Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Makmerfis nepraveria burnos. Jo veide ta suglumusi mina, tarsi kažkas būtų negerai, bet jis nesusigaudo kas būtent. Jis tik sėdi žvelgdamas į Hardingą; žaismingumas šiam dingsta iš veido, ir jis ima muistytis nuo to keisto Makmerfio žvilgsnio.

— Tiesą sakant, — nurijęs seiles sako Hardingas, — tik vienas kitas šio skyriaus ligonis gydomas priverstinai. Tik Skenlonas ir, mano galva, keletas chronių. Ir tu. Visoje ligoninėje priverstinai gydomų nedaug. Visai nedaug.

Jis užsičiaupia nebepakeldamas Makmerfio žvilgsnio.

— Skiedi? — patylėjęs tyliai klausia Makmerfis.

Hardingas išsigandęs papurto galvą.

Makmerfis atsistoja ir sako:

— Ką jūs, vyručiai, skiedžiat man?

Niekas nesiryžta atsakyti. Makmerfis nueina iki vieno suolo galo, paskui — iki kito, braukdamasis pirštais per tuos tankius plaukus, paskui prieina prie rentgeno aparato, kuris ant jo šnypščia ir spjaudosi.

— Tu, Bili, — tu juk priverstinai gydomas, dėl Dievo meilės?!

Bilis stovi nugara į mus, pasistiebęs ant pirštų galiukų, uždėjęs smakrą ant juodo ekrano.

— Ne, — sako jis aparatui.

— Tai kodėl? Kodėl? Juk tu jaunas vaikinas! Tu turėtum važinėti automobiliu su nuleidžiamu stogu ir vaikytis merginas! Kaip tu gali visa tai, — Makmerfis vėl nubrėžia ranka apskritimą, — pakęsti?

Bilis nieko neatsako, tad Makmerfis nusigręžia nuo jo į porą kitų.

— Pasakykite man kodėl. Jūs ištisas savaites inkščiate, verkšlenate, kaip nekenčiate šios ligoninės, Sesers ir visko, ką ji daro, bet, pasirodo, jūsų niekas jėga nelaiko. Keletą skyriaus senukų dar galiu suprasti — jie pamišėliai. Bet jūs — tegu ir ne visai tokie kaip eilinis praeivis — jūs nesate pamišėliai!

Jie nesiginčija. Jis eina toliau, prie Syfelto.

— Syfeltai, o tu? Tu juk visai normalus, tik tau būna priepuoliai. Velniai griebtų, vieną mano dėdę ištikdavo dukart baisesni priepuoliai, be to, jis dar matydavo šėtono siunčiamas vizijas, bet jis neužsidarė beprotnamyje! Jeigu tau užtektų smarvės, galėtum visai neblogai gyventi laisvėje.

— Taigi! — šaukia nuėjęs nuo rentgeno aparato Bilis ašaromis pasruvusiu veidu. — Taigi! — sušunka jis dar kartą. — Jeigu mes t-t-turėtume smarvės! Aš galėčiau šiandien iš čia išeiti, jei turėčiau smarvės. M-mmano motina — gera mis Rečid draugė, ir man šiandien pat pasirašytų išrašymo aktą, jei aš turėčiau smarvės! — jis stveria nuo suolo marškinius ir mėgina juos užsitraukti, bet nieko neišeina, nes visas dreba. Galop jis nusiplėšia juos, trenkia į šalį ir atsigręžia į Makmerfį.

— Tu manai, aš n-n-noriu čia būti? Manai, n-n-nenorėčiau automobilio su atviru stogu ir m-m-merginos? Bet ar žmonės yra k-k-kada iš tavęs juokęsi? Ne, nes tu t-t-toks didelis ir smarkus. Na, o aš nesu nei didelis, nei smarkus. Kaip ir Hardingas. Kaip ir F-f-fredriksonas. Kaip ir S-s-syfeltas. O tu — tu k-kalbi, tarsi mes būtume čia todėl, kad mums patinka. Ai, b-b-beviltiška...

Jis pravirksta ir ima taip miknoti, kad žodžio negali ištarti; jis braukia plaštaka ašaras, nes nieko nemato, ir nuplėšia nuo žaizdos ant rankos šašą, tad kuo daugiau šluostosi veidą, tuo labiau jį išsikruvina. Paskui nieko nematydamas kruvinu lapu virtusiu veidu pasileidžia koridoriumi, atsitrenkdamas nuo vienos sienos į kitą, o juodukas vejasi jį iš paskos.

Makmerfis atsisuka į kitus vyrus ir prasižioja kažką dar sakyti, bet užsičiaupia pamatęs, kad jie į jį žiūri. Jis kurį laiką pastovi, varstomas eilės akių, panašių į kniedės, burbteli „rupūs miltai“, vėl užsideda kepurę, užsimaukšlina ją ant akių ir atsisėda į savo vietą ant suolo. Du technikai pareina išgėrę kavos ir grįžta į tą kambarį kitoje koridoriaus pusėje; kai durys bum užsidaro, užuodžiu rūgšties kvapą, koks pasklinda kraunant akumuliatorių. Makmerfis atsisėdęs žiūri į tas duris.

— Niekaip negaliu susigaudyti...

Einant per kiemą atgal į skyrių, Makmerfis vilkosi voros gale; susikišęs rankas į žalios uniformos kišenes, užsimaukšlinęs ant akių kepurę, jis mąstė įsikandęs užgesusią cigaretę. Beveik niekas nekalbėjo. Bilį nuramino, ir dabar jis ėjo grupės priekyje tarp juoduko sanitaro ir baltaodžio iš šoko kromelio.

Aš sulėtinau žingsnį ir atsidūriau šalia Makmerfio; norėjau pasakyti jam, kad jis nesinervintų dėl to, kad nieko nepadarysi; mačiau: jam neduoda ramybės kažkokia mintis — kaip kad šuva nerimsta prie urvo, nežinodamas, kas jame. Vienas balsas jam sako: „Šunie, šis urvas — ne tavo nosiai; jis pernelyg didelis, pernelyg tamsus, o aplink pripėduota — gal lokio, o gal kokio kito ne mažiau baisaus žvėries“. O kitas balsas, lyg koks įsakmus jo padermės prosenių kuždesys, visai ne gudrus, ne suktas balsas, ragina: „Ieškok, šunie, ieškok!“

Norėjau pasakyti jam, kad dėl to nesinervintų, ir jau buvau beprasižiojąs, bet jis pakėlė galvą, atsismaukė kepurę, paspartinęs žingsnį pasivijo mažiausiąjį juočkį ir tarė jam:

— Klausyk, Šernai, gal stabtelėkime sekundei prie krautuvės — norėčiau nusipirkti porą blokų cigarečių.

Aš bėgau mėgindamas neatsilikti, ir nuo to bėgimo kraujas ėmė tankiai tvinksėti galvoje. Jutau tą tvinksėjimą net krautuvėje, nors širdis jau vėl plakė normaliai, ir jis man priminė, kaip jausdavausi žvarbų rudens penktadienio vakarą stovėdamas amerikietiško futbolo aikštelėje, laukdamas, kol įspirs kamuolį ir prasidės žaidimas. Tas tvinksėjimas be perstojo stiprėdavo ir man imdavo rodytis, kad nebeištversiu, o paskui, teisėjui sušvilpus, žaidimas prasidėdavo, ir jis pranykdavo. Jutau dabar tą patį tvinksėjimą kaip kadaise futbolo aikštelėje, tą patį pulsuojantį nekantravimą. Ir mačiau viską ryškiai, aiškiai — kaip prieš rungtynes ir kaip neseniai žiūrėdamas pro miegamojo langą: viskas ryšku, aišku, apčiuopiama — net užmiršau, kad taip gali būti. Eilės dantų pastos tūbelių ir batų raištelių, akinių nuo saulės ir šratinukų su užrašais, garantuojančiais, kad jie visą savo amžių rašys net po vandeniu ant sviesto — viskas nuo vagių saugoma didžiaakių pliušinių meškinų, tupinčių ant lentynos aukštai virš prekystalio.

Makmerfis atitrepsi prie prekystalio šalia manęs ir susikišęs nykščius į kelnių kišenes paprašo pardavėją poros blokų „Marlboro“.

— O gal duokit tris, — sako šypsodamas jai. — Ketinu daug rūkyti.

Tas tvinksėjimas nesiliovė iki susirinkimo tą popietę. Viena ausim klausydamasis, kaip jie ragina Syfeltą realiai pažvelgti į savo problemas, nes antraip jis nesugebėsiąs prisitaikyti („Dilantinas kaltas!“ — galiausiai sušunka jis. „Misteri Syfeltai, jei norite, kad jums padėtų, privalote būti sąžiningas“, — sako jinai. „Bet čia tikriausiai nuo dilantino; argi ne nuo jo man minkštėja dantenos?!“ Ji nusišypso: „Džimai, jums keturiasdešimt penkeri metai...“), netyčia žvilgtelėjau į Makmerfį, sėdintį savo kampe. Jis nevartė rankose kortų kaladės, nesnūduriavo pasidėjęs prieš save žurnalą, kaip kad elgėsi per susirinkimus pastarąsias dvi savaites. Ir nebuvo išdribęs kėdėje, o sėdėjo tiesus ir su gyva, šelmiška mina žvilgčiojo čia į Syfeltą, čia į Didžiąją Seserį. Man į jį bežiūrint, tvinksėjimas sustiprėjo. Jo akys po tais išblukusiais antakiais buvo virtusios žydrais plyšeliais ir šaudė į šalis visai kaip žaidžiant pokerį. Aš neabejojau, kad tuoj jis iškrės kokią kvailystę ir tikrai atsidurs neramiųjų skyriuje. Šitaip atrodydavo kiti ligoniai, prieš užpuldami kurį juoduką. Įsikibau į kėdės porankį ir ėmiau laukti bijodamas, kad taip atsitiks, nors tuo pat metu man buvo baugoka, kad gali nieko neatsitikti.