Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Ūmieji šnipinėja vieni kitus. Jei vienas išsitaria apie save tai, ko nenorėjo, kuris nors iš jo bičiulių, sėdėjusių šalia prie stalo, nusižiovauja, atsikelia ir nuskersavęs prie didžiulio žurnalo, padėto prie seserų posto, užrašo išgirstą informaciją; pasak Didžiosios Sesers, žurnalas turįs gydomąją vertę, bet aš žinau, kad ji tik nori sukaupti pakankamai įrodymų apie vieną ar kitą vyruką ir tuomet nusiųsti jį gydyti į pagrindinį pastatą, kur jam bus atliktas galvos remontas ir pašalintas gedimas.

Prie pavardės to, kuris užrašo informaciją žurnale, ligonių sąraše pažymima žvaigždutė, ir kitą dieną jam leidžiama ilgiau pamiegoti.

Priešais ūmiuosius, kitoje kambario pusėje, — chroniškieji, Sindikato gamybinis brokas. Ligoninėje jie ne gydomi, o laikomi tam, kad nesišlaistytų gatvėmis ir negadintų Sindikato produkcijos reputacijos. Gydytojai pripažįsta, kad chroniai čia visam laikui. Jie skirstomi į vaikštančiuosius, tokius kaip aš, kurie gali judėti, jeigu tik juos pamaitina, bei ratukininkus ir daržoves. Chroniai, o mes sudarome daugumą, — tai mechanizmai su nepataisomais defektais, su įgimtais trūkumais ar atsiradusiais dėl to, kad daugel metų vyrukas kakta vis daužė kietas sienas, o gydykla jį aptikdavo tik tuomet, kai jis kraujais paplūdęs tysodavo kokioje dykvietėje.

Bet su kai kuriais iš mūsų, chronių, personalas prieš daugel metų padarė klaidų, tad nors į gydyklą patekome kaip ūmieji, mūsų statusas pasikeitė. Vienas iš tokių Elisas: jį smarkiai sudirbo, paleidę per didelį krūvį tame šlykščiame smegenų džiovinimo kambaryje, kurį juodukai vadina „šoko kromeliu“. Dabar Elisas prikaltas prie sienos toks pat, kokį jį paskutinį kartą nukėlė nuo stalo, — rankos išskėstos, delnai sudėti saujomis, o jo veide — tas pat siaubas. Taip jis ir kabo prikaltas prie sienos lyg koks kimštas medžiotojo trofėjus. Vinys ištraukiamos, kai ateina metas valgyti ar vežti į lovą, ar kai reikia jį perkelti kitur, kad aš galėčiau iššluostyti balą toje vietoje, kur jis stovėjo. Senojoje vietoje jis taip ilgai išbuvo, kad šlapimas pragraužė grindų lentas ir sijas, tad jis nuolat įgriūdavo į apatinį skyrių, ir jo darbuotojai eidavo iš proto, kai reikėdavo suskaičiuoti ligonius.

Raklis — dar vienas chronius, prieš keletą metų paguldytas kaip ūmusis. Jį sudirbo kitaip — padarė klaidą prijungdami prie galvos aparatūrą. Jis nedavė ramybės visai gydyklai: spardė juodukus, kandžiojo kojas studentėms, atliekančioms seserų praktiką, tad jį išgabeno paremontuoti. Pririšo prie to stalo, ir kurį laiką niekas jo neregėjo; prieš pat užsiveriant durims, jis pamerkė mums akį ir atatupstomis besitraukiantiems nuo jo juočkiams pagrasino: „Jūs man už tai sumokėsite, prakeikti dervinukai“.

Po dviejų savaičių jį parvežė atgal į skyrių. Jis buvo plikai nuskustas, visas veidas virtęs riebaluota purpurine mėlyne, o virš abiejų akių įsiūta po kaištuką. Iš akių buvo matyti, kaip jie išdegino jį iš vidaus; jos buvo apsiblaususios, pilkos ir nykios lyg perdegę saugikliai. Dabar jis kiauras dienas nieko neveikia, tik laiko priešais tą išdegintą veidą seną fotografiją, kurią be perstojo varto šaltais pirštais, ir nuo to čiupinėjimo nuotrauka iš abiejų pusių papilkėjo kaip ir jo akys, tad dabar net nepasakytum, ką ji kadaise vaizdavo.

Na, darbuotojai dabar laiko Raklį viena iš savo nesėkmių, nors aš nesu įsitikinęs, ar jam būtų buvę geriau, jei remontas būtų puikiai pavykęs. Dabar remontuoja dažniausiai sėkmingai, mat technikai labiau įgudo, įgijo patirties. Jie nebepalieka kaktoje pjūvių ir apskritai nebepjausto: jie prasiskverbia į ligonio vidų pro akiduobes. Kartais, žiūrėk, koks vyrukas pasidaro bjaurus ir nežmoniškai piktas, tik ir taikosi kiekvienam įkąsti, o kai jį išveža iš skyriaus remontuoti, po kelių savaičių grįžta su mėlynėmis paakiuose, tarsi būtų su kuo kumščiavęsis, bet toks lipšnus, malonus ir mandagus, kad kito tokio, rodos, kaip gyvas nesi matęs. Po mėnesio ar dviejų jį, ko gero, net išleidžia namo, ir jis išeina užsismaukęs skrybėlę iki pat akių; iš veido panašus į lunatiką, klajojantį per laimingą paprastą sapną. Jie sveikina save su sėkme, bet, mano manymu, toks tėra dar vienas robotas Sindikatui, ir būtų geriau, jei remontas būtų nepavykęs ir toks žmogelis, kaip ir tas Raklis, sėdėtų ir apsiseilėjęs vartytų rankose nuotrauką. Bemaž nieko daugiau jis neveikia. Retkarčiais neūžaugai juočkiui pavyksta jį įsiutinti; juodukas pasilenkia prie pat jo ir klausia: „Klausyk, Rakli, ką, tavo manymu, šįvakar mieste veikia tavo žmonikė?“ Raklis pakelia galvą. Kažkur tame sujauktame mechanizme nežinia ką sukužda atmintis. Jis išrausta, venos užsikemša, todėl jis taip išsipučia, kad vos išspaudžia trumpą švilpiantį garsą. Lūpų kampučiuose išsipučia burbulai, jis be galo įnirtingai krutina žandikaulį, kad ką nors pasakytų, ir kai galop tyliai prašvokščia: „Ppppppisau tą žmoną! Ppppppisau tą žmoną!“, nuo to garso tau kūnas nueina pagaugais, o jis pats praranda sąmonę — tiek jėgų atima tie keli žodžiai.

Elisas ir Raklis — jauniausi chroniai. Vyriausias — pulkininkas Metersonas. Tai senas sumedėjęs dar Pirmojo pasaulinio karo laikų kavaleristas, mėgstąs lazdele kilnoti padurkus praeinančioms seselėms ir mokyti iš to, kas surašyta kairiajame jo delne, istorijos visus, kurie tik linkę jo klausytis. Jis seniausias skyriuje, bet ne ilgiausiai čia išbuvęs. Žmona atvežė jį vos prieš kelerius metus, kai nebepajėgė prižiūrėti.

Seniausiai skyriuje — nuo Antrojo pasaulinio karo — esu aš. Išbuvau čia ilgiau nei kas kitas. Turiu galvoje ligonius, nes Didžioji Sesuo čia seniau už mane.

Paprastai chroniai ir ūmieji nebendrauja; jie laikosi savosiose dieninio kambario pusėse, kaip pageidauja juodukai. Šitaip, girdi, tvarkingiau, ir juodukai duoda visiems suprasti, kad jie nori šitokią tvarką išsaugoti. Jie atveda mus čia po pusryčių, pasižiūri, kaip mes susigrupuojame, ir pritariamai palinksi galvomis: „Gerai, džentelmenai, taip ir reikia. Žiūrėkite, kad šitaip visą laiką ir būtumėt“.

Tiesą sakant, jiems bemaž nieko ir nereikia sakyti, nes chroniai, išskyrus mane, juda nedaug, o ūmieji sako mielai būsią savojoje pusėje, nes pas chronius, anot jų, tvyro dvokas, šlykštesnis negu nešvarių vystyklų. Bet aš žinau, kad nuo mūsų pusės juos atbaido ne smarvė, o tai, jog jie nemėgsta, kai primenama, kas vieną dieną gali nutikti jiems patiems. Didžioji Sesuo tą jų baimę supranta ir žino, kaip ją panaudoti; jei tik koks ūmusis užsiožiuoja, ji iškart pareiškia: „Vaikinai, būkite geri ir laikykitės personalo reikalavimų, kurie sugalvoti norint jus išgydyti, antraip atsidursite pas anuos“.

(Visas skyrius didžiuojasi, kaip gerai ligoniai laikosi taisyklių. Mes turime klevinę lentelę su bronzos plokštele, kurioje parašyta: SVEIKINAME LIGONINĖS SKYRIŲ, IŠSIVERČIANTĮ SU MAŽIAUSIAI DARBUOTOJŲ. Tai prizas už gerą elgesį. Jis kabo ant sienos virš budėjimo žurnalo, per patį vidurį tarp chronių ir ūmiųjų.)

Tas rudaplaukis naujokas Makmerfis iškart supranta nesąs chronius. Apsižvalgęs po dieninį kambarį, įsitikina, kad jam skirta būti ūmiųjų pusėje; jis iškart patraukia ten ir išsišiepęs spaudžia ranką kiekvienam. Matau, kad iš pradžių jam pasirodžius visi pasijunta nejaukiai, — dėl to šaipymosi, juokelių, įžūlaus riksmo ant to juoduko, kuris vis dar vaikosi jį su termometru, ir ypač dėl to netramdomo juoko, nuo kurio krūpčioja aparatūros valdymo skydo rodyklės. Kai jis juokiasi, ūmieji atrodo persigandę ir pasimetę kaip mokinukai, kai koks nors padauža jų klasės draugas mokytojai išėjus pakelia pernelyg didelį triukšmą, ir jie visi išsigąsta, kad nelauktai grįžusi mokytoja nutars palikti juos po pamokų. Jie nervinasi, kratosi — visai kaip aparatūros skydo rodyklės. Aš matau, kad Makmerfis pastebi tą nejaukią jų būseną, bet visai to nepaiso.