— Nusiramink, bičiuli, ša!
— O jei priešiniesi, kur nors užrakina ir verčia...
— Ramiau, ramiau, Vade. Truputį patylėk. Jie tave išgirdo.
Jis atsigulė ir tysojo nejudėdamas. Pastebėjau, kad mano lova karšta. Išgirdau girgždant guminius juoduko padus — pasišviesdamas žibintuvėliu jis atėjo pasižiūrėti, iš kur čia tas triukšmas. Gulėjome nejudėdami, kol jis išėjo.
— Galop jis tik gėrė ir nieko daugiau nedarė, — sukuždėjau aš. Pajutau, kad negalėsiu liautis kalbėjęs, kol nepapasakosiu jam, ką aš apie visa tai manau. — Paskutinį kartą mačiau jį girtutėlį kedrų giraitėje; kaskart, kai prisikišdavo butelį prie lūpų, ne pats iš jo traukdavo, bet tas butelis traukdavo iš jo, ir jis taip susitraukė, susiraukšlėjo ir pagelto, kad net šunys jo nebeatpažino. Gavome išvežti jį sunkvežimuku į Portlendą numirti. Nesakau, kad jie žudo. Jie jo neužmušė. Jie padarė kitką.
Mane baisiai suėmė miegas, ir aš nebenorėjau kalbėti. Pamėginau prisiminti ką pasakęs ir man pasirodė, kad aš ne tai norėjau pasakyti.
— Mano kalbos skamba pamišėliškai, ar ne?
— Taip, Vade, — jis apsivertė ant kito šono, — tavo kalbos skamba pamišėliškai.
— Ne tai norėjau pasakyti. Aš negaliu visko perteikti. Mano žodžiai be jokios prasmės.
— Nesakiau, kad tavo žodžiai be jokios prasmės, Vade, aš tik sakiau, jog jie skamba pamišėliškai.
Paskui jis labai ilgai nieko nesakė, ir aš pamaniau, kad bus užmigęs. Ėmiau gailėtis nepalinkėjęs jam labos nakties. Pasižiūrėjau į jį, bet jis buvo nusisukęs. Jo ranka buvo virš apkloto, ir aš įžiūrėjau ištatuiruotus tūzus ir aštuonakes. Kokia ji didelė, toptelėjo man, tokia pat didelė kaip mano rankos tuomet, kai žaisdavau futbolą. Man kilo noras ištiesti ranką ir paliesti tą tatuiruotę, įsitikinti, kad jis dar gyvas. Velniškai ramiai jis guli, tariau sau, reikėtų prie jo prisiliesti — ar dar gyvas...
Melas. Aš žinau, kad jis dar gyvas. Ne todėl noriu jį paliesti.
Noriu paliesti jį todėl, kad jis žmogus.
Tai irgi melas. Čia juk yra daugiau žmonių — galėčiau paliesti juos.
Aš noriu paliesti jį todėl, kad esu iškrypėlis!
Bet ir tai melas. Viena baimė manyje slapstosi už kitos. Jeigu būčiau iškrypėlis, norėčiau iš jo kitko. Aš paprasčiausiai noriu jį paliesti, nes jis yra toks, koks yra.
Tačiau kai jau buvau betiesiąs prie jo ranką, jis prabilo:
— Klausyk, Vade, — ir pasisuko lovoje į mane, nusviesdamas į šalį apklotą, — klausyk, Vade, kodėl tau rytoj neplaukus su mumis į žūklę?
Nieko jam neatsakiau.
— Nagi, pagalvok. Jaučiu, kad bus velniškai smagu. Žinai kas atvažiuos mūsų paimti — dvi mano tetos. Tai štai: jokios jos man tetos, tai mano pažįstamos, ne itin rimto elgesio šokėjos iš vieno Portlendo baro. Na, kaip į tai žiūri?
Galiausiai gavau prisipažinti, kad mano kišenė serga džiova.
— Kas kas?
— Aš neturiu nė skatiko.
— A, — atsakė jis. — A, apie tai aš nepagalvojau.
Jis vėl ilgai tylėjo ir kasėsi pirštu randą ant nosies.
Liovęsis jį kasyti, atsirėmė ant alkūnės ir pažvelgė į mane.
— Kai tu dar nebuvai pradėjęs trauktis, Vade, — iš lėto kalbėjo jis mane nužvelgdamas, — ir buvai, tarkim, dviejų metrų ar dviejų metrų ir kelių centimetrų ūgio, o svėrei apie šimtą trisdešimt kilogramų — ar būtum pakėlęs daiktą, didumo sulig tuo valdymo pultu prausykloje?
Pamėginau įsivaizduoti tą pultą. Tikriausiai jis sveria ne ką daugiau negu statinės su tepalais, kurias kilnodavau armijoje. Atsakiau, jog kadaise, ko gero, būčiau pakėlęs.
— Jeigu vėl pasidarytum toks didelis, ar dar galėtum jį pakelti?
— Manau, kad taip.
— Nusispjauti, ką tu manai. Man rūpi, ar tu pažadi man jį pakelti, jeigu aš padarysiu tave tokį didelį, koks buvai? Pažadėk man, ir ne tik gausi nemokamai mano specialų kultūrizmo kursą, bet dar ir už dyką pateksi į žūklę, kainuojančią dešimt dolerių! — jis apsilaižė lūpas ir atsigulė ant nugaros. — Mano šansai labai nemenki, kaip Dievą myliu, — tarė.
Jis ėmė kikenti kažką sugalvojęs. Kai paklausiau, kaip jis ketina vėl padaryti mane didelį, paliepė man tylėti, prispausdamas pirštą prie lūpų.
— Šios paslapties, brolau, išduoti negalime. Aš juk nežadėjau pasakyti, kaip tai padarysiu, ar ne? Žinai, brolau, kaip sugrąžinti žmogui jo buvusį dydį — paslaptis, kurios kiekvienam neatskleisi; jeigu ją sužinos priešas, tau gali kilti pavojus. Tu pats bemaž visai nėjusi vėl augąs. Bet aš duodu žodį: jeigu laikysiesi manosios treniruočių programos, vėl pasidarysi koks buvęs.
Jis nuleidžia kojas ant grindų ir atsisėda ant lovos krašto, pasidėjęs rankas ant kelių. Iš seserų posto sklindančioje blankioje šviesoje sužvilga jo dantys ir viena į mane įsmeigta akis. Žaismingas aukcionatoriaus balsas tyliai sklinda per miegamąjį.
— Tu tik įsivaizduok: didysis vadas Bromdenas vaikštinėja bulvaru; vyrai, moterys ir vaikai galvas užvertę žiūri — kas čia per milžinas žingsniuoja trimetriniais žingsniais, nulenkdamas galvą, kad neužkliūtų už telefono laidų? Traukia per miestą drebindamas žemę, stabtelėdamas nebent prie kokios skaisčios mergelės — visos kitos kiaunės galite net nesistoti į eilę, nebent krūtys būtų sulig arbūzais, gražios baltos kojos pakankamai ilgos, kad apsivytų jo galingas strėnas, o toji vietelė — šilta, sultinga ir saldi lyg medus su sviestu...
Tamsoje sėdėdamas jis vis varė, kaip viskas bus, kaip visi vyrai išsibėgios iš baimės, o gražios jaunos merginos liežuvius iškišusios lakstys man iš paskos. Paskiau pareiškė tučtuojau eisiąs ir įrašysiąs mane į plauksiančių žūklėn sąrašą. Jis atsistojo, pasiėmė nuo spintelės rankšluostį, apsivyniojo šlaunis ir užsidėjęs kepurę pasilenkė virš mano lovos.
— Brolau, patikėk manim, patikėk — moterys kaišios tau koją, kad parvertusios ant grindų galėtų ant tavęs užgriūti.
Staiga jo ranka šauna į priekį, jis vienu mostu atriša paklodę, nutraukia apklotą, ir aš lieku gulėti nuogas.
— Tu tik pažiūrėk, Vade. Cha — ką aš tau sakiau? Tu jau išaugai per pusę sprindžio.
Ir juokdamasis nueina lovų tarpueiliu į koridorių.
Dvi kekšės atvažiuoja iš Portlendo pasiimti mūsų į žūklę jūron! Apie tai galvodamas vos išgulėjau iki pusės septynių, kai miegamajame uždegė šviesą.
Pirmas pakirdęs nuskuodžiau pasižiūrėti į sąrašą, pakabintą skelbimų lentoje prie seserų posto, — ar tikrai mano pavardė jame yra. Sąrašo viršuje didelėmis spausdintomis raidėmis buvo parašyta: UŽSIRAŠYKITE Į JŪROS ŽŪKLĘ; pirmoji po šiuo užrašu buvo Makmerfio pavardė, paskui iškart Bilio Bibito, trečias buvo Hardingas, ketvirtas — Fredriksonas ir kiti iki dešimtos eilutės, kuri dar buvo tuščia. Mano pavardė irgi buvo, paskutinė sąraše — devinta. Aš išties ištrūkęs iš ligoninės plauksiu į jūros žūklę su dviem kekšėmis — be perstojo kartojau mintyse, negalėdamas patikėti.
Trys juodukai nustūmę mane į šalį perskaitė sąrašą, vedžiodami pavardes pilkais pirštais ir išsišiepę atsigręžė į mane.
— Kaip jūs manot, kas įrašė vadą Bromdeną į tą paikystę? Juk indėnai nemoka rašyti.
— O kodėl tu manai, kad jie moka skaityti?
Tokį ankstų metą šviežiai iškrakmolytos baltos jų uniformos dar buvo ganėtinai stangrios, tad rankos čežėjo it popieriniai sparnai, kai jas pajudindavo. Jie juokėsi iš manęs, o aš vaizdavau nesuprantąs, ko jie juokiasi, bet kai jie įgrūdo man į rankas šluotą, kad išvalyčiau už juos koridorių, apsisukęs grįžau į miegamąjį, taręs sau: velniop visa tai, kuriems galams man tos nesąmonės, jei aš plaukiu į žūklę su dviem kekšėm iš Portlendo.
Читать дальше