Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— Amen, — tarė jis ir užsimerkė.

Mergina ant grindų nubraukė sijoną ant ilgų, sunkiai triūsiančių kojų, pasižiūrėjo į Syfeltą, kuris išsišiepęs vis dar trūkčiojo šalia jos, ir tarė:

— Kaip gyva nesu patyrusi nieko net iš tolo panašaus.

Nors Hardingo prakalba mūsų ir neprablaivė, bent jau privertė suvokti padėties rimtumą. Artėjo paryčiai, tad reikėjo pagalvoti apie tai, kad netrukus pasirodys medicinos personalas. Bilis Bibitas ir jo mergina užsiminė, jog jau po keturių, tad jeigu mes nieko prieš, jie norėtų, kad misteris Terklis atrakintų izoliatorių. Jie išėjo, lydimi prožektorių spindulių, o mes nuėjome į dieninį kambarį pasižiūrėti, kaip jį būtų galima sutvarkyti. Terklis grįžo iš izoliatoriaus bemaž gatavas, tad gavome nuridenti jį į dieninį kambarį vežimėliu.

Eidamas jiems iš paskos, staiga kiek nustebau esąs girtas, iš tikrųjų girtas — kūną užliejusi maloni šiluma, aš pirmąsyk po armijos girtas išsišiepęs svirduliuoju, o šalia — pustuzinis kitų girtų vyrų ir pora merginų, ir dar kur — Didžiosios Sesers skyriuje! Girti lakstome, kvatojame, merginame moteris pačiame galingiausios Sindikato citadelės centre! Prisimindamas visą tą naktį iš pat pradžių, ką mes išdarinėjome, vos galėjau patikėti: teko sau pačiam priminti, jog visa tai išties nutiko, jog mes padarėme, kad taip nutiktų. Mes paprasčiausiai atrakinome langą ir įleidome tą nutikimą vidun lyg gryną orą. Gal Sindikatas vis dėlto nėra visagalis? Kas gali sukliudyti mums dar kartą tai padaryti dabar, kai pamatėme tai galį? Arba sukliudyti mums daryti kitką, kas mums patinka? Nuo tos minties man pasidarė taip gera, kad suklykiau ir, prišokęs prie einančių priešais mane Makmerfio ir Sendės, čiupau juos po vieną į ranką ir nubėgau iki pat dieninio kambario, nors jie kriokė ir spardėsi kaip vaikai. Štai kaip gera man buvo.

Vėl atsikėlė pulkininkas Metersonas, žvilgančiomis akimis, kupinas pamokymų, ir Skenlonas nuvežė jį atgal į lovą. Syfeltas, Martinis ir Fredriksonas pareiškė, kad jie irgi einą pūsti į akį. Makmerfis, mudu su Hardingu, mergina ir misteris Terklis pasilikome baigti sirupo nuo kosulio ir nuspręsti, ką daryti su ta netvarka skyriuje. Atrodė, kad ši problema kelia nerimą tik mudviem su Hardingu: Makmerfis su mergina atsisėdę gurkšnojo tą sirupą, šypsojosi kits kitam ir grabaliojosi prietemoje, o misteris Terklis vis knapsėjo. Hardingas kaip įmanydamas stengėsi priversti juos susirūpinti.

— Jūs nė vienas nesugebate suvokti padėties keblumo, — aiškino jis.

— Paistalai, — atrėžė Makmerfis.

Hardingas pliaukštelėjo per stalą.

— Makmerfi, Terkli, jūs nesugebate suvokti, kas šiąnakt nutiko čia, psichinės gydyklos skyriuje, mis Rečid skyriuje! Rezonansas bus... pražūtingas!

Makmerfis įkando merginai į ausies spenelį.

Terklis linktelėjo galvą, pramerkė vieną akį ir tarė:

— Tiesa. Jinai vėl budės rytoj.

— Tačiau aš esu kai ką sumanęs, — tarė Hardingas ir atsistojo. Jis pareiškė, esą Makmerfis pernelyg girtas ir negalįs kontroliuoti padėties, tad kas nors kitas turės perimti iniciatyvą. Kuo ilgiau jis kalbėjo, tuo tiesiau stovėjo ir vis labiau blaivėjo. Kalbėjo jis rimtu, įsakmiu balsu, o rankos vaizdavo jo žodžius. Aš džiaugiausi, kad yra kam perimti iniciatyvą.

Jo galva, mes turį surišti Terklį ir sukurti vaizdą, tarsi Makmerfis prisėlino prie jo iš už nugaros, surišo jį... na, tarkime, suplėšytos paklodės skiūtais, atėmė raktus, paskui įsilaužė į vaistų kambarį, išmėtė vaistus, apvertė aukštyn kojomis visas bylas vien tam, kad įpykintų Didžiąją — tuo ji tikrai patikės — o galiausiai atsirakino apsauginį lango tinklą ir paspruko.

Makmerfis pasakė, jog šis sumanymas panašus į televizijos filmo siužetą ir toks absurdiškas, kad negali nenusisekti, o paskui pagyrė Hardingą už blaivų protą. Hardingas tarė, kad šis sumanymas turi savų pranašumų: kiti ligoniai neužsitrauks Didžiosios nemalonės, Terklis neišlėks iš darbo, o Makmerfis paspruks iš ligoninės. Girdi, merginos gali nuvežti jį į Kanadą ar Tichuaną, o jeigu jis panorės — net į Nevadą, ir joks pavojus jam negrėsiąs: policija niekad labai nesistengia gaudyti šios gydyklos bėglių, nes devyniasdešimt procentų jų po kelių dienų patys parsiranda — be skatiko, girti, džiaugdamiesi, kad už dyką gaus pastogę ir valgyti. Kurį laiką aptarinėjome šį sumanymą ir pabaigėme sirupą nuo kosulio. Galop pristigome žodžių. Hardingas vėl atsisėdo.

Makmerfis nuleido ranką, kuria buvo apkabinęs merginą, ir susimąstęs žvilgčiojo čia į Hardingą, čia į mane; jo veide vėl buvo ta keista nuovargio mina. Jis paklausė, o kaip mes, kodėl mes paprasčiausiai neapsirengiame drabužių ir nesprunkame kartu su juo.

— Aš dar ne visai pasirengęs, — atsakė jam Hardingas.

— Tai kodėl manai, kad aš pasirengęs?

Hardingas kurį laiką tylėjo, su šypsena žvelgdamas į jį, o paskui tarė:

— Ne, tu nesupranti. Aš būsiu pasirengęs po kelių savaičių. Bet noriu padaryti tai pats, savarankiškai, noriu išeiti pro pagrindines duris, susitvarkęs visus įprastus popierius, įveikęs visus sunkumus. Aš noriu, kad mano žmona sutartu laiku atvažiuotų automobiliu manęs pasiimti. Noriu, kad jie žinotų, jog aš sugebėjau šitaip iš čia išeiti.

Makmerfis linktelėjo galvą.

— O tu, Vade?

— Mano galva, aš beveik pasirengęs, bet paprasčiausiai dar nežinau, kur aš noriu. Be to, kas nors turi čia pasilikti kelias savaites po to, kai tu išnyksi — pasirūpinti, kad viskas pamažėle negrįžtų į senas vėžes.

— Na, o kaip Bilis, Syfeltas, Fredriksonas ir visi kiti?

— Už juos negaliu kalbėti, — atsakė Hardingas. — Jie tebeturi savų problemų, kaip ir mes visi. Daugeliu atžvilgių jie tebėra nesveiki, tiksliau pasakius — dabar jie nesveiki, bet jie — žmonės. Nebe triušiai, Makai. Ką gali žinoti — gal vieną gražią dieną jie bus sveiki žmonės.

Makmerfis apmąstė ką išgirdęs, žiūrėdamas į savo delnus, paskui vėl pažvelgė į Hardingą.

— Hardingai, kas yra? Kas čia darosi?

— Tu turi omeny visa tai?

Makmerfis pritariamai linktelėjo.

— Kažin ar sugebėsiu tau atsakyti, — papurtęs galvą tarė Hardingas. — Galėčiau tau pripostringauti apie Froido teoriją ir, ko gero, iš dalies būčiau teisus. Bet juk tau reikia priežasčių, priežasčių, o jų pateikti aš nesugebėsiu. Bent jau tų, kurios paaiškintų kitų elgesį. O mano? Kaltės jausmas. Gėda. Baimė. Savęs menkinimas. Aš anksti pamačiau esąs... švelniai tariant — kitoks. Šis žodis geresnis — ne toks konkretus kaip tas kitas. Aš užsiiminėjau dalykais, kurie mūsų visuomenėje laikomi gėdingais, todėl man sutriko psichika. Nemanau, kad nuo tų dalykų — nuo pojūčio, kad visuomenė rodo į mane didžiuliu, mirtiną baimę keliančiu smiliumi, o milijonai galingu balsu skanduoja: „Gėda! Gėda! Gėda!“ Šitaip visuomenė elgiasi su tais, kurie yra kitokie.

— Aš irgi kitoks, — tarė Makmerfis. — Kodėl nieko panašaus nenutiko man? Kiek pamenu, prie manęs visuomet kabinėdavos tai dėl to, tai dėl ano, bet ne todėl... bet nuo to aš neišprotėjau.

— Taip, tu teisus. Tu ne nuo to išprotėjai. Nesakiau, kad iš proto išeiti galima tik nuo to, nuo ko išprotėjau aš. Prieš keletą metų, kai buvau įsitraukęs į savo kiautą lyg vėžlys, išties maniau, kad vienintelė jėga, genanti keliu į beprotystę — visuomenės vanojimas, tačiau tu privertei mane pakeisti savo teoriją. Tuo keliu žmones, tokius stiprius kaip tu, gena kitkas.

— Nejaugi? Aš neprisipažįstu einąs tuo keliu, bet vis dėlto kas tas kitkas?