Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Ratu apspitę veidai stebi ir laukia. Didžioji sako, kad viskas priklauso nuo jo.

— Tikrai? — sako jis. — Gal turite popierių, kurį aš galėčiau pasirašyti?

— Ne, bet jeigu, jūsų manymu, tai būtų...

— Jį rašydama galite dar šį bei tą pridurti: pavyzdžiui, kad esu susidėjęs su sąmokslininkais, kurie rengiasi nuversti vyriausybę, ir kad, mano manymu, niekur iki pat Havajų nėra taip saldu gyventi, velniai griebtų, kaip jūsų skyriuje... ir panašių paistalų.

— Nemanau, kad tai...

— O po to, kai pasirašysiu, atneškite man antklodę ir pakelį cigarečių, gautų per Raudonąjį kryžių. Tie kinų komunistai galėtų šio bei to iš jūsų pasimokyti, ponia.

— Rendli, mes stengiamės jums padėti.

Bet jis atsistoja, kasydamasis pilvą praeina pro ją bei atatupstus besitraukiančius juodukus ir pasuka prie kortų stalų.

— Nagi nagi nagi, bičiuliai, prie kurio stalo žaidžiamas pokeris?

Sesuo iš pradžių jį stebi, paskui nuėjusi į postą paskambina telefonu.

Du juodi sanitarai ir vienas baltaodis šviesiais garbanotais plaukais veda mus į pagrindinį pastatą. Pakeliui Makmerfis šnekučiuojasi su baltaodžiu, tarsi neturėtų jokių rūpesčių.

Žolė storai apšarmojusi, o kai priekyje einą juodukai iškvepia orą, pakyla garų kamuoliai it iš garvežių. Saulė keliose vietose praskleidžia debesis, ir visą ligoninės teritoriją nutvieskia žiežirbos. Ieškodami tarp jų grūdelių, kapstosi žvirbliai, iš šalčio pašiaušę plunksnas. Išsukę iš tako į traškančią po kojomis žolę, einame tarp švilpikų landų, prie kurių tuokart mačiau šunį. Tos žiežirbos šaltos, o šerkšnas, nusileidęs žemyn, pranyksta landose.

Tą šerkšną jaučiu savo viduriuose.

Prieiname prie tų durų, o anapus jų — dūzgimas, lyg kas būtų suerzinęs bičių spiečių. Priešais mus du vyrai, svirduliuojantys nuo tų raudonų kapsulių; vienas žliumbia lyg kūdikis, be perstojo kartodamas:

— Tai mano kryžius, ačiū tau, Viešpatie, nieko aš daugiau neturiu, ačiū tau, Viešpatie...

Kitas laukiantis vyrukas vis vapa:

— Skrodžia kamuolį, skrodžia kamuolį.

Tai gelbėtojas iš baseino. Jis irgi verkšlena.

Aš neverksiu ir neklyksiu. Tik jau ne Makmerfio akivaizdoje.

Technikas liepia nusiauti batus, o Makmerfis jį klausia, ar mums dar ir kelnes prarėš, ir galvas nuskus. Norėtumėt, atšauna technikas.

Metalinės durys žiūri į mus kniedžių akimis.

Jos prasiveria, įsiurbia vidun pirmąjį vyriškį. Gelbėtojas įsispiria, nesijudina iš vietos. Iš juodo valdymo pulto kambaryje švysteli į neono dūmus panašus spindulys; prilipęs prie kaktos su sportbačio kapliukų žymėmis, nusitempia jį lyg šunį už pasaito. Spindulys apsuka jį tris kartus; mes spėjame pamatyti, kad jo veidas iš siaubo virto kiaušiniene, ir durys užsidaro.

— Pirmoji kabina! — kriokia jis. — Antroji kabina! Trečioji kabina!

Girdžiu, kaip technikai nuvožia jam viršugalvį — lyg liuko dangtį — ir kaip trinksi, urzgia užstrigę krumpliaračiai.

Nuo dūmų atsidaro durys ir išrieda neštuvai su pirmuoju ligoniu; jis varsto mane akimis. O jau veidas! Neštuvai nurieda atgal ir išveža gelbėtoją. Girdžiu, kaip žiūrovai skanduoja jo vardą.

— Kita grupė, — sako technikas.

Grindys šaltos, apšerkšnijusios, trakši po kojomis. Virš galvos ilgame baltame lediniame vamzdelyje kaukia šviesa. Užuodžiu grafitinį tepalą, lyg mašinų remonto dirbtuvėse. Užuodžiu baimės rūgštį. Pačioje palubėje vienas mažytis langelis; anapus jo — tie pasišiaušę žvirbliai, suverti ant vielos lyg rudi karoliukai. Nuo šalčio jie įtraukę galvas į plunksnas. Kažkas ima pūsti vėją virš tuščiavidurių mano kaulų, vis smarkiau ir smarkiau.

— Antskrydis! Antskrydis!

— Neklyk, Vade...

— Antskrydis!

— Raminkis. Aš eisiu pirmas. Mano kiaušas toks storas, kad jie negalės man padaryti nieko blogo. O jeigu man negalės, tai ir tau.

Niekieno nepadedamas užsikaria ant to stalo ir išskečia rankas taip, kad atitiktų tą šešėlį. Užsiveržia lankau ant riešų, kulkšnių, ir jis plote prisiploja prie šešėlio. Ranka nuima laikrodį, išloštą iš Skenlono, numeta jį prie valdymo pulto, jis atsidaro, ir iššokę krumpliaračiai, varžteliai ir ilga spyruoklė tvirtai prilimpa prie pulto šono.

Makmerfis atrodo nė kiek neišsigandęs; jis be perstojo man šypsosi.

Jie patepa jam smilkinius grafito tepalu.

— Kas čia? — klausia jis.

— Laidininkas, — atsako technikas.

— Jie patepė man galvą laidininku. O erškėčių vainiką ar uždėsite?

Technikai tepa toliau. Jis dainuoja, ir nuo to dainavimo jiems ima drebėti rankos.

— ...paimk, Marija, tų kvapniųjų tepalų...

Uždeda jam į ausines panašius daikčiukus — vainiką su sidabriniais dygliais — ant grafitu išteptų smilkinių. Kiša jam į burną guminės žarnos galą, kad sukandęs liautųsi dainuoti.

— ...iššepk jaiš gelianšias žaižas...

Technikai pasuka kažkokias rankenėles, mašina sudreba, dvi roboto rankos paima lituoklius ir palinksta prie jo. Jis pamerkia man akį ir kažką sako, bet žodžiai veliasi; jis vis tiek mėgina man kažką pasakyti pro tos guminės žarnos šonus, bet tuo metu lituokliai prisiartina prie pat sidabru žvilgančių smilkinių — šauna šviesos lankas, ir jis visas įsitempęs pakyla į orą, tik riešai ir kulkšnys lieka prie stalo, o iš tos gofruotos juodos guminės žarnos šonų pasigirsta uuufff! ir jį visą nukloja šerkšno žiežirbos.

O už lango rūkdami krenta nuo vielos žvirbliai.

Jį išveža neštuvais; jis vis dar trūkčioja, o veidą aptraukęs šerkšnas. Korozija. Akumuliatorių rūgštis.

Technikas atsigręžia į mane:

— Pasisaugokite to dramblio. Aš jį pažįstu. Laikykite jį!

Valios pastangomis nieko nebepadarysi.

— Laikykite jį! Prakeikimas. Jeigu neišgers sekonalio — kitąsyk nebepriimsim.

Lankeliai įsirėžia man į riešus ir kulkšnis.

Grafitinis tepalas — su geležies pjuvenomis, kurios graužia man smilkinius.

Jis kažką pasakė merkdamas akį. Kažką man pasakė.

Vyras pasilenkia, prikiša du lituoklius prie lanko ant mano galvos.

Robotas palinksta prie manęs.

ANTSKRYDIS!

Bėga nuo kalno, bet kulka vis tiek pagauna. Nei grįžti, nei bėgti pirmyn negali, pažvelk į taikiklį — ir negyvas guli.

Išeiname iš nendryno, nusidriekusio palei geležinkelio bėgius. Priglaudžiu ausį prie bėgio, ir jis nudegina man skruostą.

— Iš abiejų pusių nieko nėra, — sakau, — šimto mylių atstumu...

— Hm, — numykia tėtušis.

— Argi mes nesiklausydavome bizonų, įbesdami peilį į žemę ir sukąsdami kriaunas — iš toliausiai išgirsdavome bandą.

— Hm, — numykia jis vėl, bet jam darosi smagu. Anapus bėgių ruoželis, užklotas nuo pernykštės žiemos užsilikusių kviečių pėdais. Po tais pėdais — pelės, sako šuo.

— Eisime bėgiais į kairę ar į dešinę, vaike?

— Šuva sako, eisime anapus bėgių.

— Tas šuva paukščių nepakels.

— Pakels. O jis sako, kad ten yra paukščių.

— O tėvas tau sako, kad geriau medžioti einant geležinkelio pylimu.

— O šuo man sako, kad geriausia anapus bėgių, tarp kviečių.

Staiga anapus bėgių gausybė vyrų lyg patrakę ėmė pyškinti į fazanus. Matyt, mūsų šuo nubėgo pernelyg toli į priekį ir visus paukščius iš kviečių atbaidė prie bėgių.

Šuo pasigavo tris peles.

...žmogus, Žmogus, ŽMOGUS, ŽMOGUS, plačiapetis, aukštas ir mirksi lyg žvaigždė.

Vėl skruzdėlės; Dieve mano, šįsyk aplipo ne juokais, tos gyvatės dygiomis kojytėmis. Pameni, kaip kartą jų paragavome, — skonis buvo kaip marinuotų agurkų, apibarstytų krapais? A? Tu sakei, nepanašu į marinuotus agurkus, apibarstytus krapais, o aš sakiau, panašu; tavo motina smagiai įkrėtė man į kailį, apie tai sužinojusi — girdi, moko vaiką valgyti vabalus!