Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Atsistoję koridoriuje, ir toliau leidome iš rankų į rankas vyno butelį. Syfeltas pareiškė, girdi, mieliau gertų degtinę, jei būtų kuo ją atmiešti. Jis paklausė misterį Terklį, ar skyriuje yra ko nors, ko būtų galima į ją įpilti, o šis atsakė, kad tik vandens. Fredriksonas paklausė apie sirupą nuo kosulio:

— Man kartais duodavo jo iš dvilitrio stiklainio vaistų kambaryje. Skonis neblogas. Ar turi to kambario raktą, Terkli?

Sanitaras atsakė, kad naktį raktą nuo vaistų kambario turi tik prižiūrėtoja, bet Makmerfis jį prikalbino, kad leistų mums pamėginti jį atrakinti. Terklis išsišiepė ir tingiai linktelėjo galvą. Kol juodu su Makmerfiu krapštė užraktą sąvaržėlėmis, mes su merginomis lakstėme po seserų postą ir, atsivertę bylas, skaitėme įrašus.

— Pažiūrėkit, — mosuodamas viena byla sušuko Skenlonas, — viskas surinkta iki smulkmenų. Čia net mano pirmos klasės baigimo pažymėjimas. Ak, kokie prasti pažymiai, visai prasti.

Bilis su mergina vartė jo bylą. Ji žengtelėjo atatupsta ir į jį pažvelgė.

— Šitiek visokių frenijų ir parijų, Bili? Neatrodo, kad tu visomis jomis sirgtum.

Antroji mergina ištraukė reikmenų stalčių, ir jai pasidarė įtartina, kam seserims reikia, anot jos, milijono šildyklių; Hardingas, atsisėdęs prie Didžiosios Sesers stalo, kraipė galvą, į visa tai žiūrėdamas.

Makmerfis su Terkliu sugebėjo atrakinti vaistų kambario duris ir atnešė iš šaldytuvo butelį tiršto vyšnių spalvos skysčio. Makmerfis pakreipė butelį į šviesą ir balsu perskaitė, kas parašyta etiketėje:

— Dirbtinės aromatinės medžiagos, dažai, citrinos rūgštis; septyniasdešimt procentų inertinių medžiagų — tikriausiai vandens — dvidešimt procentų alkoholio — puiku — ir dešimt procentų kodeino. „Įspėjimas: gali atsirasti priklausomybė nuo vaisto“, — atsukęs kamštelį jis užsimerkęs paragavo to skysčio, paskui pamakalavo liežuviu burnoje, dar sykį gurkštelėjo ir vėl perskaitė etiketę. — Nieko, — tarė jis ir tarkštelėjo dantimis, tarsi ką tik būtų juos išgalandęs, — jeigu įmaišysime truputį į degtinę, man regis, bus labai neblogai. Terkli, mielas bičiuli, ar turime ledo?

Skystis, kurį gavome sumaišę popieriniuose vaistų puodeliuose degtinę, portveiną ir šį sirupą nuo kosulio, skoniu panėšėjo į vaikišką gėrimą, bet stiprumo buvo kaip kaktusinė, kurios gaudavome Dalze; kol jį ryji, atrodo šaltas ir švelnus, o atsidūręs skrandyje, pašėlusiai degina. Užgesinę dieniniame kambaryje šviesas, susėdę gėrėme. Porą pirmųjų puodelių išlenkėme lyg vaistus — rinitais veidais, tylėdami, žvilgčiodami viens į kitą, ar tik kuris nekris negyvas. Makmerfis su Terkliu pakaitomis gurkšnojo šį gėrimą ir rūkė sanitaro cigaretes, o paskui vėl ėmė kikenti, įsivaizduodami, kas būtų, jei pasiguldytų tą iki vidurnakčio dirbusią mažąją seserį su apgamu.

— Man būtų baisu, — tarė Terklis, — kad imtų tvatyti mane kryžiumi, kurį pasikabinusi ant tos grandinės. Tai bent kebli būtų padėtis, ar ne?

— O man būtų baisu, — porino Makmerfis, — kad prieš pat pasiekiant kaifą ji suvarytų man termometrą ir išmatuotų temperatūrą!

Visi pratrūko kvatoti. Hardingas liovęsis juoktis pridėjo nuo savęs:

— Gali būti dar baisiau: ji guli po tavim, nutaisiusi tą klaikiai susikaupusią miną, ir sako tau... dievuliau, tik pasiklansykit... sako tau, koks tavo pulsas!

— Oi, liaukitės, oi, mirsiu iš juoko...

— Arba dar baisiau: gulį po tavim ir matuoja tau pulsą ir temperatūrą — be instrumentų!

— Oi, dievulėliau, pakaks, maldauju...

Mes voliojomės ant kušečių ir krėslų, springdami, ašarodami iš juoko. Merginos tiek išgeibo, kad tik iš kelinto karto sugebėjo atsistoti.

— Man reikia... nusičiurinti, — pasakė Sendė ir kikendama nukeverzojo į išvietę, bet pataikė į miegamąjį, mes visi prispaudę prie lūpų pirštus, raginome kits kitą tylėti ir laukėme. Staiga ji suspigo, o paskui išgirdome senąjį pulkininką Metersoną riaumojant:

— Pagalvė — tai arklys! — ir jis išlėkė jai pavymui su savo vežimėliu.

Syfeltas pats nuvežė pulkininką atgal į miegamąjį ir parodė merginai, kur išvietė, paaiškinęs, jog paprastai ja naudojasi tik vyrai, bet jis pastovėsiąs prie durų, kol ji bus viduje, ir pasaugosiąs, kad niekas jai nesutrukdytų, neįsibrautų vidun — jis prisiekiąs. Ji iškilmingai jam padėkojo, paspaudė ranką, ir juodu atidavė kits kitam pagarbą. Jai būnant viduje, iš miegamojo su savo vežimėliu vėl išriedėjo pulkininkas, tad Syfeltas ilgokai vargo, kad neįleistų jo į išvietę. Kai mergina išėjo pro duris, jis stengėsi koja atremti vežimėlio antpuolius, o mes stovėjome šalia ir vieni raginome vieną peštuką, kiti — kitą. Mergina padėjo Syfeltui vėl paguldyti pulkininką į lovą, o paskui juodu šoko valsą koridoriuje pagal muziką, kurios niekas negirdėjo.

Hardingas gėrė, dairėsi aplink ir purtė galvą.

— Visa tai nevyksta. Tai veikalas, kurį kartu parašė Kafka, Markas Tvenas ir Martinis.

Makmerfis su Terkliu sunerimo, kad vis dar uždegta per daug šviesų, tad patraukė koridoriumi, išjunginėdami visa, kas spingsi, net mažas naktines švieseles palei grindis, kol galop skyriuje pasidarė tamsu lyg maiše. Terklis ištraukė iš saugyklos žibintuvėlius, o mes — vežimėlius, ir linksminomės lenktyniaudami koridoriuje, kol išgirdome Syfeltą klyktelint kaip tada, kai jį ištikdavo priepuolis, ir priėję pamatėme jį pasliką trūkčiojantį ant grindų, o šalia sėdėjo toji aukštesnė mergina Sendė ir braukė sau per sijoną, žvelgdama į Syfeltą.

— Nieko tokio kaip gyva nesu patyrusi, — kalbėjo ji tyliai, pagarbios baimės kupinu balsu.

Fredriksonas atsiklaupė prie savo draugo, įkišo piniginę jam tarp dantų, kad nenusikąstų liežuvio, ir užsagstė jam kelnes.

— Ar gyvas, Syfai, sakyk, ar gyvas?

Syfeltas neatsimerkdamas pakėlė suglebusią ranką ir išsitraukė iš burnos piniginę. Jis nusišypsojo putotomis lūpomis.

— Gyvas ir sveikas, — atsakė jis. — Sugirdykite man vaistų ir paleiskite.

— Tau tikrai reikia vaistų, Syfai?

— Vaistų.

— Vaistų, — tebeklūpodamas per petį įsakė Fredriksonas.

— Vaistų, — pakartojo Hardingas ir pasišviesdamas žibintuvėliu nusvirduliavo į vaistų kambarį.

Sendė sekė jį stiklinėmis akimis. Atsisėdusi šalia Syfelto, ji susimąsčiusi glostė jam galvą.

— Gal atnešk ir man ko nors, — girtu balsu sušuko ji Hardingui. — Kaip gyva nesu nieko net panašaus patyrusi.

Išgirdome koridoriuje dūžtant stiklą, ir Hardingas grįžo su dviem saujomis tablečių; jis apibarstė jomis Syfeltą ir merginą, tarsi trupindamas grumstus į kapo duobę.

— O gailestingasis Dieve, — pakėlęs akis į lubas tarė jis, — priimk šiuos du vargšus nusidėjėlius į savo glėbį. Ir palik duris praviras mums visiems, nes esi liudytojas mūsų galo — visiško, neišvengiamo, fantastiško galo. Galop aš suvokiau, kas čia darosi. Tai mūsų paskutinis pasispardymas. Nuo šiol mes pasmerkti. Mes privalome sukaupti visą drąsą ir be baimės pasitikti savo neišvengiamą lemtį. Mus visus švintant sušaudys. Kiekvienas gausime po šimtą kubinių centimetrų. Mis Rečid išrikiuos mus prie sienos, į mus nusitaikys klaikūs vamzdžiai šautuvų, kuriuos ji bus užtaisiusi miltaunais! torazinais! libriumais! stelazinais! Ji mostelės kardu — bum — ir mes visi negyvai trankvilizuoti!

Jis atsitrenkė į sieną ir susmuko ant grindų, o tabletės išstryksėjo iš jo rankų į visas puses lyg raudoni, žali ir oranžiniai vabalai.