Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Toks sėkmingai išrašytas ligonis — tai gaminys, užliejantis Didžiosios Sesers širdį džiaugsmu; jis iškalbingai byloja apie jos meistriškumą ir taisymo sistemos tobulumą. Kai ligonis išrašomas, laimingi visi.

O štai naujokas gydykloje — visai kas kita. Net nuolankiausią naujoką reikia kiek apdoroti, kad jis įeitų į vėžes; be to, ką gali žinoti — gal jis pasirodys besąs iš tų nelengvai sutramdomų, kurie išsijuosę viską gadina, sukeldami velnišką netvarką ir grėsmę visai sklandžiai veikiančiai taisyklai. O aš jau esu aiškinęs, kad Didžioji Sesuo ne juokais suirzta, jei kas sutrukdo sklandų jos padalinio darbą.

Prieš vidurdienį jie vėl paleidžia rūko mašiną, bet ne visu pajėgumu — rūkas nėra labai tirštas, tad iš paskutiniųjų stengdamasis aš šį bei tą pro jį matau. Vieną gražią dieną aš liausiuosi stengęsis ir visai ištišiu, pasimesiu rūke, kaip nutiko kai kuriems chroniams, bet kol kas man rūpi tas naujokas — noriu pasižiūrėti, kaip jis reaguos į netrukus vyksiantį grupinės terapijos seansą.

Be dešimties minučių pirmą rūkas visiškai išsisklaido, ir juodukai paliepia ūmiesiems paruošti vietą susirinkimui. Visi stalai išnešami iš dieninio kambario į prausyklą; šokių aikštelė paruošta, sako Makmerfis.

Didžioji Sesuo stebi visa tai pro stiklo sieną. Ji nepasitraukė iš šios savo vietos ištisas tris valandas, net pietauti nėjo. Pirmą valandą, kai stalai iš dieninio kambario jau išnešti, iš savo kabineto koridoriaus gale ateina daktaras; eidamas pro postą, kur pro stiklo sieną viską stebi Didžioji, jis kartą linkteli jai ir atsisėda ant savo kėdės į kairę nuo durų. Jam atsisėdus, susėda ir ligoniai, netrukus pakrikai sueina smulkutės slaugės ir gydytojai rezidentai. Visiems susėdus, Didžioji Sesuo atsistoja iš savo vietos anapus stiklo sienos ir eina į posto gilumą prie to plieninio pulto su prietaisų skalėmis ir jungikliais; paleidusi kažkokį automatą valdyti prietaisus, kol jos čia nebus, ji įeina į dieninį kambarį nešina žurnalu ir krepšiu užrašų. Nors čia išbuvo jau pusę dienos, jos uniforma vis dar taip stangriai iškrakmolyta, kad niekur nesilanksto, o jeigu ji sulenkia kokį sąnarį, pasigirsta driokstelėjimas, tarsi mėginant suriesti suledėjusį brezentą.

Ji atsisėda į dešinę nuo durų.

Vos tik jai atsisėdus, Pitas Bančinis pašoka ant kojų ir ima švokšti mataruodamas galva:

— Aš pa-a-vargęs. Viešpatie, kaip baisiai aš pavargęs.

Jis visuomet taip daro, kai skyriuje atsiranda naujokas, kuris gali būti nusiteikęs jo klausytis.

Didžioji Sesuo nepasuka į Pitą galvos. Ji rausiasi tarp savo popierių krepšyje.

— Kas nors eikite, atsisėskite šalia misterio Bančinio, — paliepia ji. — Nuraminkite jį, kad galėtume pradėti susirinkimą.

Nueina Bilis Bibitas. Pitas per tą laiką atsigręžė veidu į Makmerfį ir be perstojo linkčioja galvą čia į vieną, čia į kitą pusę; iš šalies žiūrint — tikras signalinis žibintas prie geležinkelio pervažos. Jis išdirbo geležinkelyje trisdešimt metų; dabar jis jau visai susidėvėjęs ir gyvas tik tuo, kas išlikę jo atmintyje.

— Aš paavargęs, — sako jis linksėdamas galva, įsmeigęs akis į Makmerfį.

— Nusiramink, Pitai, — sako Bilis, uždedamas strazdanotą ranką jam ant kelio.

— ...baisiai pavargęs...

— Žinau, Pitai, — Bilis patapšnoja jam per kaulėtą kelį, ir Pitas atlošia galvą, supratęs, kad šiandien niekas nesiklausys jo skundų.

Sesuo nusisega laikrodį nuo rankos, meta akį į laikrodį ant sienos ir, prisukusi savąjį, įdeda ciferblatu į save krepšin, o iš jo ištraukia kažkokį aplanką.

— Tai gal pradėkime susirinkimą?

Ji gręžioja galvą apykaklėje, dairydamasi, ar kas dar nesirengia jos pertraukti, o šypsena veide nepranyksta. Vyrukai nedrįsta susidurti su jos žvilgsniu — jie visi tyrinėja savo panages. Išskyrus Makmerfį. Jis pasirinko minkštasuolį kambario kampe ir įsitaisė jame, lyg nuo šiol šis amžinai priklausytų jam, ir stebi kiekvieną jos judesį. Jis vis dar su savo kepure — užsismaukęs ją ant rudų plaukų lyg motociklininkas per lenktynes. Viena ranka jis nukelia ant kelių gulinčią kortų kaladę, o kai vėl ją suvožia, kambario tylą perskrodžia garsus pliaukštelėjimas. Ratu besisukiojančios Sesers akys akimirką įsminga į jį. Jinai stebėjo, kaip jis visą rytą lošė pokerį, ir nors nematė, kad pinigai būtų ėję iš vienų rankų į kitas, įtaria, jog jis ne iš tų, kuriuos patenkintų skyriaus taisyklė, leidžianti lošti tik iš degtukų. Kortų kaladė dar sykį prasiskirdama sušlama, vėl pliaukštelėjusi susivožia ir dingsta kažkur tarp tų stambių delnų.

Sesuo dar sykį dirsteli į laikrodį, išsitraukia iš aplanko, kurį laiko rankose, popieriaus lapelį, o paskui vėl įsikiša jį. Padėjusi aplanką, ji paima žurnalą. Užsikosti prirakintas prie sienos Elisas; Didžioji palaukia, kol jis nustos.

— Taigi, baigiantis penktadienio susirinkimui... mes svarstėme misterio Hardingo problemą... susijusią su jo jauna žmona. Jis pareiškė, esą jo žmona nepaprastai dosniai apdovanota krūtinės srityje ir kad todėl jis nejaukiai jaučiasi, nes gatvėje sutikti vyrai į ją spokso, — ji ima ieškoti vietų žurnale, pažymėtų kyšančiomis popieriaus juostelėmis. — Kaip rodo įvairių ligonių žurnale padaryti įrašai, misteris Hardingas yra sakęs, esą ji „duodanti tiems šunsnukiams dingstį į ją spoksoti, kad ją kur velnias“; be to, sakęs, esą jis, ko gero, duodąs jai dingstį ieškoti kitų vyrų dėmesio. Jis yra sakęs: „Mano miela, bet neraštinga žmona mano, jog kiekvienas žodis ar gestas, neatsiduodantis batsiuvišku šiurkštumu, yra paliegusio puošeivos žodis ar gestas“.

Kurį laiką ji tylėdama dar skaito žurnalą, paskui užverčia.

— Be to, jis yra teigęs, kad stambios žmonos krūtys kartais verčia jį jaustis nevisaverčiu. Taigi. Ar kas norėtų paliesti šį klausimą?

Hardingas užsimerkia; niekas nepraveria burnos. Makmerfis pasižiūri į kitus, ar kuris neketina atsakyti Seseriai, paskui iškėlęs ranką spragteli pirštais lyg mokinukas per pamoką; Sesuo linkteli jam galva.

— Misteri... ėėė... Makmeri?

— Paliesti ką?

— Ką? Palies...

— Rodos, jūs klausėte: „Ar kas norėtų paliesti...“

— Paliesti... šią problemą, misteri Makmeri, misterio Hardingo ir jo žmonos problemą.

— Aaa. Aš maniau, jūs turėjote galvoj paliesti jai... ką nors kita.

— Taigi ką jūs galėtumėt...

Bet ji užsikerta. Akimirką ji beveik pasimetusi. Kai kurie ūmieji slepia šypsenas, o Makmerfis smagiai pasirąžo, nusižiovauja ir pamerkia akį Hardingui. Tuomet Sesuo, nutaisiusi šalčiausią veidą, deda žurnalą atgal į krepšį, išsitraukia kitą aplanką, atsiverčia ir ima skaityti.

— Rendlis Patrikas Makmeris. Valstijos valdžios pervestas iš Pendltono pataisos darbų ūkio nustatyti diagnozę ir galbūt gydyti. Trisdešimt penkerių metų. Nesyk nevedęs. Apdovanotas „Kryžiumi už pasižymėjimą tarnyboje“ per karą Korėjoje už vadovavimą pabėgimui iš komunistų karo belaisvių stovyklos. Paskui gėdingai atleistas iš armijos už nepaklusnumą. Vėliau — gausybė peštynių gatvėje, baruose ir visa virtinė areštų už girtuokliavimą, kūno sužalojimą, viešosios tvarkos laužymą, daugel kartų — už azartinius lošimus ir vieną kartą už... išžaginimą.

— Išžaginimą? — atkunta gydytojas.

— Nepilnametės. Mergaitė buvo...

— Pala! Šito man nesugebėjo pripaišyti, — kreipiasi į daktarą Makmerfis. — Mergiščia atsisakė duoti parodymus.

— ...penkiolikos metų vaikas.