos, vaizduojančios moterį su maudymosi kostiumėliu, kuri taip pat atrodo matyta filmuose. Jos krūtys labai didelės; ji skersuoja į fotoaparatą, prilaikydama liemenėlę pirštais. Hardingas sėdi pasitiesęs rankšluostį už jos; su glaudėmis jis atrodo labai liesas, o mina tokia, tarsi bijotų, kad koks žaliūkas neapdrabstytų jo smėliu. Hardingas be galo giriasi, kad jo žmona to-okia moteris; anot jo, ji pati seksualiausia moteris pasaulyje ir naktimis niekaip negalinti juo pasisotinti.

Bilio parodytas, Hardingas atsilošia kėdėje, nutaiso orią miną ir kreipiasi į lubas, nežiūrėdamas nei į Bilį, nei į Makmerfį:

— Ar šiam... džentelmenui paskirta audiencija, misteri Bibitai?

— Ar jums paskirta audiencija, misteri Makm-mmerfi? Misteris Hardingas — užimtas žmogus, n-n-nnepaskyrus audiencijos, niekas negali su juo pasikalbėti.

— Tas užimtas žmogus, misteris Hardingas, — ar jis pamišėlių karalius?

Makmerfis primerkęs vieną akį pažvelgia į Bilį, ir šis neregėtai greitai ima kinkuoti galva; jam pakuteno savimeilę tas didžiulis dėmesys.

— Tuomet pasakyk tam pamišėlių karaliui Hardingui, kad R. P. Makmerfis laukia jo priimamas ir kad šioje ligoninėje jiems dviem per ankšta. Aš esu įpratęs būti viršiausias. Aš buvau viršiausias miškakirčių traktorininkas visose Šiaurės Vakarų kirtavietėse, viršiausias kortuotojas nuo pat Korėjos karo laikų ir net geriausias žirnių ravėtojas Pendltono žirnių ūkyje, tad jeigu man lemta būti bepročiu, aš būsiu pats kiečiausias. Pasakyk tam Hardingui, kad jeigu jis nepasikalbės su manim kaip vyras su vyru, tai jis — paskutinis šmikis ir tegul iki saulėlydžio išsinešdina iš miesto.

Hardingas labiau atsilošia ir susikiša nykščius už atlapų.

— Bibitai, pasakyk šitam jaunam išsišokėliui Makmerfiui, kad aš pasimatysiu su juo pagrindiniame koridoriuje lygiai dvyliktą ir, liepsnojant mūsų libido, išspręsime šį reikalą galutinai, — Hardingas stengiasi tęsiamai tarti žodžius, mėgdžiodamas Makmerfį, bet laibas, dūstantis jo balsas skamba juokingai. — Gali dar jį įspėti — kad būtų sąžininga — jog aš esu šio skyriaus pamišėlių karalius bemaž dveji metai ir kad didesnio gyvo bepročio už mane nerasi.

— Misteri Bibitai, galite įspėti tą misterį Hardingą, jog esu toks pamišęs, kad prisipažįstu balsavęs už Eizenhauerį.

— Bibitai! Perduok misteriui Makmerfiui, jog aš toks pamišęs, kad dusyk balsavau už Eizenhauerį.

— Tuojau pat perduok misteriui Hardingui, — Makmerfis padeda abi rankas ant stalo, pasilenkia ir nuleidžia balsą, — jog aš toks pamišęs, kad šį lapkritį ketinu vėl balsuoti už Eizenhauerį.

— Keliu prieš jus skrybėlę, — sako Hardingas nulenkdamas galvą ir paspaudžia Makmerfiui ranką.

Mintyse neabejoju, kad Makmerfis pasiekė pergalę, tik nelabai suprantu kokią.

Visi kiti ūmieji meta savo užsiėmimus ir slenka arčiau pasižiūrėti, kas toks šis naujokas. Tokių kaip jis šiame skyriuje lig šiol dar nebūta. Jie klausinėja, iš kur jis, kuo verčiasi, su tokiu susidomėjimu, kokio aš dar nebuvau matęs. Jis aiškina esąs žmogus, atsidavęs vienam dalykui. Jis sako buvęs paprastas klajoklis ir valkata, uždarbiavęs kirsdamas mišką, kol jį paėmė į armiją, o ten ir išaiškėjo jo įgimti gabumai. Anot jo, armijoje vieni išmoksta tinginiauti, vengti darbo, o jis išmokęs žaisti pokerį. Po tarnybos jis susitupėjęs ir atsidavęs visų lygių lošimams.

— Jei tik žmonės man leistų, — dėstė naujokas, — nieko daugiau neveikčiau, tik žaisčiau pokerį, likčiau viengungis ir gyvenčiau ten, kur panorėčiau. Bet jūs žinote, kaip visuomenė persekioja atsidavusį žmogų. Nuo tada, kai aš suvokiau savo pašaukimą, tupėjau tokioje gausybėje provincijos kalėjimų, kad galėčiau rašyti apie tai memuarus. Sako, aš užkietėjęs mušeika, girdi, vis su kuo nors susipešu. Šššūdas. Kai aš kirsdavau medžius kaip koks mulkis ir su kuo susimušdavau, niekam dėl to galvos neskaudėdavo — girdi, tai dovanotina, šitaip sunkiai triūsiantys vaikinai išlieja energijos perteklių. Bet jeigu tu lošikas, ir jie žino, kad tu retkarčiais pili kortomis iš pinigų, tai užtenka tau nusispjauti į šalį, ir tu jau — baisiausias nusikaltėlis. Velniai griebtų, valstybės iždas ko neištuštėjo, kai mane vežiojo iš vienos cypės į kitą.

Makmerfis papurto galvą ir išpučia žandus.

— Bet tai truko neilgai. Paskui aš supratau, kur šuo pakastas. Tiesą sakant, už chuliganizmą Pendltone sėdėjau bemaž po metų pertraukos. Todėl ir įkliuvau — buvau praradęs formą. Tas vyrukas sugebėjo atsikelti nuo grindų ir nulėkti pas farus, man nespėjus dingti iš miesto. Labai kietas tipas...