Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Здесь есть возможность читать онлайн «Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Trigrama, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Skrydis virš gegutės lizdo: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Skrydis virš gegutės lizdo»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Tyla. Baimė. Pasiklydęs laikas. Balansavimas ant nebūties krašto. Baltam rūke ištirpus realybė. Atsimerkite plačiau, nes tai - beprotnamis, kurį vadiname tikrove. Ši knyga - ne paprastas pasakojimas ar lakios vaizduotės pagimdyti fantasmagoriški kliedesiai. Tai iš pasąmonės išleisti protesto proveržiai prieš įsigalėjusią visuomenės santvarką bei tuos nebylius sargus, niekad nepastebimus, bet verčiančius gyventi pagal jų norus.

Skrydis virš gegutės lizdo — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Skrydis virš gegutės lizdo», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Ar, pavyzdžiui, penki tūkstančiai vienodų namų, išštampuotų kažkokia mašina ir išbarstytų užmiesčio kalvose; jie ką tik iš gamyklos, tad dar sujungti vienas su kitu kaip dešrelės, ir skelbimas prie jų: „VEST NAMAI GERIAUSI. KARO VETERANAMS — LENGVATINES SĄLYGOS“; žaidimų aikštelė kalno papėdėje, aptverta vielos tinklu, dar vienas ženklas su užrašu: „ŠV. LUKO BERNIUKŲ MOKYKLA“, ir penki tūkstančiai berniūkščių žalio velveto kelnėmis, baltais marškiniais ir žaliais nertiniais žaidžia „botagą“ žvyruotame lopinėlyje. Rankomis susikibusių vaikų virtinė trūkčiodama raitosi, vinguriuoja it gyvatė ir kaskart, pasigirdus pliaukštelėjimui, paskutinį berniūkštį atatupstą bloškia į vielinę tvorą it vėjas lapą. Kaskart. Ir kaskart tą patį berniūkštį.

Visi tie penki tūkstančiai vaikigalių gyvena tuose penkiuose tūkstančiuose namų, kurie priklauso toms iš traukinio išlipusioms žmogystoms. Tie namai tokie panašūs, kad nekart vaikai apsirikę nueina ne į savo namus, ne pas savo tėvus. Niekas niekad to nepastebi. Jie valgo, miega. Tik tą, kuris vis būna paskutinis virtinėje, pastebi — mat jis amžinai toks apsibraižęs ir nubalnotas, kad kur tik pasirodo, visiems bado akis. Jis, kaip ir mes, taip pat nesugeba atsiverti ir nusijuokti. Sunku juoktis, jeigu jauti, kaip tave varsto spinduliai iš kiekvieno pravažiuojančio automobilio, iš kiekvieno namo, pro kurį eini.

— Mes galime netgi spausti įstatymų leidėjus Vašingtone, — postringauja Hardingas, — įsteigti savo organizaciją — Nacionalinę ūmių psichinių ligonių asociaciją. Rėmėjų grupes. Pakelėse pristatysime didžiulių afišų, vaizduojančių apsiseilėjusį šizofreniką prie siendaužės vairo, su užrašu riebiomis raudonomis ir žaliomis raidėmis: SAMDYKITE BEPROČIUS! Mūsų laukia rožinė ateitis, ponai.

Pervažiavome tiltu Siuslo upę. Dvelktelėjo drėgme, ir iškišęs liežuvį pajutau vandenyną anksčiau nei jį pamačiau. Visi supratome, kad artėjame prie savo kelionės tikslo, ir iki pat prieplaukų neprasižiojome.

Kapitonas, su kuriuo turėjome plaukti, buvo plikis; pilka metalinė jo galva kyšojo iš juodo aukštu kaklu megztinio it povandeninio laivo patrankos bokštelis; užgesęs cigaras, kyšąs jam tarp dantų lyg patrankos vamzdis, paeiliui nusitaikė į kiekvieną iš mūsų. Jis stovėjo šalia Makmerfio ant medinės prieplaukos ir kalbėdamas žvelgė į jūrą. Jam už nugaros, kiek aukštėliau, ant suoliuko priešais masalo krautuvėlę, sėdėjo septyni ar aštuoni vyrai, apsivilkę šiltomis striukėmis. Kapitonas kalbėjo garsiai, nukreipęs savo balsą it patrankos vamzdį taip, kad vienodai gerai girdėtų ir tie dykinėtojai, ir Makmerfis.

— Man nė motais. Aiškiai parašiau tau laiške: nėra dokumento, kuriuo man atitinkamos instancijos suteikia įgaliojimus, — neplaukiu, — apskrita galva sukiojasi tame megztinio bokštelyje, taikydama į mus cigaru. — Tik pažvelk į juos — tie tipai dar ims šokinėti už borto kaip žiurkės, o tuomet jų giminaičiai paduos mane į teismą ir atims paskutinį skatiką. Aš negaliu šitaip rizikuoti.

Makmerfis aiškina, kad ta antroji mergina turėjusi gauti visus reikiamus dokumentus Portlende.

— Kokia kita mergina? Nejaugi šita blondinė viena nesusitvarkytų su jumis visais? — sušunka vienas iš vyrukų, sėdinčių prie masalo krautuvėlės.

Nekreipdamas į jį nė menkiausio dėmesio, Makmerfis toliau ginčijasi su kapitonu, bet matyti, kad merginai baisiai nejauku: tie vyrukai ant suolo vis šnairuoja į ją ir prisikišę kužda kažką vienas kitam į ausį. Visi mes, net daktaras, tai matome ir susigėstame, kad nieko nedarome. Mes jau nebe tie savim pasitikintys pasipūtėliai, kokie buvome prie degalinės.

Pamatęs, kad visiškai nepalenkia kapitono, Makmerfis nustoja su juo ginčytis ir ima dairytis braukdamasis pirštais per plaukus.

— Kurį laivą mes išsinuomojome?

— Aną va. „Vieversį“. Nė vienas neįkelsite į jį kojos, kol negausiu dokumento su man suteikiamais įgaliojimais. Nė vienas.

— Aš neketinu nuomotis laivo vien tam, kad atsisėdę visą dieną žiūrėtume, kaip jis sūpuojasi prieplaukoje, — atrėžė Makmerfis. — Gal toje masalų pašiūrėje yra telefonas? Eime, išsiaiškinsime.

Jie užlipo laipteliais ir įėjo į krautuvėlę, palikę mus susispietusius į krūvą; ant suolo susėdę dykaduoniai į mus žiūrėdami laidė kandžias pastabas ir kikeno, badydami alkūnėmis vienas kitam šonus. Vėjas blaškė prišvartuotus laivus, ir jie trynėsi į šlapias padangas, pririštas prie prieplaukos, skleisdami tokį garsą, tartum iš mūsų juoktųsi. Vanduo kikeno po kojomis, ženklas virš krautuvėlės durų su užrašu „PREKĖS PLAUKIANTIEMS Į JŪRĄ. SAVININKAS — KAPITONAS BLOKAS“ girgždėjo ir džeržgėjo, sūpuodamasis vėjyje ant surūdijusių vyrių. Moliuskai, kurie aplipę polius pusės sieksnio virš vandens aukštyje žymėjo potvynio metu vandens pasiekiamą lygį, švilpčiojo ir spragsėjo nuo saulės.

Vėjas pasidarė šaltas ir neapsakomai žvarbus, tad Bilis Bibitas nusirengęs savo žaliąjį švarką padavė merginai, ir ši užsimetė jį ant savo plonyčių trumparankovių marškinėlių.

— Ė, blondine, nejaugi tau patinka tokie tešlagalviai? — be perstojo šaukė vienas dykaduonis. Jo lūpos buvo inkstų spalvos, o paakiai purpuriniai, mat nuo vėjo kraujagyslės iššoko į paviršių. — Ė, blondine, — nepaliovė jis šaukti laibu, pavargusiu balsu, — ė, blondine... ė, blondine... ė, blondine.

Susispietėme dar glaudžiau, gindamiesi nuo vėjo.

— Pasakyk man, blondine, už ką tave uždarė?

— Jos neuždarė, Persai, ji vietoj vaistų!

— Ar tiesa, blondine? Tave nusamdė vietoj vaistų? A, blondine?

Ji pakėlė galvą ir žvilgtelėjo į mus tarsi klausdama, kur pasidėjo ta smarkuolių gauja, kurią ji buvo mačiusi, ir kodėl jie nė žodžiu jos neužstoja? Niekas neatsakė jai į tą žvilgsnį. Visa smarkuoliška mūsų jėga nuėjo laiptukais į krautuvėlę, apsikabinusi per pečius plikagalvį kapitoną.

Ji pasistatė švarko apykaklę ir susikišusi delnus po pažastimis nuėjo į tolimąjį prieplaukos galą. Nė vienas mūsų nenusekė jai pavymui. Bilis Bibitas tirtėdamas iš šalčio kandžiojo sau lūpas.

Dykaduoniai priešais krautuvėlę kažką susikuždėjo ir vėl pratrūko kvatoti.

— Paklausk jos, Persai, nagi!

— Klausyk, blondine, ar gavai dokumentą, suteikiantį tau įgaliojimus? Girdėjau, giminaičiai gali paduoti į teismą, jei vienas iš tų bičų nuskęs iškritęs už borto. Ar apie tai pagalvojai? Gal verčiau pasilik su mumis, blondine?

— Pasilik, blondine. Mano giminės į teismą neduos — pažadu. Pasilik su mumis, blondine.

Man atrodė, kad mano kojos šlampa, nes iš gėdos prieplauka nugrimzdo į įlankos vandenis. Mums nederėjo būti tarp žmonių. Laukiau sugrįžtant Makmerfio — jis išdėtų tuos vyrukus į šuns dienas, o paskui parvežtų mus atgal, ten, kur mums ir privalu būti.

Tas su inkstų spalvos lūpomis užlenkė peilį, atsistojęs nusivalė nuo kelnių drožles ir pasuko prie laiptelių.

— Nagi, blondine, ko tau terliotis su šitais pusgalviais?

Jinai atsigręžusi pažvelgė į jį nuo prieplaukos galo, paskui vėl į mus, ir jutai, kad svarsto, ar jo žodžiuose nesama tiesos, bet tuo metu atsivėrė krautuvėlės durys, ir Makmerfis išėjęs išstūmė dykaduonius į šalis ir nulipo laipteliais.

— Įgula — į laivą, viskas paruošta! Bakai pilni, masalas ir alus laive.

Jis pliaukštelėjo Biliui per pasturgalį, greitai sušoko jūrininkų šokį ir ėmė atrišinėti švartlynius.

— Kapitonas Blokas dar kalbasi telefonu; išplauksime vos tik jis išeis. Džordžai, pažiūrėkim, ar sugebėsime užvesti variklį. Skenlonai, judu su Hardingu atriškite štai šitą virvę. Kende, ką tu ten veiki? Paskubėk, balandėle, mes išplaukiame.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Skrydis virš gegutės lizdo»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Skrydis virš gegutės lizdo» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Skrydis virš gegutės lizdo»

Обсуждение, отзывы о книге «Skrydis virš gegutės lizdo» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x