Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— Priešiškai? Ponia, aš draugiškas kaip šunytis. Beveik dvi savaitės, kai nesu pritvatijęs nė vieno sanitaro. Tad argi reikia ką nors man nurėžti, ką?

Ji nesiliovė šypsotis rodydama, kaip jį užjaučianti.

— Rendli, nieko nebus nurėž...

— Be to, juos nurėžus nebūtų jokios naudos, — varė jis toliau, — nes turiu porą atsarginių spintelėje prie lovos.

— Porą... atsarginių?

— Vienas — sulig beisbolo kamuoliuku, daktare.

— Misteri Makmerfi! — jos šypsena sudužo lyg stiklas, kai suvokė, kad jis iš jos šaiposi.

— Na, o kitas tikriausiai normalaus dydžio.

Šitaip jis smaginosi, iki atėjo metas miegoti. Skyriuje dabar viešpatavo šventiška mugės nuotaika; vyrai kuždėjosi apie tai, kad jeigu mergina atsiveš gėrimų, jie ištaisys pobūvį. Visi stengėsi sugauti Bilio žvilgsnį ir išsišiepę merkė jam akį, kaskart jam pažvelgus. O kai mes išsirikiavome vaistų, Makmerfis priėjęs paklausė mažąją apgamuotą seserį su kryželiu, ar negalėtų gauti poros tablečių vitaminų. Iš pažiūros nustebusi, ji atsakė, kodėl gi ne, ir davė jam kelias, dydžio sulig paukščio kiaušiniu kiekvieną. Makmerfis susikišo jas į kišenę.

— Jūs nesiruošiate jų nuryti? — paklausė jinai.

— Aš? Dievulėliau, ne, man vitaminų nereikia. Aš prašiau jų mūšų Biliukui. Pastaruoju metu jis man atrodo kažkoks suvargęs, tikriausiai kraujas nusilpo.

— Tai... kodėl jūs neduodate jų Biliui?

— Duosiu, širdele, duosiu, tik palauksiu maždaug iki vidurnakčio, kai jam labiausiai jų reikės, — ir, apglėbęs raustantį Bilio kaklą, nuėjo į miegamąjį, mirktelėjęs Hardingui ir bakstelėjęs savo stambiu nykščiu man į šoną. Likusi poste sesuo žiūrėjo jam įkandin ant kaktos iššokusiomis akimis ir nejuto, kad lieja vandenį sau ant kojų.

Štai ką turiu jums pasakyti apie Bilį Bibitą: nors jo veidas buvo raukšlėtas, o galva jau išmarginta žilų plaukų lopinėlių, jis vis dar atrodė lyg berniūkštis, — atlėpausis, strazdanotas, arkliškais dantimis — kuris švilpaudamas laksto paupiu, tempdamas per dulkes ant virvės suvertus pūgžlius — nors iš tikrųjų buvo visai ne toks. Kai atsistodavo šalia kurio kito vyro, visuomet nustebdavai pamatęs, kad jis ne žemesnis už kitus, kad jo ausys nenulėpusios, veidas — nestrazdanotas, dantys — nearkliški, o įdėmiau įsižiūrėjęs pamatydavai, jog jam per trisdešimt.

Tik kartą girdėjau jį sakant savo amžių, tikriau — pasiklausiau, kai jis kalbėjosi su motina vestibiulyje, kur ji dirbo registratore. Ji buvo tvirta, apkūni dama, kurios plaukų spalva keisdavosi kas keli mėnesiai: vieną dieną blondinė, paskui staiga žydraplaukė, paskui juodbruvė, čia, žiūrėk, vėl blondinė. Ji buvo Didžiosios Sesers kaimynė ir, kaip buvau girdėjęs, be galo artima jos draugė. Kai mus vesdavo į procedūras, Bilis visuomet turėdavo stabtelėjęs pasilenkti virš jos stalo ir atkišti tirštai nuraudusį skruostą, kad jinai pakštelėtų. Mes tuomet jausdavomės taip pat nesmagiai kaip ir Bilis, todėl niekas iš jo niekados dėl to nesišaipydavo, netgi Makmerfis.

Vieną popietę, tiksliai nepamenu, kaip seniai, pakeliui į mankštą lauke, kai sanitaras nuėjo paskambinti lažybininkui, dalis mūsų susėdo ant didelių sofų vestibiulyje, o kiti — lauke, saulės atokaitoje. Bilio motina, pasinaudojusi proga, metė darbą ir pakilusi nuo stalo pasiėmė sūnelį už rankos ir išsivedusi laukan atsisėdo su juo ant žolės netoli manęs. Ji įsitaisė ištiesusi nugarą, atkišusi prieš mane trumpas, putlias kojas, aptrauktas kojinėmis, kurių spalva man panėšėjo į dešros apvalkalą. Bilis išsitiesė šalia jos, padėjo galvą jai ant kelių, ir jinai ėmė kutenti jam ausį pūkuota piene. Bilis šnekėjo, kad reikėtų susirasti žmoną ir stoti į koledžą, o motina kuteno jį piene ir juokėsi iš tokių paikysčių.

„Branguti, tu dar turi marias laiko tokiems dalykams. Tau dar visas gyvenimas prieš akis.“ — „Mama, man t-t-trisdešimt vieneri!“ Ji nusijuokė. „Branguti, ar aš panaši į trisdešimtmečio vyro motiną?“ Ji suraukė nosį ir atkišusi lūpas čmaktelėjo, tarsi jį bučiuodama; mintyse gavau pripažinti, kad ji išties nepanaši į motiną — į niekieno. Aš pats negalėjau patikėti, kad Biliui trisdešimt vieneri, kol vėliau prie jo prisliūkinęs iš arti pamačiau ant apyrankės gimimo datą.

Vidurnaktį, kai baigėsi Gyverio, kito juočkio, bei Didžiosios pamaina ir budėti atėjo senas negras misteris Terklis, Makmerfis su Biliu atsikėlė, kaip aš pamaniau, gerti vitaminų. Išlipau iš lovos ir apsisiautęs chalatą nuėjau į dieninį kambarį, kur jie kalbėjosi su misteriu Terkliu. Atėjo taip pat Hardingas, Skenlonas, Syfeltas ir dar keletas vyrų. Makmerfis aiškino misteriui Terkliui, kaip reikės elgtis, jei mergina išties pasirodys, — tiesą sakant, jis veikiau jam tai priminė, nes atrodė, jog jie jau aptarę šį reikalą prieš porą savaičių. Makmerfis tikino, kad reikia įleisti merginą pro langą, nes vesti per vestibiulį rizikinga — ten gali būti naktinis prižiūrėtojas. O paskui reikės atrakinti izoliatorių. Ar ne puikus būstas medaus mėnesiu besimėgaujantiems įsimylėjėliams — toks nuošalus... („Liaukis, Makmerfi“, — vis bandė užčiaupti jam burną Bilis.) Ir nedegti šviesų — kad prižiūrėtojas nematytų, kas dedasi viduje. Ir uždaryti miegamojo duris, kad neprabustų apsiseilėję skyriaus chroniai. Ir elgtis tyliai — kad netrukdytume įsimylėjėliams.

— Ai, liaukis, M-m-makai.

Misteris Terklis tik linksėjo galvą, krutino ją dešinėn kairėn — rodės, jis tuoj užmigs. Makmerfiui pasakius: „Regis, viską aptarėme“, misteris Terklis atsakė:

— Ne, ne visai.

Jis atsisėdęs šypsojosi, o plika geltona jo galva ant kyšančio iš balto kostiumo kaklo tabalavo it balionas ant lazdelės.

— Liaukis, Terkli. Tau juk atsipirks — jinai turėtų atsivežti porą buteliukų.

— Čia jau panašiau, — atsakė misteris Terklis. Jis knapsėjo, tarsi vos laikytųsi neužmigęs. Buvau girdėjęs, kad dieną jis dirba kitur, hipodrome.

Makmerfis atsigręžė į Bilį:

— Terklis kelia kainą, Biliuk. Kiek pasirengęs suploti už skaistybės praradimą?

Nespėjus Biliui pradėti mikčioti atsakymą, misteris Terklis papurtė galvą.

— Aš ne apie tai. Ne apie pinigus. Toji pupytė atsiveš ne tik išgerti, ar ne? Jūs, vyručiai, gausite iš jos ne vien buteliuką, ką? — jis išsišiepė apspitusiems ligoniams.

Bilis ko neplyšo iš pykčio, mikčiodamas, girdi, tik ne iš Kendės, ne iš jo merginos! Nusivedęs jį į šalį, Makmerfis paliepė jam nesirūpinti dėl savo merginos skaistybės — kai Bilis baigsiąs, juodašiknis būsiąs toks girtas ir mieguistas, kad nepataikytų net morkos į kubilą.

Mergina ir šį sykį vėlavo. Mes sėdėjome dieniniame kambaryje apsirengę chalatais ir klausėmės Makmerfio ir misterio Terklio pasakojimų iš armijos laikų, o juodu tuo tarpu paeiliui rūkė pastarojo cigaretę; darė jie tai juokingai: įkvėpę dūmą, sulaikydavo plaučiuose, kol akys iš virsdavo ant kaktos.

Hardingas paklausė, kokią cigaretę jie rūko, kad šitaip pikantiškai kvepia, o misteris Terklis laibu balsu, stengdamasis neišleisti dūmų, atsakė:

— Paprastų paprasčiausią cigaretę. Chi chi, tikrai. Nori užtraukti dūmą?

Bilis vis labiau nervinosi baimindamasis, kad mergina gali nepasirodyti, nors jam ne mažiau baisu buvo, kad ji pasirodys. Jis be perstojo klausė, kodėl mes visi, užuot ėję miegoti, sėdime čia šaltyje ir tamsoje nelyginant šunys, laukiantys, kad jiems numestų likučių nuo virtuvės stalo, o mes šypsojomės jam nieko neatsakydami. Nė vienas iš mūsų nenorėjo eiti į lovą: čia buvo visai nešalta, o atsipalaidavus klausytis prietėmyje Makmerfio ir misterio Terklio pasakojimų buvo visai malonu. Niekas neatrodė mieguistas ar susirūpinęs, kad jau po dviejų, o mergina vis nesirodo. Terklis pakišo mintį, esą ji gal todėl vėluojanti, kad skyriuje tamsu, ir ji nematanti, prie kurio lango prieiti; Makmerfis pritarė — tikriausiai taip ir yra, tad jie abu pasileido koridoriais ir užžiebė visas skyriaus šviesas, buvo netgi beįjungią tuos galingus šviestuvus miegamajame, kuriais mus žadina rytais, bet Hardingas jiems pasakė, kad tuomet visi kiti sukilsią iš lovų ir teksią dalytis su jais. Makmerfis ir Terklis su juo sutiko ir nutarė verčiau uždegti šviesą daktaro kabinete.