Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— Džordžai, visi tie niekai, kuriuos Sesuo pliauškė apie bangavimą ir kokia pavojinga galinti būti žūklė — kaip tu į juos žiūri?

— Vandenynas išties gali ne juokais įsismarkauti.

Makmerfis pažvelgė į Didžiąją, pranykstančią seserų poste, paskui vėl į Džordžą. Šis ėmė dar įnirtingiau grąžyti užantin sukištas rankas, dairydamasis į spoksančius į jį nebylius veidus.

— Dievaži! — staiga tarė jis. — Manai, kad aš leisiuosi įbauginamas jos kalbų apie audringą vandenyną? Tu taip manai?

— Ne visai taip, Džordžai. Bet pamaniau, kad jeigu neplauksi su mumis, ir kils išties baisi audra, mes visi iki vieno nuskęsime, supranti? Aš jau sakiau: apie laivybą ničnieko nenutuokiu; negana to: girdėjai, ką aš pasakojau daktarui apie tas dvi moteris, kurios atvažiuos mūsų pasiimti? Sakiau jam, kad tai mano tetos, žvejų našlės. Tai štai: ir viena, ir kita yra plaukiojusios vien tik šaligatviais; nelaimei ištikus, iš jų bus ne daugiau naudos negu iš manęs. Tu mums reikalingas, Džordžai, — užtraukęs dūmą, jis paklausė: — Beje, ar turi dešimt žalių?

Džordžas papurtė galvą.

— Taip ir maniau. Po šimts pypkių — na ir kas; aš jau seniai nebesitikiu pralobti. Še, — išsitraukęs iš žaliojo švarko kišenės pieštuką, švariai nuvalė jį į skverną ir ištiesė Džordžui. — Jei sutiksi būti mūsų kapitonu, leisime plaukti už penkinę.

Džordžas dar sykį mus nužvelgė, laužydamas savo didelę makaulę, kaip išsisukti iš šios keblios padėties. Galop išsišiepė, parodydamas savo išbalusias dantenas, ir paėmė pieštuką.

— Dievaži! — tarė jis ir pasuko įrašyti savo pavardės į paskutinę likusią sąrašo eilutę.

Po pusryčių Makmerfis priėjo prie skelbimų lentos ir prie Džordžo pavardės spausdintomis raidėmis parašė: KAPIT.

Kekšės vėlavo. Mes visi buvome bepradedą manyti, kad jos išvis neatvažiuos, bet tuo metu prie lango stovėjęs Makmerfis sukliko, ir mes visi pribėgome pasižiūrėti. Jis pasakė, kad tai jos, bet išvydome tik vieną automobilį, nors tikėjomės dviejų, ir tik vieną moterį. Makmerfis sušuko jai iš už tinklo, kai ji sustojo aikštelėje, ir ji tiesiausiu keliu per veją pasuko prie mūsų skyriaus.

Ji buvo jaunesnė ir gražesnė, negu mes visi manėme. Lig tol jau visi žinojo, kad tos moterys visai ne Makmerfio tetos, o kekšės, ir tikėjosi velniai žino ko. Kai kurie tikintys ligoniai nelabai tuo džiaugėsi. Bet kai pamatėme ją grakščiai einant pievele, jos akis (mes net iš savo skyriaus matėme, kad jos žalios), kuodu surištus ant pakaušio plaukus, kurie sulig kiekvienu žingsniu blykčiojo saulėje lyg varinės spyruoklės, — visi galvojome viena: ji — mergina, moteris, ir gerai, kad neapsirengusi baltai nuo galvos iki kojų, lyg būtų apšerkšnijusi, — o kaip ji užsidirba pragyvenimui, mums visai nerūpėjo.

Ji pribėgo prie lango, šiapus kurio stovėjo Makmerfis, prakišo pirštus pro tinklo akutes ir prie jo prisispaudė. Ji sunkiai alsavo, uždususi nuo bėgimo, ir kaskart, kai iškvėpdavo, rodės, išlėks kiaurai tinklą. Jos skruostais ritosi retos ašaros.

— Makmerfi, ak tu velnio neštas ir pamestas Makmerfi...

— Liaukis. Kur Sandra?

— Jinai užklimpo, broleli, negali atvažiuoti. O tu, velniai griebtų, kaip laikaisi — gerai?

— Užklimpo?!

— Tiesą sakant, — mergina nusišluostė nosį ir sukikeno, — mieloji Sendė ištekėjo. Pameni Artį Gilfiljeną iš Bivertono? Per pobūvius amžinai ištraukdavo iš kišenės kokį žaltį, baltą pelę ar dar kokią bjaurastį, kad patrauktų į save dėmesį. Tikras maniakas...

— Dievuliau brangus! — suaimanavo Makmerfis. — Kende, brangioji, kaip aš sukišiu dešimt vyrų į vieną sumautą „Fordą“? Gal Sandra su tuo savo žalčiu iš Bivertono mano, kad aš stebukladarys?

Atrodė, kad mergina mąsto, ką atsakyti, bet tuo metu sutraškėjo garsiakalbis palubėje, ir Didžiosios Sesers balsas kreipėsi į Makmerfį: jeigu jis norįs pasikalbėti su savo pažįstama dama, geriau tegul ji kaip pridera įeina pro pagrindines duris ir užsirašo, užuot trikdžiusi visą ligoninę. Mergina pasitraukė nuo lango ir pasuko prie pagrindinio įėjimo; Makmerfis taip pat pasitraukė nuo lango ir susmuko ant kėdės kampe, panarinęs galvą.

— Rupūs miltai, — tarė jis.

Mažasis juodukas įleido merginą į skyrių, pamiršęs paskui užrakinti duris (neabejoju, gavo vėliau už tai velnių), ir mergina pasišokinėdama pasuko koridoriumi pro stiklinį postą, iš kurio visos seserys mėgino sustingdyti tą jos eigastį vieningais lediniais žvilgsniais. Ji įėjo į dieninį kambarį vos keliais žingsniais pirma daktaro; tas eidamas seserų posto link su kažkokiais popieriais rankose pažvelgė į ją, paskui vėl į popierius, dar sykį į ją ir ėmė abiem rankom raustis kišenėse akinių.

Atėjusi iki dieninio kambario vidurio, ji sustojo, pamačiusi, kad ją supa keturiasdešimt žaliai vilkinčių vyrų, įsmeigusių akis į ją; kambaryje buvo taip tylu, kad girdėjosi, kaip urzgia pilvai, o visoje chronių voroje šaudo nukrisdami kateteriai.

Ji gan ilgai stovėjo dairydamasi Makmerfio, tad visi spėjo gerai į ją įsižiūrėti. Palubėje jai virš galvos tvyrojo žydras dūmelis; tikriausiai, kai ji šitaip įsiveržė į skyrių, kažkoks mechanizmas mėgino prie jos prisitaikyti, jo elektronika užfiksavo jos duomenis, apskaičiavusi įsitikino, kad jis sukonstruotas ne tokiems kaip ji, ir paprasčiausiai perdegė; mašina, galima sakyti, nusižudė.

Ji vilkėjo baltais trumparankoviais marškinėliais kaip ir Makmerfis, tik kur kas mažesniais, avėjo baltais teniso bateliais, mūvėjo „Levi“ džinsais, nukirptais virš kelių — kad netrukdytų kraujo apytakai; taigi medžiagos buvo aiškiai per mažai, turint galvoje, kokį plotą ji turėjo uždengti. Kur kas daugiau vyrų tikriausiai buvo ją matę mažiau apsirengusią, bet šitokioje padėtyje atsidūrusi, ji ėmė droviai mindžikuoti it kokia mokinukė scenoje. Visi žiūrėjo į ją nepraverdami burnos, tik Martinis sukuždėjo, kad galima įžiūrėti datas ant monetų, gulinčių jos džinsų kišenėse, — tokie aptempti — bet jis stovėjo arčiau jos, tad matė geriau už mus.

Bilis Bibitas pirmasis išleido garsą, bet tai buvo ne žodis, o tik tylus, bemaž skausmingas švilptelėjimas, kuriuo jis įvertino jos išvaizdą geriau, negu būtų galėjęs kuris kitas iš mūsų. Mergina nusijuokė, tarė jam: „Labai ačiū“, o jis taip tirštai išraudo, kad ji irgi paraudo ir dar sykį nusijuokė. Ledai išsyk pajudėjo: ūmieji priėję mėgino kalbinti ją visi vienu metu; daktaras timpčiojo Hardingą už švarko skverno, klausinėdamas, kas ji tokia. Makmerfis atsistojęs nuo kėdės pro minią prasibrovė prie jos; pamačiusi jinai apsivijo jį rankomis ir tarė: „Ak tu velnio neštas ir pamestas Makmerfi!“ Paskui susidrovėjo ir vėl išraudo. Kai išrausdavo, atrodė, kad jai ne daugiau kaip šešiolika ar septyniolika, garbės žodis.

Makmerfis pristatė ją visiems susirinkusiems, ir ji kiekvienam paspaudė ranką. Kai atėjo Bilio eilė, ji dar kartą padėkojo jam už tą švilptelėjimą. Didžioji Sesuo, išsėlinusi iš savo posto, šypsodama paklausė Makmerfio, kaip jis ketinąs sutalpinti dešimtį mūsų viename automobilyje, o jis paklausė, ar negalėtų pasiskolinti personalo mašinos, kurią jis pats vairuotų. Sesuo, kaip mes visi ir neabejojome, priminė kažkokią draudžiančią taisyklę ir pareiškė, kad jeigu nebus kito vairuotojo, raštiškai prisiimsiančio atsakomybę, pusė grupės turės pasilikti. Makmerfis atsakė, esą tai jam kainuosią penkiasdešimt dolerių, velniai griebtų, — jis gausiąs grąžinti pinigus tiems, kurie pasiliks.