Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— Še, — tarė jis, ir kažkas nukrito man ant lovos. Nedidelis — sulig driežu ar gyvate... — „Sultingoji vaisinė“ — geresnės šiuo metu negaliu tau pasiūlyti, Vade. Išlošiau iš Skenlono žaisdamas muštuką, — ir jis vėl atsigulė į lovą.

Nespėjęs susivokti, ką darau, pasakiau jam „ačiū“.

Iš karto jis nieko neatsakė. Vėl pasirėmė ant alkūnės ir stebeilijo į mane kaip ką tik į juoduką, laukdamas, kad dar ką pasakyčiau. Paėmęs nuo antklodės gumos pakelį, dar kartą pasakiau jam „ačiū“.

Mano balsas skambėjo nekaip, nes taip ilgai nekalbėjus gerklė buvo kaip nesava, o liežuvis net girgždėjo. Jis pareiškė, kad aš turbūt būsiu primiršęs, kaip reikia kalbėti, ir nusijuokė. Aš irgi pamėginau nusijuokti, bet tik spygtelėjau it višta, mėgdžiojanti gaidį. Tas garsas labiau panėšėjo į verksmą negu į juoką.

Jis patarė neskubėti: jeigu aš noriu pamankštinti savo balsą, laiko jis turįs — galįs klausytis manęs iki pusės septynių ryto. Girdi, taip ilgai kaip aš tylėjęs žmogus tikriausiai turi daug ką pasakyti, ir atsigulęs ant pagalvės ėmė laukti. Kurį laiką mąsčiau, ką jam pasakyti, bet man atėjo į galvą tik tai, ko vienas vyras negali pasakyti kitam, nes išreikšti žodžiais, tie dalykai skamba ne taip, kaip turėtų. Pamatęs, kad nieko negaliu pasakyti, jis susidėjo rankas už galvos ir pats prabilo:

— Žinai, Vade, aš prisiminiau, kaip kadaise Vilametos slėnyje prie Judžino rinkau pupas. Tai buvo ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, kai retas vaikas tesugebėdavo gauti darbo, tad įsivaizdavau, kad man velniškai pasisekė. Gavau tą darbą, įrodęs pupų lauko viršininkui galįs rinkti jas taip pat greitai ir švariai kaip bet kuris suaugęs. Šiaip ar taip, buvau vienintelis vaikas tame lauke, aplink dirbo vieni suaugę. Porąkart pamėginau juos užkalbinti, bet pamačiau, kad jie visai nelinkę klausytis manęs — tokio susitraukusio raudonplaukio nusmurgėlio. Ir aš užsičiaupiau. Tai, jog jie nesiklauso, taip įsiutino mane, kad ištisas keturias savaites rinkdamas tas pupas neprasižiojau, tik dirbdamas šalia jų klausiausi, kaip jie pliauškia apie kokį dėdę ar pusbrolį, arba liežuvauja apie tą, kuris neatėjo į darbą. Keturias savaites nepravėriau burnos. Galop tie apsamanoję šunsnukiai užmiršo, kad aš moku kalbėti, dievaži. O aš laukiau tinkamos progos. Tada, paskutinę dieną, paleidau liežuvį ir pasakiau jiems, kokie jie niekingi smirdaliai. Kiekvienam iš jų išklojau, kaip koks nors jo bičiulis drabstė jį purvais jam negirdint. Būtum matęs, kaip jie tada manęs klausėsi! O galop ėmė rietis vienas su kitu ir sukėlė tokią erzelynę, kad aš netekau premijos, — man turėjo sumokėti po pusę cento už kiekvieną surinktą kilogramą pupų. Mat jau tada mieste turėjau nekokią reputaciją, ir pupų lauko viršininkas pareiškė, esą tą košę tikriausiai užviriau aš, nors ir negalėjo to įrodyti. Aš išdėjau ir jį į šuns dienas. Liežuvio paleidimas man tuokart kainavo kokius dvidešimt dolerių, bet aš to nesigailiu.

Jis sukikeno tai prisiminęs, paskui atsigręžė į mane:

— Žinai, kas man rūpi, Vade: tu lauki tinkamos progos, kad vieną gražią dieną viską jiems išklotum?

— Ne, aš negalėčiau.

— Negalėtum išdėti jų į šuns dienas? Tai lengviau, negu tu manai.

— Tu... gerokai už mane didesnis, tvirtesnis, — suniurnėjau.

— Ką tu nori pasakyti? Nesuprantu tavęs, Vade?

Suvilgiau burną seilėmis.

— Tu už mane didesnis ir tvirtesnis. Tu galėtum.

— Aš? Juokauji? Jergutėliau, tu tik pažiūrėk į save: tu juk visa galva aukštesnis už bet kurį šio skyriaus vyrą. Tu kiekvieną iš mūsų galėtum sumalti į miltus, be jokių kalbų!

— Ne. Aš per daug mažas. Kadaise buvau didelis, o dabar nebe. Tu dusyk už mane didesnis.

— Ką, vyruti, tu išties pamišęs? Kai aš čia patekau, pirmiausia pamačiau tave, sėdintį ant tos kėdės, didumo sulig kalnu, velniai griebtų. Patikėk manim: aš gyvenau ir Klamato apylinkėse, ir Teksase, ir Oklahomoje, ir prie Gelapo, bet, prisiekiu, tokio didelio indėno kaip gyvas nesu matęs.

— Aš iš Kolumbijos tarpeklio, — pasakiau jam. Jis laukė, kad kalbėčiau toliau. — Mano tėtušis buvo tikras vadas, vardu Ti A Milatūna; tai reiškia „Aukščiausia Kalno Pušis“, nors mes gyvenome ne ant kalno. Kai buvau vaikas, jis buvo tikrai didelis. Paskui motina pasidarė dukart už jį didesnė.

— Išeina, kad tavo motušė buvo tikra milžinė. Kokio ūgio ji buvo?

— Oi, didelė, labai didelė.

— Aš klausiu centimetrais.

— Centimetrais. Vienas vyrukas iš keliaujančių atrakcionų nužvelgė ją ir sako: ūgis — metras septyniasdešimt penki, svoris — šešiasdešimt kilogramų, bet jis pasakė iš akies. Ji be perstojo augo.

— Tikrai? Ir kiekgi ji išaugo?

— Didesnė už mudu su tėtušiu kartu paėmus.

— Vieną gražią dieną nei iš šio, nei iš to pradėjo augti, a? Čia tai man negirdėtas dalykas — kad indėnei kas nors panašaus nutiktų.

— Ji buvo ne indėnė. Ji buvo miestietė, iš Dalzo.

— O pavardė? Bromden? Pala, atrodo, suprantu, — jis kurį laiką pamąsto ir sako: — O kai miestietė išteka už indėno, manoma, kad ji vedė už save žemesnį, ar ne? Aha, regis, aš supratau.

— Ne. Ne ji viena padarė jį mažą. Visi jį spaudė todėl, kad jis buvo didelis, niekam nenusileisdavo ir elgdavosi kaip tinkamas. Visi jį spaudė taip, kaip jie spaudžia tave.

— Kas tie „jie“, Vade? — tyliai paklausė jis, staiga surimtėjęs.

— Sindikatas. Jis spaudė tėvą daugel metų. Jis buvo toks didelis, kad kurį laiką sugebėjo priešintis. Sindikatas norėjo, kad mes gyventume inspektorių lankomuose namuose. Norėjo atimti iš mūsų krioklį. Jo žmonių buvo net gentyje, ir jie spaudė tėtušį. Kai jis pasirodydavo mieste, jį sumušdavo kokioje siauroje gatvelėje, o kartą trumpai nukirpo jam plaukus. Sindikatas didelis, oi koks didelis. Tėtušis ilgai jam priešinosi, kol motina padarė jį tokį mažą, kad jis nebegalėjo grumtis ir pasidavė.

Po šių mano žodžių Makmerfis ilgai tylėjo, paskui pasirėmė ant alkūnės, vėl pažvelgė į mane ir paklausė, kodėl jį mušdavo mieste; aš paaiškinau: jie norėjo parodyti, kad jo laukia dar baisesni dalykai, jeigu nepasirašys dokumentų, kuriais viską perleistų valdžiai.

— O ką jis turėjo atiduoti valdžiai?

— Viską. Gentį, kaimą, krioklį...

— Prisiminiau: tu kalbi apie krioklį, prie kurio indėnai žeberklais badydavo lašišas, — kadaise. Aha. Bet kaip prisimenu, genčiai už tai sumokėjo didžiulę sumą.

— Taip jie jam sakė. Tėtušis atkirto: ką jūs galite sumokėti žmogui už jo gyvenseną? Ką jūs galite sumokėti žmogui už tai, kad jis yra toks, koks yra? Jie nesuprato jo. Net gentainiai nesuprato. Jie stovėjo priešais mūsų pirkią su tais čekiais rankose ir klausinėjo, ką jiems dabar daryti. Jie prašė, kad jis investuotų tuos jų pinigus arba pasakytų, ką su jais veikti, — gal nusipirkti ūkį. Bet jis jau buvo pernelyg mažas. Ir pernelyg prasigėręs. Sindikatas jį įveikė. Jis įveikia kiekvieną. Ir tave įveiks. Jis negali pakęsti, kad toks didelis žmogus, ne jų žmogus, toks kaip tėtušis, yra laisvas. Supranti?

— Taip, atrodo, suprantu.

— Todėl nereikėjo tau iškulti to stiklo. Dabar jie mato, kad esi didelis. Dabar jie stengsis tave sutramdyti.

— Kaip mustangą?

— Ne, ne, paklausyk. Tramdo ne šitaip; jie tave apdoroja taip, kad negalėtum priešintis. Tau kažką įmontuoja. Įtaiso tavo viduje. Vos pamatę, kad išaugsi, jie nieko nelaukę kimba į darbą ir įmontuoja tau savo šlykščius mechanizmus, kol tu dar mažas, ir tol tave doroja, kol sutvarko.