Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— Ką jūs manote apie šį naujoką, mis Rečid? Na, jis išvaizdus, draugiškas ir taip toliau, bet, mano kuklia nuomone, jis siekia būti viršiausias.

Didžioji Sesuo piršto galiuku išmėgina adatos aštrumą.

— Bijau, — ji perduria adata guminį buteliuko kamštelį ir patraukia švirkšto stūmoklį, — kad naujasis ligonis kaip tik to ir siekia — tapti viršiausiu. Tokius kaip jis mes vadiname manipuliatoriais, mis Flin. Tai žmonės, kurie siekdami savų tikslų linkę pasinaudoti visais ir viskuo.

— A... Bet kokie gali būti jo tikslai psichoneurologinėje gydykloje?

— Įvairiausi, — Didžioji Sesuo ramiai šypsosi, visa pasinėrusi į savo darbą — pritraukti švirkštus. — Pavyzdžiui, komfortas ir lengvas gyvenimas; arba galios ir visuotinės pagarbos pojūtis; arba finansinė nauda — o gal visa tai kartu. Kartais manipuliatorius paprasčiausiai siekia sukelti skyriuje sumaištį, nes tai jam malonu. Tokių žmonių esama mūsų visuomenėje. Manipuliatorius gali paveikti kitus ligonius ir taip juos sutrikdyti, kad kartais turi praeiti ištisi mėnesiai, kol viskas vėl stoja į savo vietas. Kadangi nūnai psichiatrinėse gydyklose vyrauja liberalizmo atmosfera, tokie žmonės lieka nenubausti. Anksčiau buvo visai kitaip. Pamenu, prieš keletą metų mūsų skyriuje buvo toks misteris Teiberis; jis buvo stačiai nepakenčiamas manipuliatorius. Kurį laiką... — ji pakelia akis nuo buteliukų; pusiau pritrauktas švirkštas, kurį ji laiko rankoje, atrodo lyg burtininko lazdelė. Iš akių matyti, kad jos mintys klajoja kažkur toli, apgaubtos malonių prisiminimų. — Misteris Tei-be-ris, — ištaria ji.

— Bet kurių galų žmogui kelti sumaištį skyriuje, mis Rečid, — nesiliauja kamantinėjusi antroji sesuo, — kas per noras? Kokie gali būti jo motyvai...

Didžioji nutraukia mažąją seselę besdama adatą atgal į guminį buteliuko kamštelį; ji pripildo švirkštą, staigiu judesiu ištraukia iš buteliuko ir padeda ant padėklo. Aš žiūriu, kaip ji tiesia ranką prie kito tuščio švirkšto; šarnyrais sujungta jos ranka šaute šauna į priekį, susilenkia ir krinta žemyn.

— Man rodos, jūs pamirštate, mis Flin, kad čia psichiškai nesveikų žmonių gydykla.

Didžioji Sesuo ne juokais susierzina, jei iškyla kokių kliūčių, neleidžiančių jos padaliniui veikti kaip darniam, tvarkingam, tiksliam mechanizmui. Mažiausia netvarka, nesklandumas ar kliūtis, ir ji pavirsta įtūžusiu stangriu baltu gumuliuku, kuriame įsirėžusi įtempta šypsena. Nors ji vaikštinėja su ta lėlės šypsena veide, o jos akys vis taip pat dūgzdamos ramiai laksto ratu, viduje ji visa įsitempusi lyg plienas. Aš tai žinau, aš tai jaučiu. Kol ramybės drumstėjas nesudrausminamas (ji tai vadina „sutvarkymu“) — ji nė per nago juodymą neatsileidžia.

Jai vadovaujant, skyrius buvo bemaž visai sutvarkytas. Bėda ta, kad ji negali visą laiką būti šiapus ligoninės sienų — jai tenka šiek tiek laiko praleisti anapus, tad ir pasaulį anapus ji pasiryžusi sutvarkyti. Dirbdama su panašiais kaip ji pati (juos visus aš vadinu Sindikatu; tai milžiniška organizacija, siekianti sutvarkyti pasaulį anapus taip gerai, kaip ji sutvarkė jį šiapus), tapo tikra tvarkymo veterane. Ją jau vadino Didžiąja Seserim, kai aš prieš tiek daug metų patekau į senąją gydyklą iš anapus, ir vienas Dievas težino, kaip seniai ji atsidavusi tvarkymui.

Aš matau, kaip ji kasmet vis labiau įgunda. Patirtis įkvėpė jai pasitikėjimo savim bei jėgų, ir dabar ji į visas puses skleidžia savo galią plonytėmis lyg plaukas vielytėmis, kurias aš vienas teįžiūriu; aš matau, kaip ji sėdi tos vielyčių raizgalynės viduryje it koks budrus robotas ir su mechaninio vabzdžio įgudimu prižiūri visą šią sistemą. Ji visada žino, kur pajungta kiekviena vielytė ir kokią srovę paleisti, norint pasiekti pageidaujamų rezultatų. Karinėje mokomojoje stovykloje aš buvau elektriko padėjėjas, kol mane permetė į Vokietiją, be to, per tuos metus, kada studijavau koledže, man taip pat buvo dėstoma elektronika, tad nutuokiu, kaip tokie dalykėliai prijungiami.

Sėdėdama šios vielyčių raizgalynės viduryje, ji svajoja apie tikslų, tvarkingą ir be sutrikimų veikiantį pasaulėlį, panašų į kišeninį laikrodį su stiklo dangteliu — vietą, kur griežtai laikomasi dienotvarkės, o visi ligoniai, nesantys anapus, paklusniai vykdo jos spinduliuojamus nurodymus, mat jie visi — į vežimėlius susodinti chroniai, kuriems iš kelnių klešnių išvestos žarnelės į kanalizaciją po grindimis. Metai iš metų ji renkasi idealius kadrus. Įvairiausio amžiaus ir plauko gydytojai pasirodo ligoninėje ir išdėsto jai savo idėjas, kaip turėtų būti tvarkomasi skyriuje; kai kuriems jų pakanka drąsos tas savo idėjas ginti. Ji diena iš dienos varsto tokius gydytojus į sausledį panašiomis savo akimis, ir galop jie išeina iš gydyklos kažkokio antgamtiško drugio krečiami. „Nesuprantu, kas man darosi, — skundžiasi jie kadrų skyriaus viršininkui. — Kai pradėjau dirbti šiame skyriuje su ta moterimi, atrodo, kad mano gyslomis ėmė tekėti amoniakas. Aš be perstojo tirtu, mano vaikai nenori sėdėti man ant kelių, žmona atsisako su manim miegoti. Aš reikalauju, kad mane perkeltumėt kitur — į neurologijos ar pediatrijos skyrių, ar alkoholikų gydyklą, tik ne čia!“

Šitaip ji elgiasi daug metų. Kai kurie gydytojai išsilaiko tris savaites, kiti — tris mėnesius; galop ji pasitenkino mažu žmogeliu aukšta, plačia kakta ir putliais, nukarusiais žandais. Kakta tarp mažyčių jo akių susitraukusi, tarsi kadaise jis būtų nešiojęs gerokai per mažus akinius, taip ilgai, kad nuo jų veidas per vidurį įlinkęs, tad dabar jis nešioja akinius prisirišęs virvele prie marškinių apykaklės sagos. Jie sūpuojasi ant purpurinės jo nosytės balnelio ir amžinai nuslenka į vieną ar kitą pusę, tad kalbėdamas jis vis atlošia galvą, kad jie laikytųsi tiesiai. Šis daktaras atitinka jos skonį.

Tris juodukus sanitarus ji įsitaisė, per daugelį metų išbandžiusi ir išbrokavusi tūkstančius. Jie pasirodo jai ilga, juoda virtine niūrių, stambianosių kaukių ir ima nekęsti jos bei to jos kreidiško, lyg lėlės, baltumo vos tik pamatę. Jinai kokį mėnesį vertina juos, matuoja jų neapykantą, o paskiau atleidžia, nes jie per mažai nekenčia. Pagaliau ji surenka tris jai tinkamus — po vieną; kol įpina juos į savo planus ir tinklus, praeina daug metų — ji neabejoja, kad neapykantos jiems pakaks.

Pirmąjį ji įsitaisė man išbuvus skyriuje penkerius metus. Tai persisukęs neūžauga šalto asfalto spalvos oda ir iššokusiomis gyslomis. Jo motina buvo išprievartauta Džordžijos valstijoje; prievartautojai viržiais pririšo tėvą prie įkaitusios krosnies, ir kraujas iš žaizdų upeliais sruvo jam į batus. Būsimasis sanitaras, tuomet penkerių metų berniukas, stebėjo šią sceną pro spintos plyšelį; po šio įvykio jis nustojo augęs. Dabar jo akių vokai plonyčiai, nukarę, tarsi jam ant nosies tupėtų šikšnosparnis. Jis vos vos kilsteli tuos į ploną pilką audinį panašius vokus kaskart, kai skyriuje pasirodo naujas baltaodis ligonis, dirsčioja iš po jų, nužvelgia atvykėlį nuo galvos iki kojų ir vieną vienintelį sykį linkteli galva, tarsi būtų įsitikinęs kažkuo, dėl ko jau ir taip nė kiek neabejojo. Tik pradėjęs dirbti, jis norėjo nešiotis švino šratukų prikimštą kojinę ligoniams tvarkyti, bet Didžioji Sesuo paaiškino jam, kad šitaip nebesielgiama; jinai privertė jį palikti šį instrumentą namie ir išmokė jį savo pačios metodų. Išmokė jį nerodyti savo neapykantos, būti ramiam ir laukti — laukti, kol įgysi nedidelį pranašumą, kol priešininkas mažumą atsipalaiduos, o tuomet užmesti jam ant sprando virvę ir be perstojo veržti. Visą laiką. Štai kaip juos sutvarkai, — mokė ji.