Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— Mes, — jis švelniai nubrėžė ore ratą balta plaštaka ir pakartojo: — mes.

— Paistalai, — ne itin tvirtai tarė Makmerfis, nusišypsojo, atsistojo ir padėjo atsikelti merginai. Prisimerkęs pažvelgė į laikrodį ant sienos, vos įžiūrimą prietemoje. — Beveik penkios. Man reikia mažumą snūstelėti prieš didįjį pabėgimą. Dieninė pamaina ateis tik po poros valandų, tegul Bilis su Kende pabūna ilgėliau. Nešiu muilą apie šešias. Sende, pupyte, sakyčiau, valanda miegamajame mus prablaivytų, kaip manai? Kad ir kur rytoj trauktume — į Kanadą, Meksiką ar dar kur — mūsų laukia ilga kelionė.

Terklis, Hardingas ir aš taip pat atsistojome. Visi dar gerokai svirduliavome, ganėtinai girti, bet girtumą nustelbė kažkoks švelnus liūdesys. Terklis pažadėjo išspirti Makmerfį su mergina iš lovos po valandos.

— Pažadinkit ir mane, — paprašė Hardingas. — Aš stovėsiu prie lango su sidabrine kulka rankoje, klausdamas: „Kas buvo tas kaukėtas vyras, jojantis ant...“

— Eik velniop. Judu abu drožkit į lovas, ir kad daugiau jūsų nematyčiau, supratot?

Hardingas nusišypsojęs linktelėjo galvą, bet nieko nepasakė. Makmerfis ištiesė ranką, ir Hardingas ją paspaudė. Makmerfis atsilošė kaip iš smuklės išsvirduliavęs kaubojus ir pamerkė akį.

— Dabar, kai Didysis Makas pašalintas iš kelio, vėl galėsi būti bepročių karaliumi.

Paskui atsisuko į mane ir susiraukė.

— Nežinau, kuo galėsi būti tu, Vade. Teks tau pačiam pagalvoti. Gal įsitaisysi televizijoje — vaidinsi nedorėlį serialuose. Šiaip ar taip, nesikrimsk.

Paspaudžiau jam ranką, ir visi patraukėme į miegamąjį. Makmerfis paliepė Terkliui suplėšyti keletą paklodžių ir išsirinkti keletą mėgstamų mazgų, kuriais pageidautų būti surištas. Terklis pažadėjo tai padaryti.

Kai atsiguliau į lovą, už lango jau brėško; išgirdau, kaip Makmerfis su mergina lipa į jo lovą. Jutau šilumą ir podraug kažkokią tuštumą kūne. Išgirdau, kaip misteris Terklis atrakina skalbinių spintą koridoriuje, o paskui uždarydamas išleidžia ilgą, garsų atodūsį, tuo pat metu atsirūgdamas. Akys apsiprato su tamsa ir pamačiau, kad Makmerfis su mergina suglaudę pečius patogiai taisosi lovoje, panašūs veikiau į du išvargusius vaikiūkščius negu į suaugusių porelę, sugulusią pasiglamonėti.

Šitokia poza juos ir užtiko juodukai, pusę septynių atėję uždegti miegamajame šviesos.

Daug mąsčiau apie tai, kas nutiko paskui, ir nusprendžiau, kad tai buvo neišvengiama ir vis tiek būtų įvykę, anksčiau ar vėliau, net jeigu misteris Terklis būtų pažadinęs Makmerfį su abiem merginom ir išleidęs juos iš skyriaus, kaip buvo planuota. Didžioji Sesuo kaip nors vis tiek būtų sužinojusi, kas nutiko — gal jai būtų pakakę Bilio minos, ir ji būtų padariusi tai, ką padarė, nepriklausomai nuo to, ar Makmerfis būtų buvęs ligoninėje, ar ne. O Bilis vis tiek būtų padaręs ką padarė, ir Makmerfis, apie tai išgirdęs, būtų sugrįžęs.

Būtų turėjęs grįžti, nes nebūtų galėjęs lyg niekur nieko lošti pokerį Karson Sityje ar Reno, leisdamas Didžiajai Seseriai padaryti paskutinį, pergalingą ėjimą, lygiai kaip nebūtų galėjęs leisti jai tai padaryti jam panosėje. Tarsi būtų pasirašęs sutartį žaisti rungtynes iki galo, ir nieku gyvu negalėjęs jos sulaužyti.

Vos tik pakirdome ir pradėjome vaikštinėti po skyrių, gandas apie tai, kas nutiko, kuždesiu pasklido po skyrių it gaisras savanoje. „Kas pas juos buvo? — klausinėjo nedalyvavusieji pasilinksminime. — Kekšė? Miegamajame? Vajėzau!“ Negana kekšę atsivedė, aiškino kiti, bet dar ir ištaisė baisias išgertuves. Makmerfis ketino išleisti ją prieš ateinant dieninei pamainai, bet neprabudo. „Ką tu čia skiedi?“ — „Neskiedžiu. Viskas iki paskutinio žodžio tiesa, kaip mane gyvą matai. Aš pats su jais buvau“.

Pasilinksminimo dalyviai iš pradžių pasakojosi su ramiu pasididžiavimu ir nuostaba, kaip žmonės pasakoja apie didelį gaisrą viešbutyje ar sugriuvusią užtvanką — labai iškilmingai ir pagarbiai, nes aukų skaičius dar nežinomas — bet juo ilgiau pasakojo, juo mažiau iškilmingas darėsi jų tonas. Kaskart, kai Didžioji Sesuo ir šmaižiojantys jos juodukai aptikdavo ką nors nauja, — tuščią sirupo nuo kosulio butelį ar visą parką vežimėlių koridoriaus gale nelyginant tuščias karuseles atrakcionų sode, — staiga kuo ryškiausiai iškildavo aikštėn dar koks nakties epizodas, apie kurį pasilinksminimo dalyviai pasimėgaudami pasakojo tiems, kurie tuo metu miegojo. Juodukai suvarė visus į dieninį kambarį, tad chroniai su ūmiaisiais susijaudinę sukiojosi kartu. Du seni daržovės, įsikutoję į savo apklotus, markstėsi kalendami bedantėmis burnomis. Visi tebevilkėjo pižamomis ir buvo įsispyrę į šlepetes, išskyrus Makmerfį su mergina; jinai buvo apsirengusi, tik basa, o nailonines kojines buvo persimetusi per petį; jisai mūvėjo savo juodomis trumpikėmis su baltais banginiais. Jie sėdėjo ant sofos susikibę rankomis. Mergina vėl užsnūdo, ir Makmerfis glaudėsi prie jos su patenkinta, mieguista šypsena veide.

Iškilmingą mūsų nerimą stūmė džiaugsmas ir gera nuotaika, bet mes nieko negalėjome sau padaryti. Kai Didžioji aptiko krūvą tablečių, kuriomis Hardingas apibėrė Syfeltą ir merginą, negalėdami susitvardyti ėmėme prunkšti, o kai sanitarai atsivedė skalbinių kambaryje aptiktą misterį Terklį, mirkčiojantį ir sunkiai dūsaujantį, visą apsiraizgiusį gal šimtu metrų paklodžių skutų ir panašų į pagiringą mumiją, mes pratrukome kvatoti. Į mūsų gerą nuotaiką Didžioji Sesuo reagavo be menkiausio ženklo tos įprastos priklijuotos šypsenėlės; rodės, kiekvieną mūsų sukikenimą kažkas grūste sugrūda jai į gerklę, ir ji tuoj pat sprogs it pūslė.

Makmerfis nukorę nuogą koją nuo sofos krašto, užsismaukė kepurę, kad šviesa nerėžtų paraudusių akių, ir be perstojo laižė lūpas liežuviu, kuris atrodė lyg nulakuotas tuo sirupu nuo kosulio. Jis atrodė nesveikas, velniškai išvargęs, tolydžio spaudė plaštakas prie smilkinių ir žiovavo, bet, nors ir kaip prastai atrodė, nepaliovė šypsotis, o porąsyk net garsiai nusijuokė, kai Didžioji kažką aptiko.

Kai ji nuėjo paskambinti vadovybei, kad atleistų iš darbo misterį Terklį, Terklis ir Sendė pasinaudoję proga atrakino langą, pamojo mums atsisveikindami ir nudūmė klupdami, slydinėdami ant drėgnos, saulės nužertos žolės.

— Jis neužrakino lango, — tarė Makmerfiui Hardingas. — Spruk! Spruk paskui juos!

Makmerfis sudejavo, pramerkė krauju pasruvusią akį, panašią į kiaušinį prieš pat išsiperint viščiukui.

— Juokauji? Aš neiškiščiau nė galvos pro tą langą, o kad visas pralįsčiau — nėra ko nė svajoti.

— Mano drauge, man regis, tu iki galo nesuvoki...

— Hardingai, eik velniop su visais savo pompastiškais žodžiais. Šįryt aš iki galo suvokiu viena: kad tebesu pusgirtis. Be to, mane pykina. Tiesą sakant, manau, kad ir tu tebesi girtas. O kaip tu, Vade, tebesi girtas?

Aš atsakiau, kad man užtirpę skruostai ir nosis, — nežinau, gal tai girtumo požymis.

Makmerfis kartą linktelėjo ir vėl užsimerkė; sunėręs rankas ant krūtinės, jis pasislinko žemiau sofos krašto, tad smakras įsirėmė į krūtinę. Jis sučepsėjo lūpomis ir nusišypsojo tarsi snausdamas.

— Brolyti, — tarė jis, — visi dar girti.

Hardingas tebebuvo susirūpinęs. Jis be perstojo aiškino, kad Makmerfiui geriausia paskubomis apsirengti, kol gailestingasis angelas poste skambina daktarui ir pasakoja, kokias klaikybes aptikusi skyriuje, bet Makmerfis teigė, esą nėra ko šitaip jaudintis — jam juk ne blogiau, negu buvo, ar ne?