Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Sugužėjome į laivą, laimingi, kad tik ištrukome iš šitų dykaduonių, išsirikiavusių priešais masalo krautuvėlę. Bilis ištiesęs merginai ranką padėjo įlipti į laivą. Atsistojęs ant kapitono tiltelio, Džordžas mykdamas panosėje rodė Makmerfiui, kurį prietaisų skydo mygtuką nuspausti, kurią rankenėlę pasukti.

— Šituos katerius mes vadiname vimdyklomis, — aiškino jis Makmerfiui. — Juos taip pat lengva valdyti kaip automobilį.

Daktaras sudvejojo lipdamas į laivą ir metė akį į krautuvėlę, prie kurios spietėsi dykaduoniai.

— Tau neatrodo, Rendli, kad vertėtų palaukti... kol kapitonas...

Makmerfis sugriebė jį už atlapų ir įkėlė nuo prieplaukos į katerį lyg vaikelį.

— Aha, daktare, lauksim, kol kapitonas — ką? — jis ėmė kvatoti, tartum būtų girtas, o paskui pradėjo karštligiškai aiškinti: — Lauksim, kol kapitonas išėjęs pasakys mums, kad aš daviau jam vienų nakvynės namų Portlende telefoną? Lauksim, kurgi ne. Džordžai, po šimts pypkių, kibk į darbą ir vežk mus iš čia! Syfeltai! Atrišk tą virvę ir lipk čionai. Džordžai, varyk arklius!

Variklis ėmė pukšėti ir užgeso, paskui vėl užblerbė tarsi atsikosėdamas ir ėmė kuo sklandžiausiai suktis.

— Oplia! Išplaukiame! Džordžai, pridėk anglių! Visa įgula pasirengia atremti piratus!

Iš laivo paskuigalio riaumodami lėkė su vandeniu sumišusių baltų dūmų kamuoliai; krautuvėlės durys su trenksmu atsidarė ir išlėkusi kapitono galva nudardėjo laipteliais, tempdama iš paskos ne tik kapitono kūną, bet ir tuos aštuonis dykaduonius. Jie atbildėjo prieplauka ir sustojo ant paties krašto; sraigto keliami kunkulai sėmė jiems batus, bet Džordžas tuo metu pasuko katerį nuo prieplaukos, ir jūra atiteko mums vieniems.

Kendė suklupo, laivui taip netikėtai pasisukus, ir Bilis prišokęs padėjo jai atsikelti, tuo pat metu atsiprašinėdamas už savo bailų elgesį prieplaukoje. Atėjęs nuo tiltelio Makmerfis pasiteiravo, gal jie norėtų pabūti vienu du, prisiminti senus laikus; Kendė pažvelgė į Bilį, o šis tik papurtė galvą ir kažką neaiškiai sumiknojo. Makmerfis atsakė, kad tuomet juodu su Kende nulipsią į laivo apačią patikrinti, ar neleidžia vandens — o mes, girdi, kurį laiką išsiversime be jų. Atsistojęs prie kajutės durų, jis atidavė pagarbą, pamerkė mums akį; paskyręs Džordžą kapitonu, o Hardingą — pirmuoju padėjėju, tarė: „Taip ir toliau, vyrai“, ir merginai iš paskos pranyko kajutėje.

Vėjas aprimo, aukščiau pakilusi saulė chromu rytų pusėje apkraštavo aukštas žalias bangas. Džordžas maksimaliu greičiu pasuko laivą tiesiai į jūrą, tad prieplauka ir toji masalo krautuvėlė vis tolo nuo mūsų. Praplaukus paskutinius juodus akmenis bangolaužio gale, pajutau, kaip mane apima neapsakoma ramybė, ir juo labiau tolo žemė, juo ramesnis jaučiausi.

Vyrai kelias minutes susijaudinę šnekėjo apie tai, kaip mes užgrobėme laivą, bet dabar nutilo. Sykį prasivėrė kajutės durys, ranka išstūmė alaus dėžę, ir durys vėl užsidarė; Bilis atkimšo kiekvienam po butelį, suradęs atidarytuvą žūklės įrankių dėžėje. Gurkšnojome alų ir žiūrėjome į žemę, grimztančią į vandenį mūsų katerio kilvateryje.

Už poros kilometrų nuo kranto Džordžas sumažino greitį iki, jo žodžiais tariant, „lėtojo velkiaujamojo“ ir pasodino keturis vyrus prie keturių meškerių paskuigalyje, o kiti mes, išsitiesę ant kajutės stogelio ir katerio pirmagalyje, žiūrėjome, kaip jie užmeta meškeres. Hardingas paaiškino taisyklę: žvejoji iki pirmojo kibimo, paskui turi keistis su tuo, kuris dar neišmėgino laimės. Džordžas, stovėdamas prie šturvalo, prisimerkęs žiūrėjo pro druskos pluta apsitraukusį stiklą ir šūkavo nurodinėdamas, kaip elgtis su rite ir valu, kaip užnerti ant kabliuko silkę, kaip toli ir į kokį gylį ją užmesti.

— O ant ketvirtosios meškerės pririšk trečdalio kilogramo svarelį, — mokė jis, — luktelėk, tuoj parodysiu kaip — viliosime tą milžinę, kuri plaukioja padugnėmis.

Martinis pribėgo prie krašto, persisvėrė per turėklą ir įsistebeilijo ten, kur grimzdo jo valas.

— O dievuliau, — suvapėjo jis, nežinia ką įžiūrėjęs gilumoje — mes nematėme nieko.

Išilgai kranto velkiaudami plaukiojo kiti žvejų mėgėjų laiveliai, bet Džordžas plaukė tolyn nuo jų, į atvirą jūrą.

— Nėr čia ko, — aiškino jis. — Mes plauksime ten, kur žūklauja verslininkai — tikrosios žuvys ten.

Pro mus ritosi bangos, sodriai smaragdinės iš vienos pusės, žvilgančios chromu — iš kitos. Nebuvo girdėti jokių garsų, vien variklio plerpimas, kai išmetimo vamzdis iškildavo iš vandens, ir gaudimas, kai jis vėl pasinerdavo, ir dar juokingi balsai apšiurusių juodų paukščiukų, kurie pasimetę plaukiojo aplink laivą, klausinėdami vienas kito, kurlink traukti. Šiaip buvo tylu. Kai kurie vyrai miegojo, kiti spoksojo į vandenį. Velkiavome bemaž valandą, tik staiga Syfelto meškerės viršūnė sulinkusi nėrė į vandenį.

— Džordžai! Dievuliau, Džordžai, padėk mums!

Džordžas griežtai atsisakė imti meškerę į rankas, jis išsišiepė ir paliepė Syfeltui atleisti ritės stabdį ir varginti tą gyvatę nenuleidžiant meškerės viršūnės.

— O jeigu mane ištiks priepuolis? — sukriokė Syfeltas.

— Tada mes paprasčiausiai užmausime tave ant kabliuko ir pririšę valą nuleisime į vandenį vietoj masalo, — atšovė Hardingas. — Trauk tą gyvatę, kaip įsakė kapitonas, nekvaršink sau galvos jokiais priepuoliais.

Už trisdešimties metrų nuo katerio suspindo saulėje žuvis, pažerdama sidabrinių žvynų purslus. Syfeltui akys iššoko ant kaktos; jis toks susijaudinęs stebėjo žuvį, kad nuleido meškerkotį, ir valas trūkęs pokštelėjo į bortą it guma prie jo pririštas.

— Aš juk sakiau — nenuleisk! Tu leidai jai tempti valą statmenai, nesupranti? Nenuleisk viršūnės, niekados nenuleisk! Dievaži, didžiulė lašiša tau buvo užkibusi!

Kai Syfeltas pagaliau atidavė meškerę Fredriksonui, jo veidas buvo išbalęs, o smakras tirtėjo.

— Gerai, bet jeigu pagausi žuvį su kabliuku burnoje, žinok — ji mano, kad ją kur bala!

Susijaudinau ne mažiau už kitus. Žvejoti neketinau, bet pamatęs, su kokia plienine jėga blaškosi užkibusi ant meškerės lašiša, nulipau nuo kajutės stogelio ir apsivilkęs marškinius ėmiau laukti savo eilės.

Skenlonas surinko mezliavą už didžiausią ir dar vieną — už pirmą sugautą žuvį, po keturis dolerius iš kiekvieno, panorėjusio dalyvauti. Vos tik susikišo pinigus į kišenę, Bilis ištraukė kažkokią pabaisą — sakytum penkių kilogramų rupūžę su dygliakiaulės adatomis ant nugaros.

— Čia ne žuvis, — pareiškė Skenlonas. — Už ją tau nemokėsim.

— Bet čia ne p-p-paukštis.

— Čia žaliūgas, — paaiškino mums Džordžas. — Skani žuvis, tik reikia nupjauti visas tas karpas.

— M-m-atai? Čia irgi žuvis. M-m-mokėk!

Atidavęs man meškerę, Bilis pasiėmė pinigus, nuėjęs atsisėdo netoli kajutės, kurioje buvo Makmerfis su mergina, ir įsmeigė ilgesingą žvilgsnį į uždarytas duris.

— G-g-gaila, visiems meškerių neužtenka, — tarė jis atsilošdamas į kajutės sieną.

Atsisėdau ir, laikydamas rankose meškerę, žiūrėjau, kaip kilvateryje vyniojasi valas. Uodžiau orą ir jutau, kaip keturios išgertos alaus skardinės užtrumpina dešimtis manyje įmontuotų valdymo laidų. Aplinkui žybsėjo, švysčiojo saulėje chromuoti bangų šonai.

Džordžas sušuko, kad pažiūrėtume į priekį, — ten, girdi, tai, ko mes ieškojome. Pasisukau, bet pamačiau tik didelį plūduriuojantį rąstą, aplink kurį tarsi viesulo blaškomi lapai sklandė ir nardė tie juodi kirai. Paleidęs variklį didesniais apsisukimais, Džordžas pasuko katerį ten, kur nardė paukščiai, ir nuo greičio valas įsitempė — jeigu ir būtų užkibusi žuvis, kažin ar būčiau pastebėjęs.