Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— Žinai, Makmerfį, — purtydamas galvą tarė jis, — aš jau buvau bepradedąs galvoti, kad mes niekados neišsiaiškinsime.

— Tu prakeiktas juodašikni, — tarė Makmerfis. Jo balse buvo justi ne tiek įniršis kiek nuovargis. Paskui jis pakėlė balsą. — Tu supistas nigeri!

Juodukas papurtė galvą ir sukikeno dviem savo draugužiams.

— Ko, jūsų manymu, misteris Makmerfis siekia šitaip kalbėdamas? Gal jis nori, kad aš pirmas pradėčiau? Chi chi chi. Nejaugi jis nežino, kad mes išmokyti nereaguoti į tokius baisius įžeidinėjimus iš bepročių lūpų?

— Dėjau ant tavęs skersą, Vašingtonai. Tu šlykštus...

Vašingtonas nusisukęs nuo jo vėl atsigręžė į Džordžą, kuris susilenkęs tebežiopčiojo nuo to tepalo smūgio į pilvą. Juodukas sugriebė jį už rankos ir nusuko veidu į sieną.

— Gerai, Džordžai, dabar praskėsk sėdynę.

— Neee!

— Vašingtonai, — tarė Makmerfis. Giliai įkvėpęs jis priėjo prie sanitaro ir nustūmė jį nuo Džordžo. — Vašingtonai, gana, gana...

Mes visi išgirdome Makmerfio balse bejėgišką prie sienos priremto žmogaus neviltį.

— Makmerfi, tu verti mane gintis? Ar ne, vyrai?

Kiti du linktelėjo jam.

Atsargiai padėjęs tūbelę ant suoliuko šalia Džordžo ir pratęsdamas tą patį judesį, jis netikėtai smogė Makmerfiui į žandą. Makmerfis vos nepargriuvo. Jis atatupstas nusvirduliavo iki nuogų vyrų voros; vyrai jį sugriebė ir stumtelėjo atgal besišypsančio degutuoto veido link. Makmerfis praleido dar vieną smūgį į kaklą ir tik tada galutinai suvokė — pagaliau prasidėjo, ir dabar jam nebelieka nieko kito, kaip parodyti visa, ką gali. Kai sanitaro ranka suvingiavusi ore lyg juoda gyvatė vėl smogė, jis sugriebė ją už riešo ir papurtė galvą, kad atsikvošėtų.

Juodu akimirką palingavo, dūsuodami kaip ir ta nutekamoji anga, paskui Makmerfis nustūmė juočkį į šalį ir atsistojęs boksininko poza — įtraukęs smakrą tarp plačių pečių, iškėlęs kumščius abipus galvos — ėmė eiti aplink jį ratu.

O toji tvarkinga tylinčių nuogų vyrų vora virto staugiančiu apskritimu, galūnės ir liemenys susipynė virsdami gyvu ringu.

Juodos rankos sudavė keletą smūgių į nuleistą rudaplaukę galvą ir jaučio sprandą, iki kraujo prakirto antakį ir žandą, ir juodukas atšoko į šalį. Jis buvo aukštesnis ir jo rankos buvo ilgesnės už storas raudonas Makmerfio letenas, smūgiavo jis tankiau ir staigiau, tad sugebėjo aptalžyti Makmerfį į pečius ir galvą, neprisileisdamas jo arčiau. Makmerfis be perstojo ėjo į priekį sunkiais pilnapadžio žingsniais, nulenkęs galvą, šnairuodamas iš po tų tatuiruotų kumščių abipus galvos, kol galop, prirėmęs juoduką prie nuogų vyrų ringo, vožė kumščiu į patį baltos iškrakmolytos krūtinės vidurį.

Dervuotas veidas nusidažė raudonai, žemuoginių ledų spalvos liežuvis perbraukė lūpas. Jis nėrė į šalį nuo nepermaldaujamai lyg tankas puolančio Makmerfio ir net spėjo porąkart jam suduoti, bet tuomet tas kumštis dar sykį smagiai jam tvojo. Šį kartą burna, virtusi šleikščios spalvos lopu, prasižiojo plačiau.

Makmerfiui iššoko raudonos dėmės ant veido ir pečių, bet neatrodė, kad jam skaudėtų. Jis be perstojo ėjo artyn prie sanitaro, į dešimtį praleistų smūgių atsakydamas vienu. Šitaip jie davėsi po prausyklą, kol juodukas užduso, ėmė svirduliuoti ir jau galvojo vien apie tai, kaip išsisukti šitų lyg vėzdas besišvaistančių raudonų kumščių. Ligoniai šaukė Makmerfiui, ragindami nokautuoti sanitarą, bet jis neskubėjo.

Smūgis į petį net apsuko juoduką, ir šis metė akį į du bičiulius, stebinčius grumtynes.

— Viljamsai... Vorenai — kad jus kur velnias!

Antras stambus juočkis praskyrė nuogalius ir iš užpakalio sugriebė Makmerfio rankas. Makmerfis nukratė jį it jautis beždžionę, bet šis vėl šoko ant jo.

Taigi aš atplėšiau sanitarą ir nusviedžiau į dušą. Jis buvo pilnas lempų, tad svėrė ne daugiau kaip penkis ar septynis kilogramus.

Mažasis juodukas palingavo galvą, apsisuko ir nukūrė prie durų. Man į jį bežiūrint, anas grįžo iš dušo ir surakino mane imtynininko veiksmu: pakišęs rankas iš užpakalio man po pažastimis, sunėrė delnus ant sprando, tad gavau pasileidęs atatupstas trenkti jį į dušo sieną; kai gulėdamas po tekančiu vandeniu stebėjau, kaip Makmerfis toliau knežina sanitarui šonkaulius, tas, kuris surakino mane iš užpakalio, ėmė kandžioti man sprandą. Išsivadavau iš jo gniaužtų. Paskui jis jau gulėjo ramiai, ir vandens išplautas jo uniformos krakmolas tekėjo į springstančią angą.

Kai mažasis juodukas parbėgo su diržais, antrankiais, paklodėmis ir keturiais sanitarais iš neramiųjų pamišėlių skyriaus, visi jau rengėsi, spaudė rankas mudviem su Makmerfiu, aiškindami, kad juodukai gavo ko norėję, kad muštynės buvusios kaip reta gražios, o pergalė — stačiai fantastiška. Jie vis kalbėjo — tai bent kova, tai bent pergalė — norėdami mus padrąsinti, pakelti mums nuotaiką, o tuo metu Didžioji Sesuo padėjo neramiųjų skyriaus sanitarams uždėti mums minkštus odinius antrankius.

Neramiųjų skyriuje dieną naktį nesiliauja skardus mechaninio cecho bildesys — tai kalėjimo dirbtuvėse štampuojami automobilių numeriai. Laiką čia matuoja di dok di dok, sklindantis nuo teniso stalo. Vyrai, trepsintys kiekvienas savo takeliais, priėję prie sienos, nuleidžia petį, pasisuka ir trumpais greitais žingsniukais tipena atgal prie kitos sienos, vėl nuleidžia petį, apsisuka ir grįžta, ištrypdami kryžmas vėžes plytelėmis klotose grindyse; iš šalies jie atrodo lyg į narvą sukišti troškulio kamuojami padarai. Tvyro svilėsių kvapas nuo mirtinai išgąsdintų, nebevaldomų žmonių, o kampuose ir po teniso stalu tūno sutvėrimai, griežiantys dantimis; daktarai ir medicinos seserys jų nemato, o sanitarai nepajėgia išnuodyti dezinfekcinėmis medžiagomis. Prasivėrus skyriaus durims, į mane tvokstelėjo tas svilėsių tvaikas, o ausis pasiekė dantų griežimas.

Aukštas kaulėtas senis, tabaluojantis ant vielos, varžtais prisuktos jam tarp menčių, pasitiko mudu su Makmerfiu, kai atvedė sanitarai. Nužvelgęs mus geltonomis žvynuotomis akimis, papurtė galvą.

— Nusiplaunu rankas nuo viso šito reikalo, — pareiškė jis vienam iš sanitarų, ir viela nusitempė jį koridoriumi.

Nusekėme paskui jį į dieninį kambarį. Makmerfis sustojo prie durų, praskėtė kojas ir atlošė galvą, norėdamas apsižvalgyti, mėgino susikišti nykščius į kišenes, bet neleido antrankiai.

— Tai bent vaizdelis, — tarė jis lūpų kampučiais.

Linktelėjau galvą. Visa tai jau buvau matęs.

Pora vyrų liovėsi tipenę ir sustojo į mus pasižiūrėti; prasliūkino ir kaulėtasis senis, nusiplaudamas rankas nuo viso šito reikalo. Iš pradžių niekas nekreipė į mus ypatingo dėmesio. Sanitarai nuėjo į seserų postą, palikę mus stovėti dieninio kambario tarpduryje. Makmerfio akis buvo užtinusi, tad atrodė, kad jis visą laiką ją merkia, o lūpas, mačiau, jam skauda, todėl jis negalėjo išsišiepti. Jis iškėlė antrankiais surištas rankas ir, žiūrėdamas į tą sambrūzdį, giliai įkvėpė.

— Mano pavardė Makmerfis, bičiuliai, — tarė jis tęsdamas balsius kaubojų vaidinančio aktoriaus balsu, — ir man rūpi, kas šioje įstaigoje yra viršiausias prie pokerio stalo?

Stalo teniso laikrodis tankiai patiksėjęs nutilo ant grindų.

— Šitaip supančiotas „akį“ žaidžiu ne itin gerai, bet pokeryje man lygių nėra.

Jis nusižiovauja, trūkteli pečius, pasilenkęs atsikrenkščia ir spjauna į popierdėžę, stovinčią už pusantro metro; kažkas joje dzingteli, jis vėl atsitiesia, nusišypso ir perbraukia liežuvio galiuku kruviną tarpdantį.