Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Nieko nesakydama ji laukė, o Makmerfis vis tebelakstė rytą koridoriais, mūvėdamas savo trumpikėmis su baltais banginiais, lošė iš smulkių miegamajame, zujo po koridorių švilpčiodamas nikeliuotu teisėjo švilpuku — mokė ūmiuosius prasiveržti pro gynėją nuo skyriaus durų iki izoliatoriaus kitame koridoriaus gale; kamuolys dunksėdavo lyg patrankos šūviai, o Makmerfis riaumodavo kaip viršila: „Varykite, lepšiai, varykite!“

Juodu visuomet kalbėdavosi kuo mandagiausiai. Būdavo, jis lipšniai paprašo ją plunksnakočio parašyti prašymui be lydinčiojo išeiti į miestą, parašo ant stalo jos akivaizdoje, įteikia, kartu grąžindamas plunksnakotį, be galo maloniai taręs „ačiū“; ji perskaito, ne mažiau mandagiai atsako aptarsianti šį klausimą su personalu. Svarstymas tetrukdavo gal tris minutes, ir grįžusi ji pareikšdavo nuoširdžiai apgailestaujanti, bet gydymo sumetimais šiuo metu jam nerekomenduotina eiti į miestą. Jis dar sykį jai padėkoja ir, išėjęs iš seserų posto, taip papučia švilpuką, kad kelių mylių spinduliu turi išbyrėti stiklai, ir užkriokia: „Treniruokitės, ištižėliai, imkit tą kamuolį ir padirbėkit, kol prakaitas išpils!“

Makmerfis išbuvo skyriuje mėnesį, tad jau turėjo teisę koridoriuje kabančioje skelbimų lentoje užsirašyti, kad jo prašymą išleisti į miestą su lydinčiuoju apsvarstytų gydomasis susirinkimas. Priėjęs prie skelbimų lentos, į skiltį „Lydintysis“ jis užrašė: „Kendė Star, mano pažįstama pupytė iš Portlendo“ ir taip įnirtingai padėjo tašką, kad net sulaužė plunksnakotį. Jo prašymas po kelių dienų buvo svarstomas per gydomąjį susirinkimą, beje, tą pačią dieną, kai vėl buvo įstiklintas langas priešais Didžiosios Sesers rašomąjį stalą; kai prašymas buvo atmestas motyvuojant tuo, esą tosios mis Star draugija vargu ar tinkamiausia ligoniui, jis gūžtelėjo pečiais, taręs: „Tikriausiai jos eisena užkliūva“, atsistojo, priėjo prie seserų posto ir vėl prakišo kumštį pro stiklą, kurio kampe dar nebuvo nuplėšta firmos etiketė. Kraujui srūvant iš pirštų, jis paaiškino Didžiajai pamanęs, kad kartonas išimtas, o rėmas praviras.

— Kada gi jie sugebėjo niekam nematant įkišti tą stiklą?! Jis kelia grėsmę ligoniams!

Sesuo poste sutvarstė jam ranką, o tuo tarpu Skenlonas su Hardingu atkniso tarp šiukšlių kartoną ir vėl priklijavo jį prie rėmo pleistru iš to paties ritinėlio, iš kurio ji tvarstė Makmerfiui riešą ir pirštus. Visą tą laiką Makmerfis sėdėjo ant taburetės, baisiausiai vaipydamasis ir Seseriai virš galvos merkdamas akį Skenlonui bei Hardingui. Jos mina buvo rami ir bejausmė, tarsi veidas būtų emaliuotas, bet kitaip ji išsidavė visa įsitempusi. Iš to, kad trūkčiodama iš visų jėgų veržė pleistrą, buvo matyti, jog atsaini jos kantrybė nebe tokia, kokia buvo.

Nuėję į sporto salę žiūrėjome, kaip mūsų krepšinio komanda — Hardingas, Bilis Bibitas, Skenlonas, Fredriksonas, Martinis ir Makmerfis (kai jo ranka nebekraujuodavo ir jis galėdavo grįžti į aikštelę) žaidžia su sanitarais. Šiems atstovavo ir abu didieji mūsų juočkiai. Jie buvo aikštelėje geriausi krepšininkai ir lakstė pirmyn atgal greta vienas kito tarsi pora šešėlių raudonomis trumpikėmis, su automatų tikslumu pelnydami vieną tašką po kito. Mūsų žaidėjai buvo per žemi ir per lėti, o Martinis vis pasuodavo kamuolį įsivaizduojamiems komandos draugams, tad mūsiškiai pralošė dvidešimčia taškų. Tačiau po to, kas nutiko per tas rungtynes, daugelis mūsų išėjome iš aikštelės jausdamiesi taip, lyg būtume pasiekę savotišką pergalę. Kovoje dėl kamuolio mūsų dičkiui juodukui Vašingtonui kažkas užvožė alkūne; jo komandos draugai gavo jį laikyti už rankų, nes jis veržėsi prie Makmerfio, kuris lyg niekur nieko sėdėjo ant kamuolio, nekreipdamas nė menkiausio dėmesio į besiplėšantį juoduką, o šiam iš mėsingos nosies kraujas kliokė ant krūtinės lyg dažai ant mokyklinės lentos. „Jis pats prašosi! — kriokė jis jį laikantiems vyrams. — Tas šunsnukis stačiai prašosi!“

Makmerfis sukūrė dar keletą raštelių ir priklijavo klozetuose, kad Didžioji aptiktų su savo veidrodėliu. Žurnale jis prikūrė apie save neįtikėtiniausių dalykų, pasirašęs juos „anonimu“. Kartais jis miegodavo iki aštuonių. Sesuo be jokio pykčio jį apibardavo; jis atsistojęs laukdavo, kol ji baigs, o paskui perniek nuleis visas jos pastangas paklausęs, kokio dydžio liemenėlę ji nešiojanti — trečio, ketvirto, o gal jokio — ar ką panašaus.

Kiti ūmieji ėmė pasiduoti jo įtakai. Hardingas pradėjo flirtuoti su visomis seserimis praktikantėmis, Bilis Bibitas visiškai liovėsi užrašinėjęs žurnale tai, ką jis vadindavo „stebėjimais“, o kai langas priešais jos stalą vėl buvo įstiklintas ir ant jo kalkėmis išbaltintas kryžius, idant Makmerfis negalėtų teisintis nežinojęs, kad stiklas įdėtas, Skenlonas netyčia išdaužė jį krepšinio kamuoliu, dar nespėjus išdžiūti kalkėms. Kamuolys prasidūrė; Martinis pakėlė jį nuo grindų it negyvą paukštį, atnešė į postą Didžiajai, įsistebeilijusiai į stiklo šukes, vėl nužėrusias visą stalą, ir paklausė, ar ji negalėtų užklijuoti jo pleistru ar dar kaip nors. Kad jis vėl būtų sveikas. Nė žodžio netarusi, ji išplėšė kamuolį jam iš rankų ir sugrūdo į šiukšlių kibirą.

Kadangi krepšinio sezonas aiškiai baigėsi, Makmerfis nutarė, jog pats metas užsiimti žūkle. Jis dar kartą paprašė leidimo į miestą, prieš tai paaiškinęs daktarui turįs draugų Florensos Siuslo įlankoje, kurie norėtų surengti žūklę jūroje aštuoniems ar devyniems ligoniams, jei tik personalas neprieštaraus, ir lentoje parašė, kad šį kartą jį lydėsiančios „dvi mielos pagyvenusios tetos, gyvenančios netoli Oregono miesto“. Per gydomąjį susirinkimą jam buvo duotas leidimas išeiti į miestą kitą savaitgalį. Oficialiai įrašiusi leidimą žurnale, Didžioji ištraukė iš pinto krepšio, stovinčio prie kojų, iškarpą iš tą rytą išėjusio laikraščio ir garsiai perskaitė, esą nors šįmet žuvų laimikiai Oregono pakrantėje rekordiniai, lašišos pasirodė palyginti negausiai, o jūra esanti audringa ir pavojinga. Taigi ji siūlanti vyrams gerai pagalvoti.

— Puikus sumanymas, — tarė Makmerfis. Jis užsimerkė, giliai įkvėpė pro dantis oro. — Taip, sere! Druskos prisisunkęs vėjas, audringos bangos, talžančios laivo priekį; tu meti iššūkį stichijai, vyras pasijunta esąs vyras, o laivas — laivas. Mis Rečid, jūs mane įkalbėjote. Dar šįvakar paskambinsiu ir išsinuomosiu laivą. Ar jus įtraukti į sąrašą?

Nieko neatsakiusi, ji priėjo prie skelbimų lentos ir prismeigė tą laikraščio iškarpą.

Kitą dieną Makmerfis pradėjo užrašinėti norinčius plaukti į žūklę ir turinčius dešimt dolerių, — po tiek reikėjo susimesti už laivo nuomą — o Sesuo vis kabino laikraščių iškarpas, pasakojančias apie sudužusius laivus ir pakrantę netikėtai užgriūvančius štormus. Makmerfis šaipėsi iš jos pačios ir tų jos iškarpų, sakydamas, kad abi jo tetos bemaž visą gyvenimą sūpavosi ant bangų viename ar kitame uoste, su vienu ar kitu jūreiviu, ir jos abi patikinusios, kad negresiąs nė menkiausias pavojus, tad nerimauti nesą ko. Tačiau Didžioji gerai pažinojo savo ligonius. Tos iškarpos išgąsdino juos labiau, negu manė Makmerfis. Jis įsivaizdavo, kad visi galvotrūkčiais puls rašytis į žūklę, bet gavo juos įkalbinėti ir jiems gerintis. Nepaisant to, žūklės išvakarėse jam dar trūko poros žmonių, kad užtektų sumokėti už laivą.

Pinigų aš neturėjau, bet man magėjo užsirašyti į tą sąrašą. Juo daugiau jis kalbėjo apie lašišų žūklę, juo labiau aš norėjau. Žinojau, kad tas mano noras kvailas: užsirašydamas aš atvirai visiems prisipažinčiau nesąs kurčias. Jeigu girdėjau visas tas kalbas apie laivus ir žūklę, išeina, kad girdėjau ir visa kita, kas mano akivaizdoje konfidencialiai buvo šnekama pastaruosius dešimtį metų. O sužinojusi, jog aš girdėjau visus piktus kėslus ir išdavystes, kuriuos jie kūrė manydami, kad niekas negirdi, ji puls mane su elektriniu pjūklu ir taip patvarkys, kad jau nebekils abejonių, ar tikrai aš kurčias ir nebylys. Nors ir kaip norėjau į žūklę, mintyse šaipiausi iš to noro: jeigu nenorėjau apkursti, turėjau ir toliau apsimetinėti kurčiu.