Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

O kilo šie klausimai ligoniams tada, kai ji iškabino ligonių finansinės padėties per paskutinius mėnesius ataskaitą; matyt, ji turėjo daugel valandų raustis dokumentuose. Iš ataskaitos buvo matyti, kad visų ūmiųjų lėšos tolydžio senka. Išskyrus vieną — jo lėšos nuo pasirodymo dienos vis augo.

Ūmieji ėmė šaipytis iš Makmerfio — girdi, jis lengvinąs jiems kišenes — o jis to visiškai neneigė. Nė nemanė. Jis net ėmė girtis, esą pabuvęs šioje ligoninėje kokius metus, išeitų iš jos pasiturintis žmogus ir įsikūręs Floridoje dykinėtų iki gyvenimo galo. Jo akivaizdoje jie visuomet juokdavosi iš tokių kalbų; tačiau negali sakyti, kad juokdavosi, kai jis išeidavo iš skyriaus į kokias nors gydomąsias procedūras, arba kai seserų poste Didžioji ant jo už ką nors rėkdavo, o jis atsakydavo į jos štampuotą plastmasinę šypseną savo plačiu tingiu šypsniu.

Ligoniai ėmė klausinėti vienas kitą, kodėl pastaruoju metu jis toks veiklus, kodėl šitaip stengiasi dėl jų — pavyzdžiui, kovoja su reikalavimu, kad gydymo tikslais ligoniai visur privalo laikytis grupėmis po aštuonis („Bilis vėl baudžiasi persipjauti venas, — pasakė jis per vieną susirinkimą. — Tai kaip, vyručiai, ar tarp jūsų atsiras septyni, kurie norėtų prie jo prisidėti — gydymo tikslais?“), ar kodėl taip gudriai prikalbino daktarą, kuris gerokai suartėjo su ligoniais po tos žūklės, užsakyti „Playboy“, „Nugget“ ir „Man“, išmetus visus „Makolz“, kurių šūsnį išpurtaveidis ryšių su visuomene agentas atnešė iš namų, jo manymu, mums itin įdomius straipsnius apibraukęs žaliai. Makmerfis net išsiuntė kažkam į Vašingtoną peticiją, ragindamas ištirti, kodėl valstybinėse gydyklose dar atliekama lobotomija ir gydoma elektros šoku. Kažin, kokia nauda iš to Makui, knietėjo vyrams.

Praėjus gal savaitei po to, kai skyriuje pasklido šitokios kalbos, Didžioji Sesuo pamėgino imtis ryžtingų veiksmų per gydomąjį susirinkimą; kai ji pirmąsyk tai pamėgino, Makmerfis dalyvavo susirinkime ir sumalė ją į miltus, nespėjus jai gerai įsibėgėti (ji pradėjo pareikšdama esanti nuliūdinta ir pritrenkta, kad skyrius iki šitiek nusirito: „Dėl Dievo meilės — jūs tik apsidairykite! Iš tų nepadorių knygiūkščių iškarpyti tikrų tikriausi pornografiniai paveikslėliai ir iškabinėti ant sienų“. Ji, beje, ketinanti pasirūpinti, kad vadovybė ištirtų, kokios šlykštynės nešamos į ligoninę. Didžioji atsilošė kėdėje, pasirengusi nurodyti, kas ir kaip dėl to kaltas, ir šitaip pagrasinusi porą sekundžių tyloje sėdėjo lyg soste, bet tuomet Makmerfis išsklaidė jos kerus pratrukdamas kvatoti ir pareikšdamas jai, kad būtinai primintų vadovybei atsinešti savo veidrodėlius, kai ateis tirti); taigi kitą sykį ji pakartojo puolimą tik įsitikinusi, kad Makmerfio susirinkime nebus.

Jam paskambino iš Portlendo ir, nutrūkus ryšiui, jis su vienu iš juodukų laukė, kol vėl paskambins. Pirmą valandą, kai mes pradėjome perstatinėti baldus, rengdami dieninį kambarį susirinkimui, mažasis sanitaras paklausė, gal reikėtų nuėjus pavadinti Makmerfį ir Vašingtoną į susirinkimą, bet Didžioji atsakė ne, nereikia, viskas gerai, tegul jis būna ten; be to, kai kurie ligoniai, ko gero, apsidžiaugsią, gavę progą apsvarstyti mūsų misterį Rendlį Patriką Makmerfį, neslegiami jo valdingos asmenybės.

Susirinkimo pradžioje ligoniai pasakojo juokingas istorijas apie jį ir jo išdaigas, paskui kurį laiką kalbėjo, koks jis puikus vyras, o ji tylėjo laukdama, kol tie išsipasakos. Paskui pasipylė klausimai. Kas tas Makmerfis? Kas jį verčia šitaip elgtis, šitokius dalykus išdarinėti? Kiti ligoniai spėliojo, girdi, gal jis visai neprasimanė tyčia provokuodavęs muštynes tame pataisos darbų ūkyje, idant būtų perkeltas čionai, — gal jis išties didesnis pamišėlis, negu atrodo. Tai išgirdusi Didžioji Sesuo nusišypsojo ir pakėlė ranką.

— Pamišęs kaip lapinas, — tarė ji. — Man rodos, jūs norite tai pasakyti apie misterį Makmerfį?

— Ką jūs t-t-turite galvoj? — paklausė Bilis. Makmerfis buvo jam artimiausias draugas ir didvyris, tad jam nepatiko, kad ji įpina į šį komplimentą tai, ko nepasako balsu. — Ką jūs t-t-turite galvoj, sakydama „kaip lapinas“?

— Tai nesunku pastebėti, — maloniu balsu atsakė Didžioji. — O gal kuris ligonis gali paaiškinti, ką tai reiškia. Gal jūs, misteri Skenlonai?

— Ji turi galvoj, Bili, kad Makas nepėsčias.

— Niekas kitaip ir n-n-nesako! — Bilis trenkia kumščiu į kėdės porankį, kad išspaustų paskutinįjį žodį. — Bet mis Rečid leido suprasti...

— Ne, Bili, aš nieko neleidau suprasti. Aš tiesiog pastebėjau, kad misteris Makmerfis ne iš tų žmonių, kurie be priežasties rizikuotų. Jūs su tuo sutinkate, ar ne? Visi su tuo sutinkate?

Niekas nieko neatsakė.

— Nepaisant to, — varė ji toliau, — kartais jis elgiasi taip, tarsi visiškai apie save negalvotų — lyg būtų koks kankinys ar šventasis. Ar kas išdrįstų teigti, kad misteris Makmerfis — šventasis? — ji žinojo, kad laukdama atsakymo gali drąsiai visiems šypsotis. — Ne, ne šventasis ir ne kankinys. Taigi. Gal panagrinėkime, iš ko susideda to žmogaus filantropija? — ji išsitraukė iš savo krepšio geltono popieriaus lapą. — Pažvelkite į kai kurias iš jo dovanų, kaip, ko gero, jas pavadintų koks nors karštas jo gerbėjas. Pirmiausia buvo padovanota ta prausykla. Ar ji buvo jo, kad galėjo dovanoti? Ar jis ką nors pralošė, įsigydamas ją kaip lošimų namus? Antra vertus, kiek, jūsų manymu, jis užsidirbo per tą trumpą laiką, kai buvo šio mažyčio Monte Karlo mūsų skyriuje krupjė? Kiek jūs pralošėte, Brusai? Jūs, misteri Syfeltai? O jūs, misteri Skenlonai? Manau, kiekvienas jūsų daugmaž žino, kiek pralošęs, bet ar žinote, kiek jis iš viso išlošė? Kaip matyti iš jo indėlių taupomajame banke — bemaž tris šimtus dolerių.

Skenlonas negarsiai švilptelėjo, bet visi kiti tylėjo.

— Jeigu kam rūpi, turiu čia sąrašą lažybų, kurių jis ėjo, beje, ir dėl to, ar pavyks išvesti iš kantrybės medicinos personalą. O visi šie azartiniai lošimai buvo — yra — šiurkštus skyriaus tvarkos pažeidimas, ir visi, kurie turėjote su juo reikalų, tai žinojote.

Ji metė akį į savo popierių, paskui padėjo atgal į krepšį.

— O toji neseniai įvykusi žūklė? Kiek, jūsų manymu, pasipelnė misteris Makmerfis iš šios užmačios? Kaip suprantu, jis gavo daktaro automobilį, net pinigų benzinui ir, kaip man sakė, nemažai kitokių privilegijų, pats nesumokėjęs nė cento. Sakyčiau, tikras lapinas.

Ji iškėlė ranką, kad Bilis nepertrauktų.

— Bili, būk geras, suprask mane: aš nekritikuoju šios jo veiklos apskritai, aš tik pamaniau būsiant geriau, jei mes neturėsime iliuzijų dėl to žmogaus motyvų. Šiaip ar taip, gal nėra sąžininga kelti šiuos kaltinimus nedalyvaujant tam, apie kurį kalbame. Grįžkime prie problemos, kurią svarstėme vakar... kas ten buvo? — ji ima raustis krepšyje. — Ar pamenate, kas ten buvo, daktare Spaivi?

Daktaras staigiai pakelia galvą.

— Ne, pala... man regis...

Didžioji ištraukia iš aplanko popieriaus lapą.

— Štai: misteris Skenlonas, jo požiūris į sprogmenis. Puiku. Dabar panagrinėsime šį klausimą, o prie Makmerfio grįšime kitą kartą, kai jis pats dalyvaus. Vis dėlto manau, kad jums derėtų apmąstyti tai, kas šiandien buvo pasakyta. Taigi, misteri Skenlonai...

Vėliau tą pačią dieną aštuoni ar dešimt mūsų, susibūrę prie krautuvėlės durų, laukėme, kol juodukas galų gale nukniauks plaukų aliejaus, ir kažkas vėl užvedė apie tai kalbą. Girdi, jie nesutinką su tuo, ką sakiusi Didžioji Sesuo, bet senutė, velniai griebtų, kai kur teisi. Nepaisant to, Makas, po šimts pypkių, vis dėlto geras vaikinas, tikrai.