Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— Šitie kormoranai vaikosi guotą taleichtų, — stovėdamas prie šturvalo paaiškino mums Džordžas. — Tai mažytės žuvelės, dydžio sulig pirštu. Išdžiovintos jos dega kaip žvakės. Tinka maistui ir jaukui. Jeigu pamatai didelį jų guotą, žinok, ten medžioja lašišos.

Apiplaukęs plūduriuojantį rąstą, jis pasuko tiesiai į paukščius, ir staiga iš visų pusių lygias chromo bangų plokštumas ėmė draskyti smulkių žuvyčių knibždėlynas, jas stvarstantys paukščiai, ėmė raižyti glotnios it torpedos pilkai žydros lašišų nugaros. Pamačiau, kaip viena tokia nugara stabtelėjo ir pasisukusi nusitaikė į tą vietą už trisdešimties metrų nuo mano meškerės, kur turėjo būti mano silkė. Visas įsitempiau, širdis ėmė pašėlusiai daužytis; staiga mano rankos trūktelėjo į priekį, lyg kas būtų užvožęs per meškerkotį beisbolo lazda, ir man iš po nykščio ėmė vyniotis raudonas kaip kraujas valas.

— Įjunk ritės stabdį! — kriokė man Džordžas, bet apie rites aš nusimanau kaip kiaulė apie debesis, tad dar labiau ėmiau spausti valą nykščiu, kol jis vėl pasidarė geltonas, paskui ėmė vyniotis lėčiau, o galiausiai visai sustojo. Apsidairęs pamačiau, kad visų meškerės švytruoja lygiai kaip mano, o žiopliai, nusiropštę nuo kajutės stogelio, susijaudinę kaip įmanydami trukdė.

— Nenuleiskite! Nenuleiskite viršūnių! — kriokė Džordžas.

— Makmerfi! Išlįsk, pasižiūrėk, kas darosi!

— Fredai, tu pagavai mano žuvį, kaip Dievą myliu!

— Makmerfi, mums reikia pagalbos!

Išgirdau Makmerfį juokiantis ir akies krašteliu pamačiau, kad jis stovi prie kajutės durų, nė nemanydamas padėti; aš pats viską užmiršęs galynėjausi su žuvim, tad man neatėjo į galvą šauktis jį pagalbon. Net daktaras, kurio meškerė buvo užmesta palei dugną, ragino Makmerfį padėti, bet šis tik juokėsi atsistojęs, ir tiek. Galop Hardingas suprato, kad Makmerfis nesirengia padėti, tad pasiėmęs kobinį tiksliu, grakščiu judesiu švystelėjo mano lašišą į laivą — tarsi visą gyvenimą būtų žūklavęs jūroje. Dydžio sulig mano koja, dingtelėjo man ją pamačius, sulig tvoros stulpu — tokių didelių prie krioklio niekados nesugaudavom. Ji blaškėsi po katerio dugną lyg patrakusi vaivorykštė, terliodama viską krauju, barstydama žvynus, panašius į sidabrinius centus, ir aš išsigandau, kad ji gali iššokti per bortą. O Makmerfis nesirengė padėti. Skenlonas sugriebė žuvį ir ant jos užgriuvo, kad neiššoktų. Iš kajutės atbėgo mergina, šaukdama, kad dabar jos eilė, velniai griebtų, stvėrė mano meškerę ir tris kartus suvarė man į ranką kabliuką, kol nėriau jai silkę.

— Vade, kaip gyva nesu mačiusi tokio lėtapėdžio, kad tu skradžiai prasmegtum! Ė, tau iš nykščio kraujas bėga. Gal ta pabaisa tau įkando? Kuris nors sutvarstykit Vadui nykštį — pasiskubinkit!

— Mes vėl įplaukėm į guotą! — surinka Džordžas. Nuleidžiu valą už paskuigalio ir pamatau, kaip silkė blykstelėjusi pranyksta, o ją bemat puola melsvai pilkas šešėlis. Valas spragsėdamas ima vyniotis, mergina abiem rankomis karštligiškai įsikimba į meškerę.

— Ne, nepabėgsi, kad tave nelabasis, — košia ji pro tvirtai sukąstus dantis. — Nepabėgsi...

Ji stovi suspaudusi meškerės drūtgalį tarp kojų, sugriebusi jį žemiau ritės, tad ritės rankena sukdamasi daužosi į ją.

— Ne, nepaspruksi!

Ji vis dar vilki žaliuoju Bilio švarku, bet ritės rankena jį praskleidžia, ir visi pamato, kad marškinėlių po jais nebėra; visi įsispitrija į ją, tuo pat metu galynėdamiesi su užkibusiomis žuvimis ir lankstydamiesi mano sugautosios, nes ši daužosi po visą katerio dugną, o toji ritės rankena sukdamasi pašėlusiu greičiu daužo jai per krūtį, tad spenelis virto raudona dėme!

Bilis prišoka jai padėti; nesumojęs kaip, apglėbia iš užpakalio ir padeda jai smarkiau prispausti meškerkotį prie krūtų, kol galiausiai ritė sustoja vien nuo trinties į jos kūną. Dabar ji tokia įsitempusi, o krūtys atrodo tokios sukietėjusios, kad man dingteli, jog tas meškerkotis liktų prie jos prilipęs, net jeigu juodu su Biliu paleistų jį iš rankų.

Nežinia kiek trunka tas sąmyšis — jūroje atrodo, kad ne daugiau kaip sekundę; vyrai staugia, bruzda, keikiasi, stengiasi ištraukti žuvis, bet podraug nenuleidžia akių nuo merginos. Čia vienam, čia kitam prie kojų vyksta kruvinos žūtbūtinės grumtynės tarp Skenlono ir mano lašišos. Visų valai susinarplioję, išsilakstę į visas puses; daktaro akinių virvelė, įsipainiojusi į valą, tabaluoja trys metrai nuo laivo paskuigalio; masinamos žvilgančių jų lęšių, žuvys šoka iš vandens jų pagriebti; mergina keikiasi kaip šiaučius, dirsčiodama čia į savo nuogas krūtis (viena jų balta, kita — kraupiai raudona), o Džordžas užsižiopsojęs užvairuoja ant to rąsto, ir užgęsta variklis.

O Makmerfis vis juokiasi. Vis labiau atsilošdamas nugara į kajutės stogelį, jis siunčia savo juoką vandenynui. Jis juokiasi iš merginos, iš žvejų, iš Džordžo, iš manęs, čiulpiančio kraujuojantį nykštį, iš prieplaukoje palikto kapitono, dviratininko, degalinės patarnautojų, iš penkių tūkstančių namų, iš Didžiosios Sesers, iš visko. Mat žino, kad žmogus turi juoktis iš to, kas jį skaudina — antraip praras pusiausvyrą, ir pasaulis pavers jį bepročiu. Žino, kad ši situacija turi ir savo skaudžiąją pusę: man sopa nykštį, jo mergina nusibalnojo krūtį, daktaras tuoj neteks savo akinių — bet jis neleidžia skausmui nustelbti komizmo, lygiai kaip neleistų komizmui nustelbti skausmo.

Pamatau, kad Hardingas susmunka prie Makmerfio ir taip pat ima juoktis. Ir Skenlonas valties dugne. Juokiasi patys iš savęs ir iš mūsų. Ir mergina, kurios akys vis dar sopulingai laksto nuo baltos krūties prie raudonos, ima juoktis. Ir Syfeltas, ir daktaras — visi.

Toji juoko banga prasidėjo iš lėto, bet paskui įsismarkavo, ir vyrai jos pagauti ėmė be perstojo augti. Aš žiūrėjau į juos juokdamasis kartu, ir jaučiausi, tarsi bučiau kartu su jais, bet podraug ir ne. Vėjas pasičiupo mane iš katerio, ir jo nešamas skriejau virš vandens su tais juodais paukščiais, aukštai virš savęs, o pažvelgęs žemyn mačiau save ir kitus vyrus, laivą, besisūpuojantį tarp tų nardančių paukščių, Makmerfį, apsuptą būrelio mūsiškių; žiūrėjau, kaip jie kvatoja — kaip mes kvatojame — ir tas juokas sklido virš vandens vis platesniais ratilais, vis toliau, kol galop suduždavo visoje pakrantėje, visose visų vandenynų pakrantėse, viena banga po kitos.

Daktarui kažkas užkibo ant tos palei dugną nuleistos meškerės, ir jis tiek vargo su ta galiūne, kad visi, išskyrus Džordžą, spėjo pagauti po žuvį, kol jis pritraukė savąją tiek, kad spėjome bent dirstelėti į tą balsvą siluetą, kuris vos pasirodęs išsyk nėrė gilyn, nors ir kaip daktaras stengėsi suturėti. Jis suko rite valą santūriai, atkakliai kriuksėdamas, nesileisdamas niekieno padedamas, bet vos tik ištraukdavo žuvį į paviršių, išvydusi šviesą toji vėl bemat nerdavo į dugną.

Užuot užvedęs variklį iš naujo, Džordžas nulipo nuo tiltelio ir parodė mums, kaip išskrosti žuvis už borto ir išplėšti žiaunas, kad mėsa nepradėtų švinkti. Makmerfis paėmė pusę sieksnio virvės ir, pririšęs iš galų po gabalą žuvies, švystelėjo į orą; du paukščiai klykdami ėmė suktis ratu — „kol mirtis juos išskirs“, anot Makmerfio.

Bemaž visas laivo paskuigalis ir beveik visi jo keleiviai buvo apsitaškę krauju ir apsidrabstę žvynais, kai kurie mūsiškiai nusirengę švarkus mirkė juos už borto ir mėgino išskalbti. Šitaip mes dykinėjome iki pavakarės: šėrėme paukščius, retkarčiais užmesdami meškeres, išgėrėme antrą dėžę alaus; laivas tingiai sūpavosi ant bangų, o daktaras galynėjosi su ta gelmių pabaisa. Pakilęs vėjas sudaužė jūrą it kokį stiklo ir chromo lauką į žalius ir sidabrinius šipulius, mūsų laivas ėmė smarkiau sūpuotis. Džordžas pasakė daktarui, kad jeigu greitai neištrauks žuvies, turės nupjauti valą, nes mūsų link atslenka grėsmingi debesys. Daktaras nieko neatsakęs smarkiau truktelėjo meškerę į viršų, palinkęs į priekį susuko ant ritės atsipalaidavusį valą ir vėl ėmė kelti meškerę aukštyn.