Cha, geras indėnas iš mažumės turi žinoti, kaip misti visokiais valgomais gyviais, kol tie jo paties nesuėdė.
Mes ne indėnai. Mes esame civilizuoti žmonės, nepamiršk!
Tu pasakei man: tėti, kai mirsiu, prismeik mane prie dangaus.
Motinos pavardė buvo Bromden. Dar ir dabar tebėra Bromden. Tėtušis sakė gimęs su vieninteliu vardu, gimęs į jį stačia galva, kaip veršiukas į ištiestą antklodę, kai karvė užsispiria veršiuotis stovėdama. Ti A Milatūna, Aukščiausia Kalno Pušis, o aš, Dievas mato, esu aukščiausias indėnas Oregono valstijoje ir, ko gero, net Kalifornijoje ir Aidahe.
Dievas mato, tu esi didžiausias kvailys, jei manai, kad dora krikščionė gali pasivadinti tokiu vardu kaip Ti A Milatūna. Tu gimei su vardu? Gerai, aš irgi gimiau su vardu — Bromden, Marija Luiza Bromden.
O kai persikelsime į miestą, sako tėtušis, su ta pavarde bus kur kas lengviau gauti socialinio draudimo kortelę.
Vyrukas su kniedytojo plaktuku nori kažką nugalabyti ir nugalabys, jei nenuleis rankų. Man prieš akis vėl blyksi žaibai, talžantys spalvomis.
Teta Agnė basakojė, vištas tvarte meškerioja... tarum barum, ar žinai, kieme tupi trys žąsinai... viens į rytus nuplasnojo, antras nusklendė virš miško, trečias — virš gegutės lizdo... nusileidęs gnybt snapu — ir iš rato bėgi tu.
Senoji mano močiutė dainuodavo šią skaičiuotę, o mes, vaikai, žaisdavome ją traukdami, kai susėdę prie žuvų džiovyklų vaikydavome muses. Žaidimas vadinosi „Teta Agnė basakojė“. Dainuodama močiutė sulig kiekvienu skiemeniu paliesdavo po vieną ištiestą mano pirštą.
— Te-ta Ag-nė ba-sa-ko-jė, — užlenkia aštuonis pirštus, — viš-tas tvar-te meš-ke-rio-ja, — šešiolika kartų tapšteli ranka, panašia į juodą krabą, man per pirštus, o visi mano nagai it veidukai žvelgia į ją, norėdami būti tuo „tu“, kuris, žąsino įgnybtas, turi bėgti.
Man patinka šis žaidimas ir man patinka senelė. Man nepatinka basakojė teta Agnė, kuri meškerioja vištas. Nepatinka, ir tiek. Užtat patinka žąsinas, skrendantis virš gegutės lizdo. Jisai ir senelė, ir dulkės jos raukšlėse.
O paskiau pamačiau ją negyvą tysančią ant šaligatvio Dalze, apsuptą vyrų margais marškiniais — indėnų, gyvulių augintojų, ūkininkų, Jie nuvežė ją vežimu į miesto kapines ir pribėrė į akis raudono molio.
Pamenu karštas ramias popietes prieš besiartinančią audrą, kai kiškiai šokdavo po ratais dyzeliniams sunkvežimiams.
Po to, kai buvo pasirašyta sutartis, Džo Žuvis Statinėje turi dvidešimt tūkstančių ir tris kadilakus, bet nemoka vairuoti nė vieno.
Matau lošimų kauliuką.
Matau jį iš vidaus, o jo dugne — aš. Aš — svoris, įdėtas tam, kad visados iškristų skaičius, esantis virš manęs. Jie įdėjo svorį, idant visuomet iškristų vienakė, ir tas svoris — aš, o aplink mane šeši gūbriai tarsi šešios baltos pagalvės — tai kita kauliuko pusė, šešiukė; jam metus kauliuką ji visados atsidurs apačioje. Kažin, kaip sureguliuotas antrasis kauliukas? Kertu lažybų — irgi taip, kad iškristų vienakė. Gyvatės akys. Jie žaidžia su juo klastotais kauliukais, o aš — svoris viename iš jų.
Dėmesio, metu. Oi, ponia, piniginėj nė skatiko, o pupytei reikia naujų aukštakulnių. Einu į tave! Oplia!
Prašikau!
Vanduo. Aš guliu baloje.
Gyvatės akys. Vėl jį apmovė. Matau virš savęs vieną tašką — jis negali išlošti, kai su juo žaidžia klastotais kauliukais siauroje gatvelėje už pašarų krautuvės... Portlende.
Ta gatvelė — tunelis; jame šalta, nes jau pavakarė ir saulė nebekaitri. Leisk man... aplankyti senelę, būk gera, leisk, mama.
Ką jis sakė merkdamas akį?
Viens į rytus nuplasnojo, antras nusklendė virš miško.
Nesipainiok man po kojų.
Velniai rautų, senele, nesipainiok man po kojų Kojų KOJŲ!
Mano eilė. Op. Prakeikimas. Vėl persisuko. Gyvatės akys.
Mokytoja sako, turi gerą galvą, sūnau, kas nors iš tavęs išeis...
Kas išeis, tėtuši? Kilimų audėjas, kaip dėdė Bėgantis ir Šuoliuojantis Vilkas? Ar krepšių pynėjas? O gal dar vienas prasigėręs indėnas.
Klausyk, patarnautojau, tu indėnas, ar ne?
Taip, tiesa.
Turiu pasakyti, angliškai kalbi visai neblogai.
Taip.
Ką gi... paprasto už tris žalius.
Nebūtų tokie pasipūtę, jeigu žinotų, ką mudu su mėnuliu sumanę. Aš nepaprastas indėnas, velniai griebtų...
Tas, kuris — kaip ten toliau? — žengia ne į koją, girdi kitą būgną.
Vėl gyvatės akys. Ė, brolyti, su šitais kauliukais niekad neišloši!
Po senelės laidotuvių tėtušis, dėdė Bėgantis ir Šuoliuojantis Vilkas ir aš ją iškasėme. Mama atsisakė su mumis eiti. Pakabinti lavoną medyje? — tokių dalykų ji dar nebuvo girdėjusi. Stačiai apsivemti galima.
Dėdė Bėgantis ir Šuoliuojantis Vilkas dvidešimt dienų lošė ramsą Dalzo kalėjimo blaivykloje, kur juos patupdė už palaikų išniekinimą.
Bet jinai juk mūsų motina, kad jus kur velnias!
Tai neturi jokios reikšmės, vyručiai. Jūs privalėjote palikti ją palaidotą. Nežinau, kada jūs, prakeikti indėnai, ateisite į protą. Na, kur jinai? Jums bus geriau, jeigu pasakysit.
Atsipisk, baltaveidi, — tarė dėdė Bėgantis ir Šuoliuojantis Vilkas sukdamas cigaretę. — Iš manęs niekados nesužinosi.
Aukštai aukštai aukštai kalnuose, aukštai pušies guolyje, ji seka vėją ta sena ranka, skaičiuoja debesis, traukdama tą seną dainelę: „...kieme tupi trys žąsinai...“
Ką sakei man, kai merkei akį?
Orkestras groja. Pažvelk į dangų, šiandien — liepos ketvirtoji.
Kauliukai neberieda.
Jie vėl patvarkė mane su savo mašina... Kažin...
Ką jis pasakė?
...kažin, kaip Makmerfis padarė mane vėl didelį?
Jis pasakė, skrodžia kamuolį.
Jie čia. Juodukai baltomis uniformomis šlapinasi iš po durų ant manęs, paskiau atėję suvers kaltę ant manęs — neva tai aš permerkiau tas šešias pagalves, ant kurių guliu! Šešakė. Aš pamaniau, kad šis kambarys — tai lošimų kauliukas. Vienakė, gyvatės akys, tas apskritimas, balta šviesa lubose... tai štai ką mačiau... šiame kvadratiniame kambarėlyje... vadinasi, jau sutemę. Kiek valandų aš išbuvau be sąmonės? Tvyro šioks toks rūkas, bet nesprunku į jį pasislėpti. Ne, daugiau niekados...
Iš lėto atsikėlęs stoviu ir jaučiu, kad tarpumentė užtirpusi. Baltos pagalvės ant izoliatoriaus grindų prisisunkusios šlapimo — nusilengvinau, kai buvau be sąmonės. Ne viską prisimenu, bet trinuosi akis riešais, stengdamasis, kad galvoje praskaidrėtų. Aš stengiuosi atgauti sąmonę. Anksčiau niekados nesistengdavau.
Nusvirduliuoju prie mažo apskrito langelio duryse, aptraukto vielos tinklu, ir pabeldžiu į jį krumpliais. Pamatau ateinantį koridorium sanitarą su padėkliuku rankose ir suvokiu: šįkart aš juos įveikiau.
Kartais po šoko terapijos aš klajodavau apspangęs ištisas dvi savaites, gyvendamas toje ūkanotoje sujauktoje maišalynėje, gerokai panašioje į klampų snaudulį, tame ruože tarp šviesos ir tamsos, ar tarp miego ir aktyvios būsenos, ar tarp gyvenimo ir mirties, kai žinai jau nebesąs be sąmonės, bet nesusigaudai, kokia šiandien diena, ar kas esi, ar kokia prasmė atgauti sąmonę — dvi savaites. Jeigu tau nėra reikalo pabusti, gali ilgai slankioti po tą pilką ūkanotą ruožą, bet aš įsitikinau, kad jeigu tau labai reikia, gali iš jo ištrūkti. Šįsyk ištrūkau greičiau nei per dieną — kaip niekad.
O kai rūkas galvoje galutinai išsisklaidė, man pasirodė, kad aš išnirau į paviršių, išbuvęs po vandeniu šimtą metų. Daugiau manęs šoku niekados negydys.
Читать дальше