Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— Še, Vade, nusipirk kramtomosios gumos.

Papurtęs galvą pasukau prie durų, bet jis sugriebė mane už rankos.

— Vade, pasiūliau šiuos pinigus, norėdamas atsidėkoti. Jeigu tikėjaisi gauti didesnę dalį...

— Ne! Turėk tuos savo pinigus — man jų nereikia!

Jis atsitraukė, susikišo nykščius į kišenes ir užvertęs galvą kurį laiką žiūrėjo į mane.

— Gerai, — tarė. — Kas čia dedasi? Ko visi šitam skyriuj suka nuo manęs nosį?

Nieko jam neatsakiau.

— Ar aš netesėjau žodžio? Ar vėl nepadariau iš tavęs vyro? Kodėl staiga visas skyrius į mane ėmė šnairuoti? Jūs, bičai, elgiatės, tarsi būčiau išdavęs tėvynę.

— Tu amžinai... išlošinėji!

— Išlošinėju?! Ak tu drambly nelaimingas, kuo tu mane kaltini?! Aš laikausi sandėrio, ir tiek! Tai iš kur šitas velniškas...

— Mes manėm, jog tu čia ne tam, kad išlošinėtum...

Pajutau, kad mano smakras trūkčioja, kaip visada prieš pradedant verkti, bet nepravirkau. Stovėjau prieš jį, o mano smakras trūkčiojo. Jis prasižiojo kažką sakyti, bet apsigalvojo. Ištraukęs iš kišenių nykščius, suspaudė nosies balnelį dviem pirštais — taip elgiasi žmonės, kuriems akiniai spaudžia nosį, — ir užsimerkė.

— Jėzusmarija — išlošinėju, — tarė jis užsimerkęs. — Brolyti — išlošinėju.

Taigi dėl to, kas įvyko tą popietę prausykloje, labiausiai, ko gero, kaltas aš. Kaip nors išpirkti kaltę aš galėjau tik pasielgdamas taip, kaip pasielgiau — negalvodamas apie atsargumą, savo saugumą ar kas man gali nutikti; šįsyk man rūpėjo viena: ką reikia padaryti — ir žūtbūt.

Vos išėjome iš išvietės, prie mūsų prišoko trys juodukai, kurie rinko žvejus, norėdami visus nuvesti į specialų dušą. Mažasis sanitaras juoda, lenkta ir šalta lyg viniatraukis ranka plėšė prie sienos prisišliejusius vyrus, aiškindamas, kad Sesuo liepusi profilaktiškai juos išmaudyti. Girdi, turint galvoj, kokioje draugijoje mes buvome per tą išvyką, būtina mus išprausti, kol neužkrėtėme kuo nors visos ligoninės.

Nuogi išsirikiavome priešais plytelėmis klotas sienas, ir vienas sanitaras iš juodos plastmasinės tūbelės ėmė spausti dvokiantį, tirštą ir lipnų it kiaušinio baltymas tepalą: pirmiausia į plaukus, paskui — apsisuk, pasilenk, praskėsk sėdynę!

Vyrai skundėsi, kvailiojo ir šaipėsi, stengdamiesi nežiūrėti vienas į kitą ar į tas sklandančias ore pilkai melsvas kaukes, panašias į košmariškus veidus negatyvinėje juostoje; plastmasinės tūbelės virto minkštais košmariškais patrankų vamzdžiais, iš kurių į mus taikėsi tos kaukės, slinkdamos pro mūsų vorą.

— Ė, Vašingtonai, o kaip jūs linksminatės kitas šešiolika valandų? — šaiposi iš juodukų ligoniai. Arba: — Ė, Viljamsai, ar matai, ką aš valgiau pusryčių?

Visi juokiasi. Juodukai sukandę dantis nieko neatsakinėja; prieš pasirodant tam prakeiktam rudžiui, tokių dalykų skyriuje nebūdavo.

Praskėsdamas sėdynę, Fredriksonas taip driokstelėjo, jog aš net nustebau, kad mažasis juodukas nepargriuvo.

— Jūs tik paklausykit! — prikišdamas delną prie ausies sako Hardingas. — Žavus angelo balsas!

Visi kvatojo, šaipėsi vienas iš kito, bet kai juodukas sustojo prie kito ligonio, kambaryje staiga pasidarė visiškai tylu: atėjo Džordžo eilė. Per tą vieną sekundę, kai liovėsi šaipymasis, kvailiojimas ir nusiskundimai, kai šalia Džordžo stovįs Fredriksonas išsitiesė ir atsigręžė į jį, o juodukas buvo beliepiąs Džordžui palenkti galvą — užpilsiąs jam to dvokiančio tepalo — mes visi iškart gerai supratome, kas dabar nutiks, kodėl tai neišvengiama ir kad mes visi klydome dėl Makmerfio.

Džordžas niekad nesiprausdavo muilu. Jis net neimdavo rankšluosčio iš kitų. Vakarinės pamainos juodukai, kurie prižiūrėdavo mus, kai pagal tvarkaraštį prausdavomės antradieniais ir ketvirtadieniais, jau žinojo, kad geriau prie jo nelįsti ir neversti elgtis prieš jo valią. Šitokia tvarka nusistovėjo jau seniai, ir visi juodukai tai žinojo. Bet dabar visi suprato — net Džordžas, kuris atsilošęs purtė galvą, užsidengęs veidą į ąžuolo lapus panašiais delnais, — kad tas juodukas sugurinta nosimi, tulžies kupinais viduriais su dviem savo draugeliais, kurie atsistoję jam už nugaros žiūrėjo, ką darys Džordžas, šios progos nepraleis.

— Ė, palenk galvą, Džordžai.

Vyrai jau žvalgėsi į Makmerfį, kuris stovėjo voroje trečias nuo kapitono.

— Nagi, Džordžai...

Martinis ir Syfeltas nekrustelėdami stovėjo po dušu. Nutekamoji anga jiems po kojomis springdama siurbė orą ir muiliną vandenį. Džordžas metė akį į tą angą, tarsi ji kalbėtų su juo; kurį laiką žiūrėjo, kaip ji gargia, springsta, paskui vėl atsigręžė į ištiestą priešais juodą ranką, į tąsias gleives, varvančias iš tūbelės kiaurymės ant ketinių krumplių. Juodukas prikišo tūbelę keliais centimetrais arčiau, ir Džordžas purtydamas galvą dar labiau atsilošė.

— Ne, šito dalyko man nereikia.

— Tau teks juo apsiplauti, Vandeni, — kone apgailestaudamas tarė juodukas. — Teks. Mes negalime leisti, kad skyriuje knibždėtų parazitai, ar ne? Ką gali žinoti — gal jie sulindo tau po oda jau per porą pirštų?!

— Ne! — pasakė Džordžas.

— Ak, Džordžai, tu net neįsivaizduoji. Tie parazitai visai mažučiai — ne didesni už segtuko smaigalį. Jie prilimpa prie šakumo plaukų ir ima gręžte gręžtis į tave, Džordžai!

— Jokių parazitų! — suriko Džordžas.

— Paklausyk, Džordžai: aš esu matęs, kaip šitie baisūs parazitai net...

— Gana, Vašingtonai, — tarė Makmerfis.

Randas toje vietoje, kur buvo lūžusi juoduko nosis, panėšėjo į neoninį virvagalį. Sanitaras žinojo, kas į jį kreipėsi, bet neatsigręžė; jis išsidavė girdėjęs tik tuo, kad užsičiaupė ir pakėlęs ilgą pilką pirštą pabraukė juo per randą, kurį įsitaisė per krepšinio rungtynes. Patrynęs nosį, prikišo ranką Džordžui prie veido, judindamas praskėstus pirštus.

— Pakirkšnutė, Džordžai, matai? Matai? Dabar žinai, kaip atrodo pakirkšnutė, ar ne? Jos aplipo tave tame laive, kuriuo plaukėte į žūklę. Mes negalime leisti, kad tos utėlės imtų graužtis tau į kūną, ar ne Džordžai?

— Jokių utėlių! — ėmė spiegti Džordžas. — Ne! — jis išsitiesė, antakiai kilstelėjo, ir mes išvydome jo akis.

Juodukas mažumą atsitraukė. Kiti du sanitarai iš jo nusijuokė.

— Kažkas nutiko? — paklausė didysis. — Kažkas trukdo procedūrai?

Sanitaras vėl žengtelėjo arčiau Vandenio.

— Džordžai, aš tau sakau: pasilenk. Arba pasilenki, ir aš užpilu tau šito daikto, arba paliesiu tave savo ranka! — jis vėl iškėlė tą didelę, juodą it dumblas ranką. — Visą tave apčiupinėsiu šita juoda! šlykščia! dvokiančia! ranka!

— Jokių rankų! — suriko Džordžas ir iškėlė virš galvos kumštį, tarsi pasirengęs į šipulius sudaužyti tą pilkai melsvą marmūzę, išbarstyti po visas grindis krumpliaračius, varžtus ir veržles. Tačiau juodukas neišsigandęs perbraukė tūbele Džordžui per bambą, o paskui spustelėjo tepalo, ir Džordžas žiopčiodamas sulinko dvilinkas. Juodukas išspaudė tepalo į retučius žilus jo plaukus, paskui įtrynė jį ranka, išterliodamas visą Džordžo galvą savo delno juodžiu. Džordžas apsiglėbė pilvą abiem rankomis ir pratrūko klykti:

— Ne! Ne!

— Apsisuk, Džordžai...

— Aš tau sakiau: pakaks, bičiuli, — šįsyk Makmerfio balsas skambėjo taip, kad juočkis gavo į jį atsigręžti. Mačiau, kad juodukas šypsosi žiūrėdamas į nuogą Makmerfį: nei kepurės, nei batų, nei kišenių nykščiams susikišti. Juočkis išsišiepęs nužvelgė jį nuo galvos iki kojų.