Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— Blogiausia, ką jie galėjo, man jau padarė, ar ne?

Hardingas bejėgiškai skėstelėjo rankomis ir nuėjo šalin, pranašaudamas pražūtį.

Vienas iš juodukų, pamatęs atrakintą langą, tuoj užrakino, nuėjo į seserų postą ir, atsinešęs iš jo didelį žurnalą, ėmė vedžioti pirštu po sąrašą. Iš pradžių tik sukrutindavo lūpas, skaitydamas pavardę mintyse, o paskiau ištardavo ją balsu ir dairydavosi ką tik paminėto ligonio. Sąrašas buvo sudarytas atvirkštine abėcėlės tvarka, kad klaidintų žmones, tad B raidę priėjo į pačią pabaigą. Jis apsidairė po dieninį kambarį, neatitraukdamas piršto nuo paskutinės pavardės sąraše.

— Bibitas. Kur Bilis Bibitas? — akys iššoko jam ant kaktos. Jis pamanė, kad Bilis paspruko jam iš panosės ir vargu ar dabar pavyks jį pagauti. — Kas matė, kur dingo Bilis Bibitas, kvailiai jūs nelaimingi?!

Tuomet ligoniai prisiminė, kur Bilis; vėl pasigirdo kuždesys ir kikenimas.

Juodukas vėl nuėjo į postą ir mes pamatėme, kaip jis pasakoja Didžiajai, kas nutiko. Ji trenkė ragelį ir išlėkė pro duris, o juodukas lipo jai ant kulnų; plaukų sruoga išsprūdo jai iš po baltos kepuraitės ir užkrito ant veido lyg šlapi pelenai. Prakaitas sunkėsi jai iš kaktos ir smakro.

— Kur bėglys? — rūsčiai paklausė mūsų Sesuo.

Mes atsakėme darniai nusijuokdami. Ji nužvelgė mus.

— Šit kaip? Jis nepaspruko, ar ne? Hardingai, jis tebėra čia, skyriuje, taip? Pasakykit man! Syfeltai, pasakykit man!

Sulig kiekvienu žodžiu ji šaudė akimis it užnuodytomis strėlėmis vyrams į veidus, bet jos nuodai nebeveikė. Jie žvelgė jai tiesiai į akis, ir jų šypsena buvo lyg nusišaipymas iš tos įprastos, savimi pasitikinčios šypsenos, kurios ji nebeteko.

— Vašingtonai! Vorenai! Eime su manim patikrinti kambarių.

Atsistoję sekėme tai trijulei iš paskos. Jie atrakino laboratoriją, prausyklą, daktaro kabinetą...

Skenlonas užsidengė veidą gumbuotu delnu, kad nebūtų matyti šypsenos, ir sukuždėjo:

— Tai bent pokštas bus mūsų Biliui, — mes visi linksėjome galvas. — O pagalvojus — ne tik Biliui. Pamenate, kas ten su juo?

Didžioji priėjo prie izoliatoriaus durų koridoriaus gale. Atrakinusi atvėrė duris, o mes ištiesę kaklus grumdėmės už jos ir juodukų, stengdamiesi pamatyti, kas ten dedasi. Belangiame kambaryje buvo tamsu. Pasigirdo cyptelėjimas, o paskui kažkoks bruzdėjimas, bet tuo metu Didžioji ištiesusi ranką įjungė šviesą, ir mes išvydome Bilį su mergina, kurie it pelėdos iš lizdo mirkčiojo nuo patiesto ant grindų čiužinio. Sesuo nekreipė dėmesio į audringą kvatojimą, pasigirdusį jai už nugaros.

— Viljamai Bibitai! — ji iš paskutiniųjų stengėsi, kad balsas skambėtų šaltai ir rūsčiai. — Viljamai... Bibitai!

— Labas rytas, mis Rečid, — atsakė Bilis, net nesikeldamas ir neužsisagstydamas pižamos. Jis paėmė merginą už rankos ir nusišypsojęs tarė: — Susipažinkite, čia — Kendė.

Liežuvis klekštelėjo kaulėtoje jos gerklėje.

— Ak, Bili, Bili — man taip gėda dėl tavęs.

Bilis dar nebuvo gerai prabudęs, tad menkai tereagavo į jos gėdijimą, o mergina, dar suglebusi nuo miego, tingiais judesiais rausėsi po čiužiniu savo kojinių. Kartkartėmis ji nutraukdavo mieguistas paieškas ir pakėlusi akis šyptelėdavo ledinei Sesers statulai, stovinčiai tarpduryje su sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis, paskui apsičiupinėdavo, ar užsegtas megztinis, ir vėl imdavo tąsyti kojines, įsipainiojusias tarp čiužinio ir plytelėmis klotų grindų. Savo judesiais juodu panėšėjo į saulės atokaitoje tinginiaujančias riebias kates, iki soties prisilakusias šilto pieno. Tikriausiai porelė irgi tebebuvo ganėtinai girta.

— Ak, Bili, — pasakė Sesuo. Iš jos balso galėjai pamanyti, jog ji tokia nusivylusi, kad tuoj neišlaikiusi pravirks. — Tokia moteris! Niekinga! Vulgari! Išsidažiusi...

— Kurtizanė? — siūlė Hardingas. — Izabelė? — Didžioji atsigręžusi mėgino persmeigti jį kiaurai savo žvilgsniu, bet jis nepaisydamas kalbėjo toliau: — Ne Izabelė, tikrai ne? — jis susimąstęs pasikasė pakaušį. — Tai gal Salomėja? Ji garsėjo palaidumu. O gal jums tiktų žodis „damutė“? Šiaip ar taip, aš tik stengiuosi jums padėti.

Ji vėl atsisuko į Bilį, kuris dabar nepaprastai susikaupęs stengėsi atsistoti. Jis apsivertė kniūpsčias, atsiklaupė išrietęs pasturgalį nelyginant besistojanti karvė, paskui atsistūmęs rankomis ištiesė į priekį vieną koją, antrą, o galiausiai išsitiesė stačias. Jis atrodė patenkintas savo sėkme ir, rodės, nepastebi, kad susispietę prie durų mes šaipomės iš jo ir rėkiame „valio“.

Išgirdusi mus garsiai šnekant ir juokiantis, Didžioji nukreipė žvilgsnį nuo Bilio su mergina į mūsų būrį. Jos veidas iš plastmasės ir emalės ėmė dubti. Ji užsimerkė ir iš visų jėgų stengėsi neišsiduoti visa drebanti. Ji suprato, kad atėjo lemiama akimirka — ji priremta prie sienos. Atsimerkė; jos akys buvo mažytės ir nejudrios.

— Man kelia nerimą, Bili, — jos balsas buvo pasikeitęs, — kaip reaguos į tai vargšė tavo motina.

Ji pasiekė ko tikėjosi. Bilis krūptelėjo ir prispaudė delną prie skruosto, lyg jį būtų nudeginę rūgštimi.

— Misis Bibit visuomet be galo didžiavosi tavo apdairumu, aš tai žinau. Ji baisiai susikrims, tai išgirdusi. Tu esi patyręs, kas pasidaro, kai ji susikremta, Bili, — vargšelė pasidaro sunkus ligonis. Ji labai jautri, ypač savo sūnaus atžvilgiu. Ji visuomet kalbėdavo apie tave su tokiu pasididžiavimu. Ji visuo...

— N-n-n... — žiopčiojo Bilis, maldaujamai purtydamas galvą. — N-n-nesakykit jai!

— Bili, Bili, Bili, mudvi su tavo motina — senos draugės.

— Ne! — sušuko jis tokiu rėžiančiu balsu, kad net apdraskė baltas nuogas izoliatoriaus sienas. Jis buvo užvertęs galvą, tad staugė palubėje kabančiam šviesos mėnuliui: — N-n-ne!

Mes liovėmės juokęsi ir žiūrėjome, kaip jis atlošęs galvą sukniumba ant grindų. Jis trynė delnu žalių kelnių kišką, o jo galva paniškai tirtėjo, lyg vaikiūkščio, kuriam prigrasinta išperti kailį, — tėvas jau pjaunasi rykštę. Didžioji guosdama palietė jam petį, ir nuo jos prisilietimo jis krūptelėjo kaip nuo smūgio.

— Bili, aš nenoriu, kad ji patikėtų, jog tu galėjai šitaip pasielgti, bet ką aš turiu manyti?

— N-n-n-ne p-p-pasak-k-k-kokit jai, m-m-m-mis Rečid. N-n-n-ne...

— Bili, aš privalau papasakoti. Man baisu pagalvoti, kad galėjai šitaip pasielgti, bet, tiesą sakant, ką dar galiu pagalvoti? Aš užtinku tave vieną, ant čiužinio, su tokio elgesio moterimi...

— Ne! T-t-tai ne aš. Aš tik... — jo delnas vėl pakilo prie skruosto ir prilipo prie jo. — Čia jinai!

— Bili, ši mergina nebūtų galėjusi atsitempti tavęs čia jėga, — papurtė galvą ji. — Tu suprask: aš noriu patikėti, kad buvo kitaip — idant vargšei tavo motinai nebūtų taip skaudu.

Delnas nuslinko skruostu, išrėždamas gilius raudonus pėdsakus.

— Č-č-čia jinai, — jis apsidairė. — Ir M-m-makmerfis! Jisai kaltas. Ir Hardingas! Ir v-v-visi k-k-kiti! Jie iš m-m-manęs šaipėsi, p-pravardžiavo!

Jo veidas dabar buvo prie jos prikaustytas. Jis nežiūrėjo į šonus, tik tiesiai prieš save, į jos veidą, tarsi ten būtų ne jos bruožai, o spirale sklindanti šviesa, hipnotizuojantis, baltas it grietinė, žydras ir oranžinis sūkurys. Jis nurijo seilę ir laukė, kad ji ką pasakytų, bet ji tylėjo; jai vėl grįžo blaivus protas, — toji fantastiška mechaninė jos galia — kuris išanalizavo padėtį ir pranešė jai, kad nieko nereikia daryti — tik tylėti.