Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Todėl juočkis visiškai negalėjo jo suvaldyti. Bet tuo metu sanitarui tai neatėjo į galvą, lygiai kaip ir Seseriai, kai ji paliepė išvesti Pitą iš dieninio kambario. Juodukas išsyk priėjo prie Pito ir truktelėjo jį už rankos durų link, kaip artojas trukteli už vadelių arklį, tempiantį plūgą, norėdamas jį pasukti.

— Gerai, Pitai. Eime į miegamąjį. Tu visiems trukdai.

Pitas krestelėjęs ištraukė ranką.

— Aš pavargęs, — įspėjo jis.

— Eime, drauguži, nekelk triukšmo. Eik į lovą ir ramiai gulėk, kaip dera geram berniukui.

— Pavargęs...

— Sakiau, eik į miegamąjį, drauguži!

Juočkis dar kartą truktelėjo Pitą už rankos, ir šis liovėsi mataravęs galva. Jis išsitiesė, tvirtai įsispyrė kojomis į grindis, ir jo akys staiga prasigiedrijo. Paprastai Pito akys pusiau užmerktos ir apsiblaususios, tarsi pieno pripiltos, bet šįsyk jos pasidarė skaidrios kaip neono lempos. Piterio ranka, sugniaužta juodaodžio pirštų, ėmė tinti. Gydytojas, seserys ir beveik visi ligoniai šnekučiavosi nekreipdami dėmesio į šį senioką ir pabodu šią jo giesmę apie nuovargį, manydami, kad jį kaip paprastai nuramins ir susirinkimas vyks toliau. Niekas nematė, kad Pitas vis gniaužo tą kumštį, ir šis vis didėja ir didėja. Aš vienintelis tai mačiau — kaip jis ištino, susigniaužė ir mano akyse visas išsipūtė, pasidarė lygus ir kietas. Lyg prie grandinės pririštas didžiulis surūdijęs geležies sviedinys. Aš spoksojau į jį ir laukiau, o tuo tarpu juodukas dar sykį truktelėjo Pitą už rankos miegamojo link.

— Drauguži, sakiau, eik...

Jis išvydo tą kumštį. Bandė atatupstas trauktis nuo jo, sakydamas: „Tu esi geras berniukas, Piteri“, bet mažumėlę pavėlavo. Pitas užsimojo tuo didžiuliu geležiniu sviediniu nuo pat kelių ir tvojo. Sanitaras visu kūnu plojosi į sieną, prilipo prie jos, o paskui nuslydo žemyn, tarsi ji būtų buvusi ištepta riebalais. Išgirdau, kaip visoje sienoje ima pokšėti trūkinėjantys vamzdeliai ir užsitrumpinantys laidai, tinkas sutrūkinėjo taip, kad buvo matyti, kur jis atsitrenkė.

Kiti du sanitarai — mažiausias ir antras stambusis — stovėjo pritrenkti. Sesuo spragtelėjo pirštais, ir jie pašoko. Žaibiškai pasileido į kitą kambario galą. Mažasis sanitaras šalia dičkio atrodė tarsi šio atspindys vaizdą mažinančiame veidrodyje. Jie buvo beveik prie pat Pito, tik staiga jiems dingtelėjo tai, ką pamiršo jų kolega: Pitas, kitaip negu mes visi, neprijungtas prie valdymo pulto, ir jis neims klausyti jų vien palieptas ar truktelėtas už rankos. Norėdami jį sučiupti, jie turės griebti taip, kaip griebtų lokį ar bulių, o kadangi vienas iš jų be sąmonės jau tysojo ant grindų, perspektyvos atrodė toli gražu ne džiugios.

Jiems abiem ši mintis dingtelėjo vienu metu, ir jie abu — dičkis ir jo mažytis atvaizdas — sustingo pusiaukelėje tarp Pito ir Didžiosios Sesers visiškai vienoda poza: kairė koja atkišta į priekį, dešinė ranka ištiesta. Priešais juos siūbavo tas geležinis sviedinys, už nugarų spinduliavo pyktį toji sniego baltumo žmogysta, jie ėmė tirtėti, rūkti, ir aš išgirdau, kaip juose trinasi krumpliaračiai. Mačiau, kaip jie sutrikę trūkčioja tarsi automobilis su iki galo nuspaustu akceleratoriumi, bet neatleistu stabdžiu.

Pitas stovėjo vidury kambario mosuodamas tuo sviediniu sau prie šono, net pasviręs nuo jo svorio. Dabar visų žvilgsniai buvo nukrypę į jį. Jis nužvelgė stambųjį juoduką, paskui mažąjį ir įsitikinęs, kad jie neketina prieiti arčiau, atsigręžė į ligonius.

— Suprantate — tai tik paistalai, — paaiškino jis, — visa tai gryni paistalai.

Didžioji Sesuo per tą laiką nepastebimai nuslinko nuo kėdės ir ėmė artintis prie savo pinto krepšio, atremto į duris.

— Taip, taip, misteri Bančini, — burkavo ji, — būkite geras, nusiraminkite...

— Visa tai ne kas kita kaip gryni paistalai, — iš jo balso išnyko tas variškas stiprumas; jis pasidarė įtemptas, nekantraujantis, tarsi neturėtų laiko pabaigti mintį. — Suprantate, aš nieko negaliu su savim padaryti. Negaliu — nejaugi jūs nesuprantate. Aš gimiau negyvas, ne jūs. Jūs negimėte negyvi. Ak, kaip sunku man buvo...

Jis apsiverkė. Jis nebegalėjo ištarti žodžių; žiopčiojo, norėdamas kažką sakyti, bet nebegalėjo suformuluoti sakinių. Jis papurtė galvą, kad ji prasiblaivytų, ir mirksėdamas kreipėsi į ūmiuosius:

— Ak, aš... sakau... jums... sakau jums...

Jis vėl ėmė gūžtis, ir geležinis sviedinys vėl susitraukė, pavirsdamas delnu. Jis ištiesė jį sulenkęs į saują, tarsi kažką duodamas ligoniams.

— Aš nieko negaliu su savim padaryti. Aš gimiau per klaidą. Mane tiek įžeidinėjo, kad aš numiriau. Aš gimiau negyvas. Aš nieko negaliu su savim padaryti. Aš pavargau. Aš nuleidau rankas. Jūs turite šansų. Mane tiek įžeidinėjo, kad gimiau negyvas. Jums bepigu. O aš gimiau negyvas, ir man sunku buvo gyventi. Aš pavargau. Pavargau kalbėti ir stovėti. Aš negyvas štai jau penkiasdešimt penkeri metai.

Didžioji Sesuo suvarė jam švirkštą iš kito kambario galo, kiaurai per žalią uniformą. Ji iškart atšoko atatupsta, neištraukusi švirkšto, ir jis liko styroti jam iš kelnių kaip kokia stiklo ir plieno uodegėlė. Mūsų Pitas ėmė svirti vis labiau į priekį, bet ne nuo injekcijos, o nuo įtampos — kelios paskutinės minutės galutinai jį išsekino, visam laikui atėmė paskutines jėgas — tik metęs akį, iškart būtum supratęs, kad jo dainelė sudainuota.

Taigi tos injekcijos nė nebereikėjo — jo galva jau ėmė mataruoti, akys apsiblausė. Kai Sesuo prisėlino ištraukti švirkšto, jis buvo taip susirietęs, kad verkė tiesiai ant grindų, o veidas liko sausas. Ašaros tykšt tykšt tiško į visas puses nuo tos maskatuojančios galvos, lygiu raštu išmargindamos didžiulį grindų lopą — atrodė, kad Bančinis jas sėja.

— Akkk... — vapėjo Pitas. Jis net nekrūptelėjo, kai ji ištraukė adatą.

Jis buvo atgijęs gal tik kokią minutę, kad pamėgintų mums kažką pasakyti, kažką, ko nė vienas mūsų nenorėjo klausytis ir net nemėgino suprasti, ir tos pastangos visiškai jį išsekino. Tie į šlaunį suleisti vaistai nuėjo perniek — lyg ji būtų suleidusi juos negyvėliui: nebuvo širdies, kuri juos įtrauktų, nebuvo venų nunešti juos į galvą, o joje nebuvo smegenų, kurios galėtų marinti jį savo nuodais. Visai taip pat ji galėjo suleisti tuos vaistus mumijai.

— Aš... pavargęs.

— Manau, judviem, vaikinai, užteks drąsos palydėti misterį Bančinį iki lovos. Jis bus geras.

— ...bai-siai pavargęs.

— Daktare Spaivi, sanitaras Viljamsas baigia atsipeikėti. Prašyčiau juo pasirūpinti. Jo laikrodis sudužo ir jis persipjovė ranką.

Nieko panašaus nuo to laiko Pitas nemėgino daugiau daryti ir niekados nebemėgins. Dabar, kai per susirinkimą jis ima netinkamai elgtis ir jį bando nuraminti, jis visuomet nurimsta. Retkarčiais dar atsistojęs ima mataruoti galvą ir aiškina, koks jis pavargęs, bet tai jau nebe skundas, atsiprašymas ar įspėjimas — tokių tikslų jis nebeturi. Jis veikiau kaip tas senas laikrodis, kuris nenori rodyti laiko, bet sustoti taip pat atsisako. Jo rodyklės išsiklaipiusios, praradusios formą, ciferblato skaičiai nusitrynę, užrūdijęs skambutis nebežadina — žodžiu, senas, bevertis laikrodis, kuris tiksi ir iš kurio iššokusi tebekukuoja gegutė, bet visa tai nebeturi jokios prasmės.

Artėja antra valanda, o grupė vis dar tebetaršo vargšelį Hardlingą.

Antrą valandą daktaras ima muistytis ant kėdės. Kai jis neaiškina savo teorijos, šie susirinkimai jam nejaukūs: jis mieliau sėdėtų savo kabinete ir pieštų diagramas. Jis vis muistosi, o galop atsikrenkščia; tuomet Sesuo pasižiūri į savo laikrodį ir liepia mums sunešti stalus iš prausyklos, o šią diskusiją esą pratęsime rytoj pirmą valandą. Ūmieji pašoka iš sąstingio ir kurį laiką žiūri į Hardingo pusę. Jų veidai kaista iš gėdos, tarsi jie ką tik būtų suvokę ir vėl esą apmulkinti. Kai kurie jų eina į prausyklą parnešti stalų, kiti kėblina prie lentynų su žurnalais ir nepaprastai susidomi senais „Makolz“, bet iš tikrųjų jie šitaip vengia Hardingo. Ir vėl juos sugebėjo priversti kamantinėti vieną iš savo draugų, tarsi jis būtų koks nusikaltėlis, o jie — prokurorai, teisėjai ir prisiekusieji. Tris ketvirčius valandos jie draskė žmogų į gabalus, lyg jiems tai būtų teikę didžiulį pasitenkinimą, svaidė jam klausimus: kas, jo nuomone, yra ne taip su juo, kad negalįs patenkinti tos žmonikės? kodėl jis taip įsitikinęs teigia, kad ji niekados nėra turėjusi reikalų su jokiu kitu vyru? kaip jis gali tikėtis pasveiksiąs, jei neatsakinėja sąžiningai? Jie apipylė jį tokia klausimų ir insinuacijų kruša, kad dabar patys nekaip jaučiasi ir, nenorėdami pasijusti dar nejaukiau, laikosi atokiau nuo jo.