Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Makmerfio žvilgsnis visa tai stebi. Jis nesikelia nuo minkštasuolio. Jis vėl atrodo suglumęs. Kurį laiką sėdi stebėdamas ūmiuosius, kortų kalade trindamas rudais šeriais nusėtą smakrą, pagaliau atsistoja, nusižiovauja, pasirąžo, kortos kampu pasikaso per marškinius bambą, paskui susikiša kaladę į kišenę ir prieina prie Hardingo, kuris sėdi vienui vienas, prakaitu prisiklijavęs prie savo kėdės.

Makmerfis kurį laiką iš viršaus žiūri į Hardingą, paskui uždeda savo didžiulę leteną ant šalia stovinčios medinės kėdės, atsuka ją atkalte į Hardingą ir apsižergia lyg mažytį arkliuką. Hardingas ničnieko nepastebėjo. Makmerfis papliaukšėjęs sau per kišenes susiranda cigaretes, išsitraukęs vieną užsidega, susiraukęs žiūri į jos galiuką, paskui, palaižęs smilių ir nykštį, pamaigo jį, kad geriau įsidegtų.

Rodos, juodu nejaučia esą greta vienas kito. Aš net nesu įsitikinęs, ar Hardingas apskritai pastebėjo Makmerfį. Hardingas taip suskliautęs savo liesus pečius, panašius į žalius sparnus, kad jie ko nesiliečia; jis nepaprastai tiesus sėdi ant kėdės kraštelio, suspaudęs delnus tarp kelių. Įsmeigęs akis tiesiai prieš save, niūniuoja kažką panosėje ir stengiasi atrodyti ramus, tačiau jis sukandęs žandus, todėl veidas atrodo lyg juokingai besišypsanti kaukolė, bet toli gražu ne ramus.

Makmerfis vėl įsikiša cigaretę tarp dantų, sudeda rankas ant kėdės atkaltės, įremia į jas smakrą ir primerkia vieną akį, kad negraužtų dūmai. Kita akimi kurį laiką žiūri į Hardingą, o paskui prašneka, ir cigaretė, prilipusi prie lūpų, kruta kartu su jomis.

— Klausyk, bičiuli, ar tie susirinkimai visados šitaip vyksta?

— Visados šitaip vyksta? — Hardingas nustoja niūniavęs ir nebekramto žandų, bet vis dar spokso priešais save, Makmerfiui virš peties.

— Ar visuomet tie grupinės terapijos seansai virsta tokia erzelyne? Vištų pasikapojimu?

Hardingas trūktelėdamas pasuka galvą, ir jo žvilgsnis užkliūva už Makmerfio, tarsi jis tik dabar būtų suvokęs, kad kažkas sėdi priešais jį. Jis vėl sukanda žandus, ir jo veidas įdumba, tad atrodo, kad jis šiepiasi. Jis ištiesia pečius, staigiu judesiu pasislenka toliau ant kėdės ir apsimeta atsipalaidavęs.

— Pasikapojimas? Bijau, kad tavo keisti kaimiški posakiai man nesuprantami, drauge. Neturiu nė menkiausio supratimo, ką turi galvoj.

— Ką gi, tuomet aš jums paaiškinsiu, — Makmerfis pakelia balsą; nors jis nežiūri į kitus ūmiuosius, kurie klausosi jų pašnekesio jam už nugaros, jo žodžiai skirti jiems. — Vištų pulkas pamato, kad vienai iš jų ištryškęs kraujo lašelis, ir visos puola ją kapoti, suprantate, kol iš jos lieka gabalėliai — kraujas, kaulai ir plunksnos. Tačiau paprastai per tas peštynes dar pora vištų apsitaško krauju, ir tuomet ateina jų eilė. Paskui dar kelios apsitaško krauju, tada tas negyvai užkapoja, o po to vis daugiau ir daugiau. Kilus tokiam pasikapojimui, per kelias valandas iš vištų pulko gali nelikti nieko, bičiuli. Aš esu tai matęs. Be galo įspūdingas reginys. Vienintelis būdas joms, tai yra vištoms, sukliudyti — uždėti joms akidangčius. Kad nematytų.

Hardingas suneria savo ilgus pirštus ant kelio ir prisitraukia jį aukščiau, tuo pat metu atsilošdamas kėdėje.

— Pasikapojimas. Tai išties maloni analogija, mano drauge.

— Kaip tik tai man priminė tas susirinkimas, kuriame aš ką tik sėdėjau, bičiuli, jei nori išgirsti šlykščią tiesą. Jo dalyviai man panėšėjo į pulką šlykščių vištų.

— Išeitų, kad aš esu ta višta, kuriai ištryškęs kraujo lašelis, drauge?

— Šventa teisybė, bičiuli.

Jie abu vis dar šypsosi vienas kitam, bet jų balsai pasidarė tokie įtempti ir tylūs, jog aš turiu prislinkti arčiau su savo šluota, kad girdėčiau, ką jie kalba. Kiti ūmieji taip pat prisiartina.

— Nori dar šį tą sužinoti, bičiuli? Nori išgirsti, kas kerta pirmas?

Hardingas laukia, kol Makmerfis pratęs savo mintį.

— Ta mieloji Sesuo, štai kas.

Tylą pertraukia baimės kupinas šniokštesys. Išgirstu, kaip sienoje įmontuoti mechanizmai trumpai išsijungia, o paskui vėl dirba toliau. Hardingui sunkiai sekasi suvaldyti rankas, kad nejudėtų, bet jis stengiasi apsimesti ramus.

— Tai štai kaip viskas paprasta, kvailai paprasta. Tu pabuvai mūsų skyriuje vos šešias valandas ir jau perpratai visą Froido, Jungo ir Maksvelio Džonso mokymą, apibendrinęs jį viena analogija: pasikapojimu vištidėje.

— Aš nekalbu apie Fredą Jungą ir Maksvelį Džonsą, bičiuli, aš tik kalbu apie tą šlykštų susirinkimą ir apie tai, ką tau darė ta Sesuo ir tie kiti šunsnukiai. Jie puikiai tave tvarkė.

— Mane?

— Taigi kad tave. Nepraleisdami nė menkiausios progos. Išsijuosę. Turbūt esi ką nors iškrėtęs, kad įsigijai čia visą pulką priešų, bičiuli, nes man susidarė įspūdis, kad tave taršo visi pulku.

— Stačiai neįtikėtina. Tu visiškai ignoruoji ir nepaisai, kad tai, ką šiandien darė vaikinai — vien mano labui. Kad kiekviena problema ar diskusijos tema mis Rečid ar kitų personalo darbuotojų yra siūloma grynai gydymo tikslais. Tu tikriausiai negirdėjai nė vieno daktaro Spaivio teorijos žodžio apie gydomąją grupę, o jeigu ir girdėjai, tau pritrūko išsilavinimo ją suprasti. Aš nusivyliau tavim, mano drauge, be galo nusivyliau. Po mūsų netikėto susitikimo rytą aš buvau nusprendęs, kad tu labiau išsilavinęs — kad esi, galimas daiktas, neraštingas stuobrys, pasipūtėlis iš girios gūdumos, ne ką subtilesnis už žąsį, bet iš esmės supratingas. Kad ir koks pastabus bei įžvalgus aš paprastai esu, vis dėlto kartais apsirinku.

— Eile velniop, bičiuli.

— O taip. Pamiršau pridurti, kad šįryt pastebėjau dar ir tavo primityvų storžieviškumą. Ryškių sadistinių polinkių psichopatas, kurio elgseną nulemia absurdiškas, besaikis egocentrizmas. Taip. Kaip matai, visi šie įgimti gabumai daro tave kompetentingu terapeutu ir leidžia tau kritikuoti, kaip mis Rečid veda susirinkimą, nors ji labai vertinama sesuo psichiatrė, dvidešimt metų išdirbusi šioje srityje. Taip, mano drauge, būdamas tokių gabumų, tu gali daryti stebuklus su pasąmone, apmalšintu užgautą „id“ ir išgydyti sužeistą „superego“. Tu, ko gero, galėtumei išgydyti visą skyrių, netgi daržoves, einu lažybų — vos per pusmetį, ponai ir ponios, o jei ne — grąžinu jums pinigus.

Užuot atsikirtęs, Makmerfis tik spokso į Hardingą, o paskui paklausia ramiu balsu:

— Tu tikrai manai, kad visi tie niekai, kurie dėjosi šiandieniniame susirinkime, kaip nors gydo, duoda kokios naudos?

— O, kodėl mes leidžiamės šitaip kamantinėjami? Medicinos personalas trokšta, kad išgytume, ne mažiau negu mes patys. Darbuotojai juk ne kokie pabaisos. Gal mis Rečid ir griežta vidutinio amžiaus moteris, bet ji ne kokia paukščių pulko siaubūnė su sadistiniu polinkiu kapoti mums akis. Tu juk nemanai, kad ji tokia, ar ne?

— Ne, bičiuli, ne tokia. Jinai ne akis jums kapoja. Ji kapoja ką kita.

Hardingas susigūžia, ir aš matau, kaip jo rankos ima šliaužti iš suglaustų kelių lyg balti vorai, kurie, išlindę iš po apsamanojusių medžio šakų, nušliaužia medžio šakumo link.

— Ne akis? — klausia jis. — Būk geras, pasakyk, ką gi kapoja mis Rečid, mano drauge?

Makmerfis išsišiepia:

— Nejaugi tu nežinai, bičiuli?

— Aišku, nežinau! Aš noriu pasakyti, jeigu tu pasiry...

— Tavo kiaušius, bičiuli, tavo brangiuosius kiaušius.

Vorai nusigauna iki kamieno šakumo ir ten įsitaisę tupi trūkčiodami. Hardingas mėgina šypsotis, bet jo veidas ir lūpos taip išbalę, kad tos šypsenos nematyti. Jis spokso į Makmerfį. Šis išsitraukia cigaretę iš dantų ir pakartoja savo žodžius: