Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— Bičiuli... tu... ko gero, esi vilkas.

— Velniai griebtų, aš ne vilkas, o tu ne triušis. Cha, kaip gyvas nesu girdėjęs tokių...

— Tu labai vilkiškai staugi.

Garsiai šnopuodamas Makmerfis atsigręžia nuo Hardingo į kitus aplink stovinčius ūmiuosius.

— Klausykite, vaikinai. Kas, po šimts pypkių, jums pasidarė? Nejaugi jūs tokie pamišę, kad manote esą kažkokie gyvūnėliai?!

— Ne, — atsako Čezvikas ir priėjęs atsistoja šalia Makmerfio. — Ne, dievaži, aš taip nemanau. Aš nesu joks triušis.

— Šaunuolis, Čezvikai. Ir jūs visi — meskite tai iš galvos. Pasižiūrėkite į save — jūs tiek įsibauginę, kad sprunkate į krūmus nuo kažkokios penkiasdešimtmetės senės! Ką gi jinai gali jums padaryti?

— Taigi — ką? — antrina Čezvikas, rūsčiai dėbsodamas į savo draugus.

— Išplakti rykštėmis jinai negali, įkaitinta laidyne pervažiuoti per nugarą negali, prie kankinimų suolo pririšti negali. Dabar nebe viduramžiai — tokie dalykai draudžiami įstatymų. Ničnieko ji negali...

— Tu gi m-m-matei, ką ji g-gali mums padaryti! Šiandien p-p-per susirinkimą.

Matau, kad Bilis Bibitas vėl nebe triušis. Jis pasilenkia prie Makmerfio, norėdamas pasakyti dar kažką; jo lūpos apsiseilėjusios, veidas išraudęs. Jis pastovi, bet netrukus nusigręžia ir nueina šalin, sakydamas:

— Ai, v-v-visa tai be-beviltiška. Man reikėtų pa-paprasčiausiai nusižudyti.

— Šiandien? — jam pavymui sušunka Makmerfis. — Ką gi aš mačiau šiandien per susirinkimą? Rupūs miltai, ji pateikė porą klausimų, be to, malonių, lengvų klausimų. O klausimai kaulų nelaužo — jie ne lazdos ir ne akmenys.

Bilis atsigręžia į jį:

— Tačiau ka-ka-kaip ji juos pateikė...

— Betgi tau nebūtina į juos atsakinėti, ar ne?

— Jeigu n-n-neatsakysi, ji tik nusišypso ir pa-pa-pasižymi savo knygelėje, o pa-paskui — nebegaliu!

Skenlonas priėjęs atsistoja šalia Bilio:

— Jeigu neatsakinėsi į jos klausimus, Makai, tu prisipažinsi vien tuo savo tylėjimu. Štai taip tie valdžios šunsnukiai tave ir sutvarko. Tam nepasipriešinsi. Vienintelė išeitis — nušluoti visą tą prakeiktą sistemą nuo žemės paviršiaus — viską susprogdinti.

— Kai ji pateikia tokį klausimą, kodėl jūs nepasiūlote jai nešdintis velniop?

— Taigi, — grūmodamas kumščiu pritaria Čezvikas, — liepkite jai nešdintis velniop.

— Kas iš to, Makai? Ji tuoj pat tavęs paklaus: „O kodėl kaip tik šis klausimas jus taip sujaudino, ligoni Makmerfi?“

— O tu dar kartą pasiųsk ją velniop. Pasiųsk juos visus velniop. Nieko blogo kol kas jie tau nepadarė.

Ūmieji spiečiasi arčiau Makmerfio. Šįkart atsako Fredriksonas:

— Gerai, pasiuntęs ją velniop, pateksi į potencialiai agresyvių sąrašus ir būsi perkeltas į antrą aukštą, į neramių pamišėlių skyrių. Man taip yra buvę, tris sykius.

Vargšų kvailelių šeštadienio popietę net neišleidžia kino žiūrėti. Jie net televizoriaus neturi.

— Be to, mano drauge, jeigu tu ir toliau rodysi tokius priešiškus polinkius, pavyzdžiui, siuntinėsi žmones velniop, tau paskirs šoko kromelį, o gal šį tą daugiau — operaciją...

— Velniai rautų, Hardingai, aš neraukiu šito žargono.

— Šoko kromeliu, Makmerfi, žargoniškai vadinamas elektros šoko terapijos aparatas. Tas prietaisas, galima sakyti, atstoja migdomuosius vaistus, elektros kėdę ir dar kankinimų suolą. Tai nedidelė gudri procedūra — paprasta, greita, bemaž neskausminga, nes įvykdoma žaibiškai, tačiau antros niekas niekada neužsimano. Nė už ką.

— Ką ten daro?

— Tave diržais pririša prie kryžiaus formos — tai bent ironija! — stalo, o vietoj erškėčių uždeda elektros kibirkščių vainiką. Iš visų pusių prie galvos prijungia laidus. Taukšt! Tau per smegenis paleidžia elektros už penkis centus, ir tu ne tik kad pagydytas bei nubaustas už priešišką elgesį — žmonių siuntinėjimą velniop, — bet podraug niekam nesipainiosi po kojomis nuo šešių valandų iki trijų parų, nelygu tavo organizmo stiprumas. Ir net atgavęs sąmonę tu dar nieko nesigaudysi daugel dienų. Nesugebėsi nuosekliai mąstyti, nieko neprisiminsi. Pakankamai tokių seansų, ir žmogus gali virsti tokiu kaip misteris Elisas, kurį aure matai prie sienos — sapaliojančiu, į kelnes varančiu idiotu, nors jam tik trisdešimt penkeri. Arba pavirsi besmegeniu organizmu, kuris tik valgo, tuštinasi ir klykia: „Pisau tą žmoną“ — kaip Raklis. Arba pažvelk į Vadą Ražą, kuris prie tavęs laiko apglėbęs savo bendravardį.

Hardingas rodo cigarete į mane. Trauktis atgal per vėlu, tad aš deduosi nieko nepastebįs ir šluoju toliau.

— Girdėjau, kad prieš daugel metų Vadas gavo per du šimtus šoko terapijos procedūrų, — tuomet šis gydymo būdas buvo labai madingas. Įsivaizduok, kaip tai turėjo paveikti jau ir taip temstantį protą. Pažvelk į jį — valytojas milžinas. Štai baigiantis išnykti tikrasis Amerikos gyventojas: dvimetrė grindų šlavimo mašina, bijanti savo šešėlio. Štai kas, mano drauge, mums gali grėsti.

Makmerfis kurį laiką žiūri į mane, paskui vėl atsisuka į Hardingą.

— Brolyti, kaip jūs tai pakenčiate? O kaip su tais paistalais apie demokratiją, kurių prisiklausiau iš daktaro? Kodėl jūs nebalsuojate?

Hardingas jam nusišypso ir dar kartą iš lėto užtraukia dūmą.

— Už ką nebalsuojame, mano drauge? Kad Sesuo daugiau negalėtų klausinėti mūsų per grupinės terapijos seansus? Ar kad ji šitaip į mus nežiūrėtų? Pasakykite man, Makmerfi, už ką mums balsuoti?

— Velniai rautų, man nė motais. Balsuokite už ką norite. Nejaugi jūs nesuprantate, jog privalote ką nors daryti, kad parodytumėt dar turį smarvės? Nejaugi nesuprantate, kad negalite leisti jai galutinai perimti iniciatyvą? Pažvelkite į save: jūs sakote, Vadas bijo savo paties šešėlio, bet aš kaip gyvas nesu matęs tokios krūvos įsibauginusių vaikinų kaip jūs!

— Aš ne toks! — surinka Čezvikas.

— Gal ir ne, bičiuli, bet kiti bijo net prasižioti ir nusijuokti. Žinot, ši vieta pirmiausia mane ir pribloškė tuo, kad niekas čia nesijuokia. Ar žinote, kad nuo tada, kai įėjau pro šias duris, aš dar nesyk negirdėjau nuoširdaus juoko? O juk praradęs sugebėjimą juoktis, brolau, netenki pagrindo po kojomis. Jei tik vyras leidžiasi moters tiek ujamas, kad nebegali juoktis, jis praranda vieną didžiausių savo pranašumų. Nė pats nepajunta, kaip ima manyti, jog ji tvirtesnė už jį ir...

— Aaa. Man rodos, mano draugas ima susigaudyti, kolegos triušiai. Pasakykite man, misteri Makmerfi, kaip parodyti moteriai, katras viršesnis — aš turiu galvoj ne juokiantis iš jos, o kaip nors kitaip. Kaip jai parodyti, kas yra kalno karalius? Būdamas toks vyras, turėtum tai žinoti. Jos juk neapkulsi, ar ne? Ne, nes ji iškvies tvarkos saugotojus. Įsiutęs nepradėsi ant jos šaukti — ji nugalės, maldydama savo didžiulį įpykusį berniuką: „Mūsų mažuliukas užsiožiavo, a?“ Ar esi kada nors mėginęs išsaugoti savo taurų pyktį šitaip raminamas? Taigi matai, mano drauge, kaip tu ir sakei, vyras teturi vienintelį ginklą prieš šiuolaikinio matriarchato demoną, bet tas ginklas — tikrai ne juokas. Vienintelį ginklą, ir kasmet šioje informuotoje, motyvų požiūriu gerai ištirtoje visuomenėje vis daugiau žmonių sužino, kaip nukenksminti tą ginklą ir įveikti tuos, kurie lig šiol buvo nugalėtojai...

— Dievuliau, bet tu, Hardingai, ne juokais įsivarei, — sako Makmerfis.

— ...tad nejaugi tu tariesi galįs veiksmingai panaudoti savo ginklą prieš mūsų galiūnę, nors tu ir pasižymi tokiomis pagarbos vertomis psichopatiškomis galiomis? Nejaugi manai galėsiąs panaudoti jį prieš mis Rečid, misteri Makmerfi? Kada nors?