Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Kiti du juodukai pasirodė po dvejų metų, vienas vos mėnesiu vėliau už kitą. Jie abu tokie panašūs, kad, regis, ji bus pasidariusi tikslią to pirmiau pasirodžiusio kopiją. Jie aukšti, kampuoti, kaulėti, o jų veiduose išskaptuota niekad nesikeičianti išraiška — lyg jie būtų titnaginiai iečių antgaliai. Jų žvilgsniai aštrūs lyg durklai, o jei prisilieti prie jų plaukų, tau nudreskia odą.

Visi trys juodi lyg rojaliai. Iš tos ilgos juodos virtinės jų pirmtakų ji įsitikino: juo tamsesni, juo daugiau laiko skiria švarai ir tvarkai skyriuje palaikyti. Pavyzdžiui, visų trijų sanitarų uniformos visuomet baltutėlės lyg sniegas. Baltos, šaltos ir standžios kaip ir pačios Didžiosios Sesers.

Visi trys mūvi iškrakmolytomis sniego baltumo kelnėmis, vilki baltais šone užsegamais marškiniais ir avi baltais išblizgintais it ledas batais, kurių raudoni guminiai padai tokie minkštučiai, kad jie vaikšto koridoriais tyliai lyg pelės. Jie visuomet vaikšto be jokio garso. Jie išdygsta įvairiose skyriaus vietose kaskart, kai ligonis nutaria niekam nematant save apžiūrėti ar šnabžtelti kitam kokią paslaptį. Stovi toks ligonis kampe vienui vienas, staiga girgžt, ir jam skruostą nutvilko šaltis. Jis pasisuka į tą pusę — ir išvysta šaltą akmeninę kaukę, sklendžiančią priešais sieną. Ligonis nemato kūno, vien juodą veidą. Mat gydyklos sienos, kaip ir sanitarų uniformos, baltos, nublizgintos lyg šaldytuvo durelės, tad juodas veidas ir delnai sklando jų fone it koks vaiduoklis.

Šitiek metų treniruoti, visi trys juodukai vis geriau prisiderina prie Didžiosios Sesers bangos. Vienas po kito jie sugeba atsijungti laidus ir pasidaro valdomi per atstumą, spinduliais. Ji niekados balsu neįsakinėja, niekad nepalieka raštiškų nurodymų, kad nepamatytų ligonio aplankyti atėjusi žmona ar kokia mokytoja. Jai nebereikia to daryti. Ji bendrauja su jais aukštos įtampos neapykantos banga, ir juodukai puola vykdyti jos pageidavimų, jai dar nespėjus jų nė sugalvoti.

Taigi Seseriai susirinkus tinkamus kadrus, skyriuje viskas eina sklandžiai, kaip panaktinio laikrodis. Visa, ką sanitarai galvoja ir daro, suplanuota prieš daugel mėnesių pagal pastabėles, kurias per dieną susirašo Sesuo. Jos išspausdinamos ir sukišamos į mašiną, kurią aš girdžiu gaudžiant seserų posto gilumoje, anapus plieno durų. Vietoje jų mašina išduoda gausybę dienotvarkės kortelių, išmargintų kvadratinių skylučių raštais. Kas rytą dienotvarkės kortelė su tos dienos data įkišama į plieno durų plyšį, ir sienos sugaudžia. Pusę septynių miegamajame užsidega šviesos, ūmieji, juodųjų sanitarų niuksimi, kuo greičiau ropščiasi iš lovų dirbti — blizginti grindų, kratyti peleninių ir trinti sienos įbrėžimų, kuriuos išvakarėse paliko užsitrumpinęs senukas; iš jo teliko baisus dūmų kamuolys ir svylančios gumos smarvė. Ratukininkai nukelia ant grindų apmirusias lyg rąstai kojas ir atsisėdę tarsi statulos laukia, kol kas priveš jiems vežimėlius. Daržovės šlapinasi į lovas, ir dėl to susijungus grandinei, elektros šokas numeta juos ant plytelėmis klotų grindų, suzvimbia skambutis, prišokę juodukai apiplauna juos guminėmis žarnomis ir aprengia švariomis žaliomis uniformomis...

Be penkiolikos septynios ūmieji išsirikiuoja abėcėlės tvarka priešais veidrodžius A, B, G, D... ir ima ūžti skustuvai. Paeinantys chroniai, tokie kaip aš, ateina baigus skustis ūmiesiems, paskiau įridenami ratukininkai. Lieka trys senukai, kurių apdribusios pasmakrės apsitraukusios geltonų pelėsių plėvele; juos skuta krėsluose dieniniame kambaryje, pririšę odos diržais viršugalvius, kad maskatuodami galvomis nepasipjautų į skustuvą.

Kartais rytais, ypač pirmadieniais, aš pasislepiu ir mėginu išsisukti nuo dienotvarkės. O kitąsyk nieko nelaukęs užimu savo vietą pagal abėcėlę ir judu po skyrių nekeldamas kojų — galingi grindyse įmontuoti magnetai stumdo mus visus lyg kokias marionetes...

Septintą atsiveria valgyklos durys, ir dabar atvirkščia tvarka — pirmiausia ratukininkai, paskui paeinantieji ir galop ūmieji — dedamės ant padėklų kukurūzų dribsnius, kiaušinienę su lašinukais, skrebučius, o šįryt — konservuotą persiką ant sudriskusio žalio salotos lapo. Keli ūmieji atneša padėklus ratukininkams. Dauguma pastarųjų — ne kas kita kaip chroniai nesveikomis kojomis. Jie valgo patys, bet trys iš jų visiškai nevaldo kūno žemiau kaklo, o ir galvą ne per geriausiai. Jie vadinami daržovėmis. Juodukai įridena juos visiems kitiems susėdus, pristumia prie sienos ir atneša visiems vienodus padėklus su maistu, panašiu į dumblą. Prie padėklų pritvirtintos tiems trim bedančiams dietą nurodančios kortelės su užrašu „minkštas mechaniškai susmulkintas maistas“: kiaušiniai, kumpis, skrebučiai, kiauliena — viskas po dvidešimt du kartus sukramtyta virtuvėje stovinčios mašinos iš nerūdijančio plieno. Aš matau, kaip ji sučiaupia iš grandelių sunertas lūpas, panašias į dulkių siurblio žarną, ir drebia ant lėkštės gumulą sužiaumoto kumpio, sukeldama tokį garsą kaip besituštinanti karvė.

Juodukai kemša maistą į čiulpiančias rausvas daržovių burnas šiek tiek per greitai, ratukininkai nespėja jo ryti, ir „minkštas mechaniškai susmulkintas maistas“, nuvarvėjęs smakrais, panašiais į gumbelius, tykšta ant žalių uniformų. Juočkiai keikia daržoves, plačiau juos žiodo, sukdami šaukštą ratu, tarsi gramdydami supuvusį obuolį. „Tas senas bezdalius Blastikas stačiai man akyse yra. Aš jau nebeskiriu, kuo jį valgydinu, — kiaulienos tyre ar jo paties supisto liežuvio gabalais...“

Pusę aštuonių — vėl į dieninį kambarį. Didžioji Sesuo žvelgia pro tą savo ypatingą stiklą, kuris visuomet taip nublizgintas, kad jo net nematai, ir linksi patenkinta tuo, ką mato; ištiesusi ranką nuplėšia kalendoriaus lapelį — dar viena diena arčiau tikslo. Nuspaudžia mygtuką, duodama ženklą viskam prasidėti. Išgirstu „dženg dženg“ — kažkur sužvanginamas didelis skardos lapas. Visi laikykitės tvarkos. Ūmieji: sėdėkite savojoje dieninio kambario pusėje, laukite, kol atneš kortas ir „monopolį“. Chroniai: sėdėkite savo pusėje ir laukite, kol atneš dėliones iš Raudonojo Kryžiaus dėželės. Elisai: drožk į savo vietą prie sienos, iškelk rankas — tegul jas prikala vinimis, o kojomis tegu teka šlapimas. Pitai: kinknok galva lyg marionetė. Skenlonai: susidėk gumbuotas rankas ant stalo priešais save ir krutink jas, konstruodamas išgalvotą bombą išgalvotam pasauliui susprogdinti. Hardingai: pradėk šnekėti mojuodamas į karvelius panašiomis savo rankomis, paskui susikišk jas į pažastis ir nepaleisk — juk suaugusiam žmogui nedera šitaip mostaguoti savo gražiomis rankomis. Syfeltai: imk dejuoti, kad skauda dantis ir kad slenka plaukai. Visi: įkvėpkite... iškvėpkite... viskas kuo sklandžiausiai; visų širdys plaka ritmu, nustatytu dienotvarkės kortelėse. Garsas — lyg gerai suderintų variklio cilindrų.

Tarsi animaciniame filme, kur veikėjai plokšti, juodai apvedžioti, trūkčiojančiais judesiais pasakoja kvailą istoriją, kuri iš tiesų būtų juokinga, jei tos figūros nebūtų tikri žmonės...

Be penkiolikos aštuonios juodieji sanitarai eina pro chronių vorą, pleistru klijuodami kateterius tiems, kurie sugeba nekrutėti. Kateteriai — tai panaudoti prezervatyvai nukirptais galais, guminėmis juostelėmis pritvirtinti prie žarnelių, kurios eina kelnių klešne į plastmasinį maišelį su užrašu: VIENKARTINIS. PAKARTOTINAI NENAUDOTI. Mano pareiga — kiekvienai dienai baigiantis tuos maišelius išplauti. Juodukai pritvirtina prezervatyvą, pleistru priklijuodami jį prie plaukų; chronių kirkšnys nuo pleistro liko be vičvienaičio plaukelio, lyg naujagimių...