Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— Ša, miegok.

Kurį laiką buvo tylu, paskui išgirdau jį vėl šnibždant:

— Baigta?

— Aha, — atsakiau jam.

— O Dieve, — tarė jis, — jinai supras. Tu juk suvoki tai, ar ne? Aišku, niekas nieko negalės įrodyti — po operacijos kiekvienas galėjo šitaip nusigalabyti, ne kartą yra taip buvę, bet jinai supras.

Nieko neatsakiau.

— Tavim dėtas, Vade, neščiau iš čia kudašių. Dievaži. Žinai ką: spruk iš čia, o aš pasakysiu jiems matęs, kaip jis atsikėlęs vaikštinėjo po to, kai tu dingai, tad jie tavęs neįtars. Geriau nesugalvosi, ar ne?

— Kurgi. Tik paprašyk jų, kad atrakintų duris ir mane išleistų.

— Ne. Kartą jis tau parodė kaip, tik prisimink. Pačią pirmą savaitę. Pameni?

Aš jam neatsakiau, jis irgi nieko daugiau nesakė, tad miegamajame vėl stojo tyla. Pagulėjęs dar kelias minutes, atsikėliau ir ėmiau rengtis. Apsirengęs išėmiau iš Makmerfio spintelės jo kepurę ir pamėginau užsidėti. Ji buvo per maža, ir staiga aš susigėdau, kad ketinau ją nešioti. Išeidamas iš miegamojo numečiau ją Skenlonui ant lovos.

— Nusiramink, bičiuli, — tarė jis man pavymui.

Mėnesiena, prasikošusi pro tinklus, dengiančius prausyklos langus, nubrėžė susikūprinusio, sunkaus dušų valdymo pulto kontūrus; ji buvo tokia šalta, kad įsivaizdavau girdįs, kaip ji spragsi, atsimušdama nuo chromuotų detalių ir stiklinių prietaisų langelių. Giliai įkvėpiau ir pasilenkęs suėmiau už svirčių. Ėmiau tiesti sulenktus kelius ir pajutau, kaip kažkas trekši man prie kojų. Dar labiau ištiesiau kelius ir išgirdau, kaip iš grindų išsiplėšia laidai. Užsikėlęs pultą ant kelių, apglėbiau viena ranka iš viršaus, kita iš apačios. Pakėlęs kaklu ir skruostu pajutau chromo šaltį. Atsistojau nugara į langą, paskui pasisukau ir paleidau pultą iš rankų; pramušęs tinklą ir langą, jis dunktelėjo žemėn. Stiklai pažiro mėnesienoje, tarsi miegančią žemę būtų pakrikštiję tyru šaltu vandeniu. Atsistojęs gaudžiau kvapą; dingtelėjo mintis grįžus į miegamąjį pasivadinti Skenloną ir dar keletą vyrų, bet tuomet išgirdau girgždant koridoriumi bėgančių juodukų batus, tad atsirėmęs į palangę iššokau paskui pultą į mėnesieną.

Pasileidau ta kryptimi, kuria prisiminiau matęs bėgant šunį — plento link. Pamenu, bėgau tokiais didžiuliais žingsniais, kad atsispyręs, rodės, ilgai sklendžių ore, kol kita koja paliečia žemę. Jaučiausi lyg su sparnais. Aš laisvas! Žinojau, kad niekam nerūpi vaikytis bėglius iš gydyklos, o Skenlonas sugebės deramai atsakyti į visus klausimus apie numirėlį, tad šitaip bėgti visai nereikėjo. Bet nesustojau dar ilgai, kol nubėgau ne vieną mylią. Tuomet pylimu užlipau į plentą.

Sustabdžiau tokį vyruką — meksikietį, vežantį į šiaurę visą sunkvežimį avių, — ir surezgiau jam tokią įtikinamą pasakėlę, neva esu profesionalus imtynininkas, kurį mafijos gauja mėgino įkišti į beprotnamį, kad jis nieko nelaukęs sustabdė mašiną, atidavė man odinę striukę žaliai uniformai paslėpti ir paskolino dešimtinę, kad turėčiau už ką pavalgyti, kol nusigausiu į Kanadą. Išlipęs priverčiau jį užrašyti man savo adresą ir pažadėjau paštu atsiųsti pinigus, vos tik mažumą praturtėsiu.

Ko gero, ilgainiui nukaksiu į Kanadą, bet pakeliui tikriausiai sustosiu prie Kolumbijos upės. Norėčiau apsidairyti Portlendo, Hud Riverio ir Dalzo apylinkėse — gal sutiksiu kokį neprasigėrusį vyruką iš mūsų kaimo. Įdomu, kuo jie verčiasi nuo tada, kai valdžia įsigeidė nupirkti iš jų teisę būti indėnais. Aš net girdėjau, kad kiti genties vyrai ėmė ręsti prie tos daug milijonų dolerių kainavusios hidroelektrinės suklypusius medinius grįstus ir bado žeberklais lašišas žemiau užtvankos. Daug duočiau, kad galėčiau tai pamatyti. O labiausiai norėčiau pamatyti tarpeklį, idant vėl atgytų prisiminimai.

Seniai ten buvau.

Išnašos

“Mažybinė vardo Randle forma Randy reiškia „ištvirkęs“ (vert. past.)