Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— Jie m-m-mane privertė! P-p-patikėkit, m-mis Rečid, jie p-p-p-!..

Ji sustabdė savo hipnotizuojantį spindulį, ir Bilio galva nusviro, jis ėmė iš palengvėjimo raudoti. Ji apkabino jį už kaklo ir prisitraukė skruostu prie savo iškrakmolytos krūtinės. Glostydama jam petį, ji iš lėto nužvelgė mūsų pulką niekinamu žvilgsniu.

— Viskas gerai, Bili. Viskas gerai. Niekas daugiau tavęs neskriaus. Aš viską paaiškinsiu tavo motinai.

Kalbėdama ji vis dar žaibavo į mus akimis. Keista buvo girdėti tą balsą — švelnų, raminantį ir šiltą it pagalvė — sklindantį iš kieto lyg porcelianas veido.

— Gerai, Bili. Eime su manim. Gali palaukti gydytojo kabinete. Nėra ko tau sėdėti dieniniame kambaryje su tais... tavo bičiuliais.

Ji nusivedė jį į daktaro kabinetą, glostydama panarintą jo galvą ir kartodama: „Vargšas vaikelis, vargšas vaikelis“, o mes tuo tarpu patyliukais išsiskirstę susėdome dieniniame kambaryje, nežiūrėdami vienas į kitą, nekalbėdami. Paskutinis atsisėdo Makmerfis.

Chroniai kitoje kambario pusėje liovėsi zuję ir ėmė taisytis į savo kertes. Akies krašteliu stebėjau Makmerfį, stengdamasis neišsiduoti. Jis sėdėjo ant savo kėdės kampe — boksininkas, turįs akimirką atsikvėpti prieš išeidamas į ringą kitam raundui, o tų raundų jo laukia ilga virtinė. Varžovo, su kuriuo jis grūmėsi, galutinai nebūtum pribaigęs — galėjai tik jį kulti — tol, kol nebeužteks jėgų išeiti į ringą, ir kam nors kitam teks tave pakeisti.

Iš seserų posto vėl buvo skambinama, ir į skyrių sugužėjo valdžia pasižiūrėti įkalčių. Kai galop pasirodė pats daktaras, visi šie žmonės pažvelgė į jį taip, tarsi jis būtų visa tai suplanavęs ar bent jau pateisinęs ir sankcionavęs. Daktaras blyško ir tirtėjo nuo jų žvilgsnių. Buvo matyti, kad jis jau girdėjęs bemaž viską, kas dėjosi čionai, jo skyriuje, bet Didžioji Sesuo vėl viską jam išklojo — iš lėto, smulkmeniškai, garsiai, kad ir mes išklausytume. Išklausytume šįsyk deramai — iškilmingai, nesikuždėdami ir nekikendami, kai ji kalba. Daktaras linksėjo vartydamas rankose akinius, trindamasis tokias ašarotas akis, kad aš nusistebėjau, kaip jis neaptaško Didžiosios. Baigdama ji papasakojo apie Bilį ir kokį tragišką išgyvenimą vargšas berniukas per mus patyręs.

— Palikau jį jūsų kabinete. Turėdama galvoje jo dabartinę būklę, siūlau jums nedelsiant jį apžiūrėti. Jis patyrė siaubingą išmėginimą. Aš krūpčioju nuo minties, kokia žala padaryta vargšui berniukui.

Ji palaukė, kol daktaras nuo tos minties irgi ims krūpčioti.

— Mano nuomone, turite nuėjęs pamėginti su juo pasikalbėti. Jam baisiai reikia užuojautos. Jo būklė stačiai apgailėtina.

Daktaras vėl linktelėjo ir pasuko savo kabineto link; mes palydėjome jį žvilgsniais.

— Makai, — tarė Skenlonas, — tu juk nemanai, kad kuris nors iš mūsų patikėjo šitais skiedalais, ar ne? Prasti popieriai, bet mes žinome, kas kaltas — tavęs nekaltiname.

— Ne, — pritariau aš, — nė vienas iš mūsų tavęs nekaltina, — vos pamačiau, kaip jis žiūri į mane, iškart pasigailėjau, kad man kas neišrovė liežuvio.

Jis užsimerkė, atsipalaidavo — tarsi ko laukdamas. Hardingas atsistojęs priėjo prie jo ir buvo beprasižiojąs kažką sakyti, bet tuo metu daktaras taip sukliko koridoriuje, kad visų akyse iškart išvydau siaubą suvokus, kas nutiko.

— Sesele! — kriokė jis. — Viešpatie aukščiausiasis, sesele!

Jinai ir trys juodukai pasileido koridoriumi prie klykiančio daktaro, bet nė vienas ligonis nepakilo nuo kėdės. Mes žinojome, kad nieko mums dabar nelieka, tik atsisėdus laukti, kol ji, grįžusi į dieninį kambarį, praneš, jog įvyko tai, ką mes visi jau žinojome neišvengiamai įvyksiant.

Ji priėjo prie Makmerfio.

— Jis persipjovė gerklę, — tarė ji ir laukė tikėdamasi, kad jis ką nors pasakys. Jis nepakėlė akių. — Atsidarė daktaro stalčių, susirado kažkokių instrumentų ir persipjovė gerklę. Tas vargšas nelaimingas niekieno nesuprastas berniukas nusižudė. Jis dabar ten, daktaro kėdėje, su perpjauta gerkle.

Ji vėl laukė, bet jis vis tiek nepakėlė akių.

— Iš pradžių Čarlzas Čezvikas, o dabar — Viljamas Bibitas! Tikiuosi, pagaliau jūs patenkintas. Šitaip žaisti žmonių gyvybėmis, — lošti iš žmonių gyvybių — tarsi įsivaizduotumėt esąs koks Dievas!

Ji apsisuko ir, nuėjusi į seserų postą, uždarė duris, palikusi šaižų, šaltą ir veriantį lyg durklas gausmą lempų vamzdeliuose mums virš galvų.

Iš pradžių man dingtelėjo mintis pamėginti jį sustabdyti, prikalbinti pasitenkinti tuo, ką lig šiol yra išlošęs, ir leisti jai laimėti paskutinį raundą, bet šią mintį tuoj pat šluote nušlavė kita: staiga aš kuo aiškiausiai suvokiau, kad nei aš, nei dešimt mūsų jo nesustabdysime. Nei Hardingas savo argumentais, nei aš sugriebęs jį iš užpakalio, nei senasis pulkininkas Metersonas savo pamokymais, nei Skenlonas savo verkšlenimais, nei visi kartu negalime atsistoję jo sulaikyti.

Mes negalėjome jo sulaikyti, nes ne kas kitas, o mes vertėme jį šitaip pasielgti. Ne Didžioji Sesuo, o mūsų vargana padėtis vertė jį atsistumti nuo kėdės, įsirėmus į odinius porankius savo stambiomis rankomis, ir atsistojus vykdyti žvilgsniais siunčiamus keturiasdešimties šeimininkų paliepimus lyg kokiam zombiui, kurie rodomi filmuose. Ne kas kitas, o mes vertėme jį nesustoti ištisas savaites, stovėti, nors kojos jau seniai nebelaiko, ištisas savaites merkti akį, šypsotis, juoktis ir vaidinti klouną, nors jau seniai visa linksmybė išdeginta dviejų elektrodų.

Mes privertėme jį atsistoti, timptelėti į viršų savo juodas trumpikes, lyg jos būtų odinės kaubojiškos kelnės, vienu pirštu nusismaukti nuo akių juodą kepurę, lyg ji būtų dideliausia kaubojiška skrybėlė, — lėtais, mechaniškais judesiais — o kai jis ėjo plytelėmis klotomis grindimis, girdėjai, kaip skelia žiežirbas basų jo kulnų geležėlės.

Tik paskutinę akimirką — kai jis, iškūlęs tas stiklines duris, įėjo vidun ir ji atgręžė veidą, kuriame sustingo toks siaubas, kad jinai jau niekados nesugebės nutaisyti norimos minos, kai ji suspigo, kuomet jis perplėšė iš priešakio visą uniformą, paskui vėl suspigo, kai du šilti, rausvi sviediniai su speneliais, didesni, nei kas kada nors būtų įsivaizdavęs, išvirtę laukan į lempos šviesą, ėmė dar labiau brinkti, tik tą paskutinę akimirką, kai ligoninės pareigūnai suvokė, jog trys juodukai sanitarai nieko nedarys, tik atsistoję stebės, tad jį atblokšti teks be jų pagalbos, kai daktarai, prižiūrėtojai ir seserys išplėšė tuos masyvius raudonus pirštus iš baltos jos gerklės, lyg tie pirštai būtų jos kaklo slanksteliai, kai garsiai šnopuodami atsitraukė nuo jos, — taigi tik tada jis parodė esąs ryžtingas, atkaklus, sveiko proto žmogus, atliekąs sunkią užduotį, kurios nebebuvo galima ilgiau atidėlioti, nori to ar ne.

Jis suriko. Paskutinę akimirką, kai griuvo aukštielninkas ir mes akimirką išvydome jo veidą, prieš užgriūvant ant jo visai šūsniai baltų uniformų, jis neišlaikęs suriko.

Tame riksme jutai į kampą užspeisto žvėries baimę ir neapykantą, bejėgiškumą ir iššūkį — tai paskutinis garsas, kurį išleidžia į medį įvarytas meškėnas, puma ar lūšis, kai tavo pašautas krenta žemėn ir į jį kimba šunys, ir jam galiausiai niekas neberūpi, tik jis pats ir jo žūtis.

Prasitryniau ligoninėje dar porą savaičių: rūpėjo, kas dabar bus. Viskas ėmė keistis. Syfeltas su Fredriksonu išsirašė vienu metu, nors gydytojai nepatarė to daryti, po dviejų dienų išėjo dar trys ūmieji, o kiti šeši buvo perkelti į kitą skyrių. Nuodugniai ištyrus pasilinksminimo skyriuje ir Bilio mirties aplinkybes, daktarui buvo pasiūlyta išeiti savo noru, bet jis atrėžė vadovybei, esą teksią pačiai jį išgrūsti.