Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— Tad, ko gero, teks atsisakyti tos išvykos, — pareiškė Didžioji, — o visus pinigus grąžinti.

— Aš jau nusisamdžiau laivą; tas vyrukas jau įsikišo kišenėn septyniasdešimt mano žalių!

— Septyniasdešimt dolerių? Šit kaip? Man rodos, jūs sakėte ligoniams, kad turėsite surinkti iš jų po dešimt dolerių ir dar dešimtį pridėti savo, kad susimokėtumėt už šią išvyką, misteri Makmerfi?

— Aš įskaičiavau benzino kainą už kelionę ten ir atgal.

— Betgi trisdešimties dolerių benzinui nereikės, ar ne?

Ji be galo lipšniai jam nusišypsojo ir laukė, ką jis atsakys. Jis skėstelėjo rankomis, užvertęs akis į lubas.

— O varge — jūs savo progos niekad nepraleisite, ar ne, ponia apygardos prokurore? Aš pasiėmiau tai, kas liko. Manau, kad vaikinai nieko kito iš manęs nesitikėjo. Pamaniau šiek tiek atlyginti sau už vargus, kuriuos patyriau ieškodamas...

— Tačiau jūsų sumanymas nenusisekė, — tarė ji, tebešypsodama užuojautos kupina šypsena. — Ne visos jūsų mažytės finansinės machinacijos gali baigtis sėkmingai, Rendli, ir apskritai, man regis, jums lig šiol per daug sekėsi, — ji susimąstė apie tai, ką pasakiusi ir, matyt, sugalvojo kažką, ką mes, neabejojau, dar išgirsime vėliau. — Taip. Kiekvienas ūmusis šio skyriaus ligonis yra pasirašęs jums skolos raštelį už kokį nors „sandorį“, tad ar jums neatrodo, jog šį vienintelį menkutį pralaimėjimą kaip nors pakelsite?

Ji nuščiuvo pamačiusi, kad Makmerfis nebesiklauso. Jis nenuleido akių nuo daktaro, o šis spoksojo į merginos marškinėlius, tarsi visas pasaulis būtų liovęsis egzistuoti. Matant, kokį transą mergina sukėlė daktarui, Makmerfio veidą nušvietė atsaini šypsena; jis paslinko kepurę ant pakaušio ir priėjęs prie daktaro uždėjo ranką jam ant peties; iš netikėtumo šis net krūptelėjo.

— Daktare Spaivi, ar kada esate matęs, kaip lašiša griebia masalą? Įspūdingesnio reginio jūroje nepamatysi. Kende, širdele, gal tu papasakok mūsų daktarui apie jūros žūklę ir panašiai...

Bendromis pastangomis Makmerfis su mergina vos per porą minučių prikalbino daktarą, šis nieko nelaukęs užrakino savo kabinetą ir grįžo grūsdamas popierius į portfelį.

— Su popieriais neblogai galėsiu padirbėti ir laive, — paaiškino jis Didžiajai ir taip mikliai pralėkė pro šalį, kad ta nespėjo nieko nė pasakyti; jam iš paskos, tik lėčiau, pro posto tarpduryje stovinčią Seserį išsišiepę praėjo kiti žvejai.

Neplaukiantys į žūklę ūmieji, susispietę prie dieninio kambario durų, grasino neįsileisią mūsų su nevalytomis žuvimis, o Elisas taip truktelėjo rankas, kad išsilakstė vinys, laikiusios jį prirakintą prie sienos, o tada paspaudė ranką Biliui Bibitui ir paliepė jam gaudyti vyrus. Tačiau Bilis, nenuleidžiantis akių nuo varinių kniedžių merginos džinsuose, kurios merkė jam akį, kai ši ėjo iš dieninio kambario, atrėžė, esą vyrai galį eiti velniop. Jis prisivijo mus prie durų, mažasis juodukas išleido, užrakino duris, ir atsidūrėme lauke.

Išstumdžiusi į šalis debesis, saulė rausvai dažė plytinį ligoninės fasadą. Švelnus vėjelis draskė paskutinius ant ąžuolų likusius lapus, tvarkingai guldydamas juos į kupetas palei vielos tinklo tvorą. Ant tvoros kartkartėmis nutūpdavo rudi paukščiukai; kuokšteliui lapų į ją atsitrenkus, paukščiukai nuplasnodavo pavėjui. Iš tolo atrodė, kad atsimušę į tvorą, lapai pavirsta paukščiais ir nuskrenda tolyn.

Buvo graži rudens diena; ore tvyrojo laužų kvapai, aidėjo kamuolį spardančių vaikų balsai, padangėje burzgė nedideli lėktuvai — rodės, gana išeiti laukan, ir pasijusi laimingas. Tačiau mes stovėjome susispietę, susikišę rankas į kišenes ir tylėjome, o daktaras tuo tarpu nuėjo prie savo automobilio. Šitaip neprasižiodami žiūrėjome į miestiečius, kurie važiuodami į darbą sulėtindavo greitį ir imdavo vėpsoti į krūvą bepročių žaliomis uniformomis. Makmerfis matė, kaip nesmagiai jaučiamės, ir mėgino pataisyti mums nuotaiką juokaudamas ir traukdamas merginą per dantį, bet mums nuo to ūpas kažkodėl tik bjuro. Visi mąstė, kad būtų visai nesunku grįžti į skyrių ir pripažinti, jog Didžioji buvo teisi, — tokiam vėjui pučiant, jūra bus per daug audringa.

Privažiavo daktaras; mes susėdome ir nuvažiavome — aš, Džordžas, Hardingas ir Bilis Bibitas — kartu su Makmerfiu ir Kende, o mums iš paskos daktaro automobiliu riedėjo Fredriksonas, Syfeltas, Skenlonas, Martinis, Teidemas ir Gregoris. Visi bijojo prasižioti. Už poros kilometrų nuo ligoninės užsukome į degalinę, daktaras privažiavo mums iš paskos. Jis išlipo pirmas, ir laukan išskuodė patarnautojas, išsišiepęs, valydamasis rankas į skudurą. Netrukus šypsena pranyko jam iš veido ir, nesustojęs prie gydytojo, jis priėjo pasižiūrėti, kas sėdi tuose automobiliuose. Pamatęs susiraukė ir ėmė trauktis atatupstas, nesiliaudamas valytis rankų į tepaluotą skudurą. Daktaras nervingai sugriebė jį už rankovės ir išsitraukęs dešimtinę įkišo į saują lyg kokį pomidoro daigą.

— Ė, gal galėtumėt pripilti abiem mašinoms paprasto? — paprašė daktaras; jis, taip pat kaip ir mes, jautėsi nejaukiai išėjęs iš ligoninės. — Ė, gal galėtumėt?

— Šitomis uniformomis, — klausia patarnautojas, — vilkima ligoninėje prie kelio, ar ne? — jis dairosi veržliarakčio ar kokio kito parankaus ginklo, o nieko nepamatęs, galop prislenka prie krūvos dėžių su limonado buteliais. — Jūs, vyručiai, iš to beprotnamio?

Daktaras ima raustis kišenėse akinių ir taip pat nužvelgia mus, tarsi tik dabar būtų pastebėjęs tas uniformas.

— Taip. Aš norėjau pasakyti, ne. Mes... jie... išties iš gydyklos, bet tai darbininkų brigada, o ne ligoniai, tikrai. Darbininkų brigada.

Patarnautojas prisimerkęs spokso į daktarą, paskui į mus ir nuėjęs šnibždasi su savo porininku, kuris knaisiojasi prie įrengimų. Kurį laiką jie kalbasi, paskui antrasis sušunka daktarui, girdi, kas mes tokie, o šis pakartoja, kad mes — darbininkų brigada; abu patarnautojai susijuokia. Iš to juoko suprantu, kad jie bus nutarę vis dėlto įpilti mums benzino, — tikriausiai silpno, atmiešto vandeniu, su nešvarumais, ir dar nulups iš mūsų dukart brangiau, bet nuo to man nepasidaro nė kiek geriau. Matau, kad visi gan prastai nusiteikę. Daktaro melas dar labiau numušė mums ūpą, veikiau ne tiek melas, kiek tiesa.

Antrasis patarnautojas išsišiepęs prieina prie daktaro.

— Jūs sakėte, jums „superio“, sere? Aišku. O gal patikrinti tepalų filtrus ir valytuvus? — šitas stambesnis už pirmąjį. Jis pasilenkia prie daktaro ir aiškina, tarsi atskleisdamas paslaptį: — Nepatikėsite: statistika rodo, kad aštuoniasdešimt aštuoniems procentams šiandien važinėjančių automobilių reikia keisti tepalų filtrus ir valytuvus.

Jo šypsena aptraukta suodžių, nes daugel metų jis išsukinėjo žvakes dantimis. Jis vis lenkiasi prie daktaro, laukdamas, kada šis pripažins jo viršų, o šis tik gūžiasi nuo jo ir tos jo šypsenos.

— Beje, kaip jūsų darbininkų brigada aprūpinta saulės akiniais? Mes turime gerų poliaroidų.

Daktaras suprato esąs ant menčių, bet kai buvo beprasižiojąs prisipažinti, girdi, taip, imsiu viską, ką tik norite, pasigirdo burzgimas, ir mūsų mašinos stogas ėmė leistis. Makmerfis keikė tą gofruotą stogą, daužė jį, stengdamasis priversti sulįsti į vietą greičiau, negu leido mechanizmas. Iš to, kaip jis talžė, kūlė tą lėtai besileidžiantį stogą, visi matėme, koks jis įsiutęs; keiksmais ir kumščiais sugrūdęs jį į vietą, jis perlipo per merginą, per mašinos kraštą, priėjęs atsistojo tarp daktaro ir patarnautojo ir užmerkęs vieną akį pažvelgė į tą suodiną burną.