Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Tačiau šįryt aš priverstas sėdėti kėdėje ir tik klausytis, kaip jie atsiveda naujoką, ir nors jo nematau, pajuntu, kad čia nepaprastas naujokas. Aš negirdžiu, kaip jis išsigandęs slenka pasieniais, o kai juodukai praneša jam apie dušą, užuot paklusęs ir tyliai išlemenęs „taip“, jis garsiai, įžūliai pareiškia, esą jau ir taip velniškai švarus, ačiū.

— Šįryt mane nuprausė teisme, o vakar vakare — kalėjime. Prisiekiu, jie tikriausiai būtų išplovę man ausis dar ir veždami čia taksi, jei tik būtų sugalvoję kaip. Brolyti, susidaro įspūdis, jog kaskart, kai mane kur nors siunčia, prieš tą procedūrą, per ją ir po jos mane būtinai nugrando. Tiek prie to pripratau, kad išgirdęs tekant vandenį, nieko nelaukęs imu krautis savo mantą.

Traukis šalin su tuo savo termometru, Šernai, leisk man bent kiek apsidairyti po savo naujuosius namus. Aš pirmą kartą Psichologijos institute.

Ligoniai susižvalgo sumišusiais veidais, paskui vėl atsisuka į duris, pro kurias girdėti jo balsas. Jis kalba garsiau nei reikėtų, jeigu juodukai būtų šalia. Atrodo, tarsi jis būtų gerokai aukščiau už juos — sakytum sklęstų oru penkiolikos metrų aukštyje ir šauktų tiems, kurie apačioje, ant žemės. Iš balso atrodo, kad vyras stambus. Aš girdžiu jį ateinant koridoriumi, ir iš eisenos taip pat atrodo, kad vyras nemenkas. Be to, jis tikrai neslenka; jis pasikaustęs batų kulnus geležėlėmis ir kerta jomis į grindis taip, kad šios skamba lyg nuo pasagų. Pasirodęs tarpduryje sustoja ir stovi plačiai išsižergęs, susikišęs nykščius į kišenes, o visi ligoniai spokso į jį.

— Labą rytą, bičiuliai.

Jam virš galvos ant virvutės kabo popierinis šikšnosparnis nuo Helovyno. Jis pakėlęs ranką sprigteli, ir šis ima suktis ratu.

— Velniškai graži rudens diena.

Jis kalba truputį panašiai kaip kadaise mano tėvas — garsiai, griaudžiančiu balsu, bet iš išvaizdos į jį nepanašus. Tėvas buvo grynakraujis Kolumbijos upės apylinkių indėnas, vadas, tvirtas ir žvilgantis kaip šautuvo vamzdžio apsodas. Šis vyrukas rudaplaukis, ilgomis rudomis žandenomis ir kyšančiomis iš po kepurės susivėlusiomis garbanomis, kurias jau seniai reikėjo kirpti; jis tiek pat platus, kiek mano tėvas buvo aukštas: plataus veido, plačių pečių ir krūtinės, plačiai iššiepęs baltus dantis velniškai šypsenai. Jis kietas, bet ne taip kaip tėvas, o veikiau kaip beisbolo kamuoliukas po nusitrynusią oda. Per nosį ir skruostą eina šviežias randas su dar neištrauktomis siūlėmis — kažkas bus gerai užvožęs jam per muštynes. Jis sustojęs laukia, ir kai niekas neprasižioja, ima juoktis. Niekas gerai nesupranta, ko jis juokiasi, — nieko juokingo nevyksta. Tik jis juokiasi ne taip kaip tas ryšių agentas, o laisvai, garsiai, ir ištrūkęs iš jo plačiai išsišiepusios burnos, tas juokas sklinda vis didesniais ratilais, kurie aplimpa visas skyriaus sienas. Tas juokas visai nepanašus į storulio agento. Šitas juokas natūralus. Staiga aš suvokiu, kad pirmąkart po daugelio metų išgirdau žmogų nuoširdžiai juokiantis.

Jis atsistojęs žiūri į mus, siūbuoja ant kulnų ir be perstojo juokiasi. Tada susineria pirštus ant pilvo, neištraukdamas nykščių iš kišenių, ir pamatau, kokios didelės sudiržusios jo rankos. Visi skyriuje — ligoniai, medicinos seserys ir sanitarai — tiek apstulbę nuo jo paties ir to juoko, kad neteko žado. Niekas nieko nedaro, kad jį nutildytų, niekas neprasižioja ką nors jam pasakyti. Jis juokiasi, juokiasi, o paskui užsičiaupia ir eina į dieninį kambarį. Net kai jis nesijuokia, tas jo kvatojimas sklinda nuo jo panašiai kaip gausmas nuo ką tik nustojusio skambėti didelio varpo — tą juoką junti jo akyse, jo šypsenoje, jo siūbavime, jo kalbėsenoje.

— Aš esu Makmerfis, bičiuliai, R. P. Makmerfis, pakvaišęs lošėjas, — jis mirkteli ir sudainuoja posmelį: „...kaladę kortų vos pamatęs, prie stalo puolu lyg patrakęs...“, ir vėl pratrūksta kvatoti.

Jis prieina prie būrelio kortuotojų, storu, masyviu pirštu atlenkia vieno ūmiojo kortas, pašnairuoja į jas ir papurto galvą:

— Taip, šito aš ir atvykau į šią įstaigą — linksminti jus, vyručiai, prie lošimų stalo. Matot, tame Pendltono pataisos darbų ūkyje neliko nė vieno žmogaus, kuris paįvairintų man dienas, tad pareikalavau, kad mane pervestų. Man reikėjo šviežio kraujo. Cha, pasižiūrėkite, kaip šitas bičas laiko savo kortas — rodo jas visiems, kas netingi žiūrėti. Vaje, aš nuskalbsiu jus, vaikučiai, kaip ėriukus.

Čezvikas surenka savo kortas į daiktą. Rudaplaukis atkiša jam ranką pasisveikinti:

— Sveikas, bičiuli. Ką čia žaidžiate? „Pinoklį“? Dievuliau, nenuostabu, kad jūs nė nemanote slėpti savo kortas nuo kitų. O neženklintos kaladės neturite nė vienos? Tai štai, aš atsinešiau savo kaladę, dėl viso pikto, joje ne karaliai, damos ir valetai, o kas kita — pažiūrėkite į paveikslėlius. Visi skirtingi. Penkiasdešimt dvi padėtys.

Čezvikui akys jau ir taip išvirtusios ant kaktos, o kai pamato, kas tose kortose, jos, rodos, visai iššoks iš akiduobių.

— Atsargiai, neišterliokite — mums prieš akis marios laiko, aibės partijų. Man patinka žaisti su savo kalade todėl, kad praeina ne mažiau kaip savaitė, kol kiti žaidėjai ima skirti bent jau spalvas...

Jis vilki pataisos darbų ūkio uniforminėmis kelnėmis ir marškiniais, kurie tiek išblukę saulėje, kad pasidarę lieso pieno spalvos. Nuo ilgo darbo laukuose jo veidas, sprandas ir rankos rausvai įrudę. Jis užsivožęs ant galvos juodą motociklininko kepurę, per ranką persimetęs odinį švarką, apsiavęs tokiais sunkiais papilkėjusiais, apdulkėjusiais batais, kad kojos spyriu žmogų lengvai perplėštų perpus. Jis pasitraukia nuo Čezviko, nusiima kepurę ir ima daužyti ja sau per šlaunį, iš kurios pakyla didžiausias dulkių kamuolys. Vienas juodukas su termometru rankose laksto aplink jį ratu, bet naujokas greitesnis. Nespėjus juodukui gerai nusitaikyti, jis įsprūsta pas ūmiuosius ir ima sukinėtis tarp jų, spausdamas jiems rankas. Savo eisena, įpročiu merkti akį, garsia kalbėsena ir įžūlumu jis man panėši į automobilių prekiautoją ar aukcionatorių — o gal į vieną iš tų gatvės prekiautojų, kurie stovi prie kokio atrakciono; jie stypso šalia savo plazdenančių vėliavėlių, apsivilkę dryžuotais marškiniais su geltonomis sagomis ir traukia į save žvilgsnius lyg magnetas geležies pjuvenas.

— Matot, kas nutiko: aš porąkart įsivėliau į muštynes tame pataisos darbų ūkyje ir, pasakysiu jums gryną teisybę, teismas nutarė, kad esu psichopatas. Nejaugi manote, jog aš ginčysiuosi su teismu? Galite eiti lažybų iš paskutinio dolerio — to nedarysiu. Aš sutinku būti kuo tik užsigeis jų niekingos širdutės — psichopatu, pasiutusiu šunim ar vilkolakiu, — kad tik ištrukčiau iš tų prakeiktų žirnių laukų. Man nė motais — kad tik kaip gyvas daugiau negaučiau paimti į rankas kauptuko. Jie aiškina, girdi, psichopatas — tai kuris per daug mušasi ir dulkinasi, betgi jie ne visai teisūs, kaip manote? Aš noriu paklausti, ar kam yra tekę girdėti, kad vyrui būtų per daug mergų? Sveikas, bičiuli, kuo tu vardu? Aš esu Makmerfis ir nieko nelaukęs lažinuosi su tavim iš dviejų dolerių, kad tu net nežinai, kiek akių turi tos kortos, kurias laikai rankose, — tik nežiūrėk! Du doleriai — sutinki? Velniai griebtų, Šernai, — ką, tu negali palaukti pusės minutės, o paskui įbesti man tą savo termometrą?!

Naujokas atsistojęs valandėlę dairosi — susipažįsta su dieniniu kambariu.

Palei vieną sieną jaunesnieji ligoniai, vadinami ūmiaisiais, — mat, gydytojų manymu, jie dar ganėtinai serga ir turi būti gydomi — lenkia rankas ir užsiiminėja kortų triukais: pridės kiek kortų, paskui kiek nors atims, atskaičiuos kelias ir pasakys tau, kokia korta guli po apačia. Bilis Bibitas mokosi susisukti „firminę“ cigaretę, o Martinis vaikštinėja po kambarį ir vis ką nors randa po stalais ir kėdėmis. Ūmieji daug juda. Jie pasakoja vieni kitiems anekdotus, kikena sau į saują (niekas neišdrįsta atvirai nusijuokti, nes tada visas personalas, bemat sulėkęs su sąsiuviniais, apipiltų klausimais) ir rašo laiškus striukais, apkramtytais geltonais pieštukais.