Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— Ak tu velnio neštas ir pamestas Makmerfi, — sukikeno ji, linktelėdama galvą.

Kai kurie skyriaus ūmieji dar nemiegojo: laukė stoviniuodami prie išvietės, mat jiems rūpėjo, ar mes nuskendome, ar ne. Jie žiūrėjo, kaip įeiname į skyrių: apsitaškę krauju, įdegę, dvokiantys alumi ir žuvimi, vilkdami savo lašišas lyg kokie didvyriai užkariautojai. Daktaras pasiūlė jiems išeiti pasižiūrėti į otą, gulintį jo automobilio bagažinėje, ir mes visi pasukome atgal, išskyrus Makmerfį. Jis pareiškė esąs ganėtinai nusikalęs ir tikriausiai pūsiąs į akį. Jam nuėjus, vienas iš žūklėje nebuvusių ūmiųjų paklausė, kaip čia yra, kad Makmerfis atrodo toks nuvargęs ir nustekentas, o mes visi tokie išraudę ir pakilios nuotaikos. Hardingas viską paaiškino paprastai: išbluko jo nudegimas.

— Pamenate: kai čia atvyko, Makmerfis buvo kupinas energijos nuo triūso pataisos darbų ūkyje po atviru dangumi, jo veidas buvo įdegęs saulėje, o pats tryško sveikata. Mes tiesiog matome, kaip pranyksta jo psichopatinis įdegimas, ir tiek. Šiandien keletą valandų jam išties teko pavargti — beje, blandžioje laivo kajutėje, kai mes visi saulėje ir vėjuje gerte gėrėme vitaminą D. Be abejo, tas triūsas kajutėje šiek tiek jį nuvargino, bet man, draugai, neprošal būtų buvę kiek mažiau vitamino D ir daugiau jo nuovargio. Ypač kai prižiūrėtojas toks kaip mieloji Kendė. O gal aš klystu?

Nieko neatsakiau, bet man dingtelėjo, kad jis, ko gero, teisus. Aš pastebėjau Makmerfio nuovargį dar anksčiau, grįžtant namo, kai jis užsispyrė važiuoti pro miestelį, kuriame kažkada gyvenęs. Mes buvome ką tik baigę gerti alų ir, automobiliui sustojus prieš sankryžą, išmetę paskutinę tuščią skardinę, taisėmės atsilošę atsipūsti, apimti malonaus snaudulio, gerai pažįstamo tam, kuris visą dieną darė tai, kas miela širdžiai. Įdegę saulėje, kauštelėję neužsnūdome tik todėl, kad norėjosi kiek galima ilgiau pasimėgauti tuo maloniu pojūčiu. Man dingtelėjo miglota mintis, kad jau įžiūriu šį tą gera savo gyvenime. Makmerfis išmokė. Negalėjau prisiminti, kada taip gerai buvau jautęsis — nebent vaikystėje, kai viskas atrodė gražu, o žemė niūniavo man vaikiškas daineles.

Užuot važiavę pakrante, pasukome tolyn nuo jūros, kad užsuktume į tą miestelį, kuriame Makmerfis išgyvenęs ilgiau nei kurioje kitoje vietoje. Mes taip ilgai leidomės Kaskadinių kalnų šlaitais, kad jau atrodė, būsime pasiklydę, bet tuomet privažiavome miesteliūkštį, plotu dusyk didesnį nei mūsų ligoninė. Vėjas pustė tiek smėlio, kad saulė neprasimušė į gatvelę, kurioje sustojome. Pastatęs automobilį tarp kažkokių nendrių, Makmerfis mostelėjo ranka į kitą gatvės pusę.

— Aure. Štai jis, tarsi piktžolėmis paramstytas — kuklus būstas, kuriame perniek nuėjo mano jaunystė.

Pavakarės prieblandos gaubiamoje gatvėje mačiau metalinėmis tvorelėmis apjuostus belapius medžius, kurie it mediniai žaibai skaldė šaligatvius. Užžėlusio kiemo priešakyje buvo sukalta metalinių kuolų eilė, anapus jų dunksojo didžiulis medinis namas su prieangiu, gerokai pasviręs išklerusiu pečiu į vėją, idant šis nenuneštų jo kūlvirsčia už poros kvartalų it tuščią kartono dėžę. Vėjas nešė vieną kitą lašą lietaus, ir aš pastebėjau, kad namo langinės aklinai uždarytos, o durų spyna daužosi, pakabinta ant grandinės.

Prieangyje kabojo vienas iš tų japonpalaikių mėgstamų daikčiukų: ant virvutės suverti stiklo gabaliukai, dzinksintys nuo menkiausio vėjelio. Tų stikliukų tebuvo likę keturi. Sūpuodamiesi jie dzinguliavo ir, daužydamiesi vienas į kitą, bėrė ant medinių grindų stiklo šukeles.

Makmerfis įjungė automobilio pavarą.

— Sykį užsukau čia, — velniai žino kuriais metais, — kai grįžome iš tos košės Korėjoje. Abu senukai tada dar gyvi buvo. Geri tai buvo namai, — jis atleido sankabą ir pradėjo važiuoti, bet išsyk vėl sustojo. — Dieve, — tarė jis, — pažvelkit, ar matot ten suknelę? Ant medžio šakos? Tą geltoną ir juodą skudurą?

Virš daržinės aukštai medyje įžiūrėjau plevėsuojant kažką panašaus į vėliavą.

— Ta suknele vilkėjo mergaitė, pirma nusitempusi mane į lovą. Man tada buvo gal dešimt, jai tikriausiai mažiau, o tokiems pypliams tai atrodė toks svarbus dalykas, kad paklausiau, ar jai neatrodo, ar ji nejaučia, jog mums reikėtų apie tai kaip nors pranešti? Tarkim, parėjus namo pasakyti: „Mamyt, mudu su Džude šiandien susižadėjome“. Sakiau tai visai rimtai — toks mulkis tada buvau. Įsivaizdavau, kad tai padaręs, oficialiai susituoki — nesvarbu, nori to ar ne — ten pat, kur tai nutiko, ir kad niekur nuo to nepabėgsi. O ta kekšiukė — jai buvo ne daugiau kaip aštuoneri ar devyneri — pasilenkusi pakėlė suknelę nuo grindų ir tarė: „Ji tavo. Gali ją kur nors pakabinti. Aš pareisiu namo vienomis kelnaitėmis — šitaip apie tai pranešiu, jie supras“. Dievuliau, devynmetė mergaičiukė, — jis ištiesė ranką ir įgnybo Kendei į nosį, — o žinojo kur kas daugiau negu tūla profesionalė.

Ji nusijuokė ir įkando jam į ranką.

— Taigi, kai parėjo namo vienomis kelnaitėmis, — apžiūrėjęs dantų žymes, Makmerfis pasakojo toliau, — sutemus nutaikęs progą išmečiau tą prakeiktą suknelę, bet — jaučiate tą vėją? — jis pasigavo ją it aitvarą, nunešė už namo, ir ji pranyko iš akių. O kitą rytą — dievuliau! — žiūriu, kabo ant to medžio. Dabar, pamaniau, visas miestas subėgs žiūrėti.

Jis ėmė čiulpti įkąstą ranką su tokia sielvartinga mina, kad Kendė nusijuokusi ją pabučiavo.

— Taip buvo iškelta mano vėliava, ir nuo tos dienos aš stengiuosi įrodyti, kad ne veltui buvau pavadintas pasišventusiu meilei1; o kalta dėl to — Dievas paliudys — toji devynmetė mergaičiukė iš mano vaikystės dienų.

Pravažiavome pro tą namą. Jis nusižiovavo ir pamerkė akį.

— Išmokė mane mylėti — tebūnie palaimintas jos mielas užpakaliukas.

Tariant tuos žodžius, Makmerfio veidą nušvietė užpakaliniai pro šalį važiavusio automobilio žibintai, ir priekiniame stikle atsispindėjo mina, kurios jis neslėpė manydamas, jog automobilyje taip tamsu, kad niekas jos neišvys, — siaubingai išvargusi, įtempta, nerimastinga, tarsi jam būtų likę per mažai laiko kažką atlikti...

O tuo tarpu ramiu, geraširdišku balsu jis klostė mums savo gyvenimą, savo nutrūktgalvišką praeitį, — prisiminė gausybę vaikiškų išdaigų, vėliau — sugėrovų, mylimų moterų, peštynių baruose dėl menkutės garbės — kad mintyse ir mes drauge išgyventume jo gyvenimą.

4 DALIS

Didžioji Sesuo paleido į darbą savo naują ginklą kitą dieną po žūklės. Šis sumanymas jai atėjo į galvą išvakarėse, kai kalbėjo su Makmerfiu, kiek pinigų jis užsidirbo iš tos žūklės ir kitų panašių bizniukų. Ji pernakt svarstė savo sumanymą ir šį sykį įvertino jį visais atžvilgiais, kol įsitikino, kad jos taktika tikrai pasiteisins. Taigi visą rytojaus dieną ji laidė užuominas, idant gandas pasklistų ir gerokai išsikerotų, jai pačiai nespėjus nieko tiesiai pasakyti.

Sesuo žinojo, jog žmogaus būdas toks, kad anksčiau ar vėliau jis ima privengti tų, kurie iš pažiūros duoda kitiems daugiau nei įprasta, — Kalėdų Senelių, misionierių, tų, kurie aukoja lėšas pagirtiniems tikslams, — svarstydami: kokia jiems iš to nauda? Kai, tarkime, jaunas advokatas, tikras lapinas, atneša vaikams į mokyklą maišą riešutų prieš pat keliant kandidatūras į valstijos senatą, žmonės šypsosi lūpų kampučiais ir sako vieni kitiems: „Šitas vyrukas nepėsčias“.

Ji žinojo, jog bus nesunku padaryti taip, kad ligoniai susimąstytų, kodėl Makmerfis eikvoja tiek daug laiko ir energijos, organizuodamas žūkles jūroje, loto, treniruodamas krepšinio komandas. Ko jis netveria savo kailyje, — vis ką nors prasimano, kai visi kiti skyriaus ligoniai patenkinti dykinėja, žaidžia „pinoklį“ ir skaito pernykščius žurnalus? Kodėl ne kas kitas, o jis, šis mušeika airis, atsiradęs čia iš pataisos darbų ūkio, kur buvo patupdytas už azartinius lošimus ir chuliganizmą, ištisas dvi valandas, didžiam visų ūmiųjų džiaugsmui, moko Bilį Bibitą šokti vaidindamas merginą — apsirišęs galvą skarele, burkuodamas it kokia paauglė? Arba kaip čia yra, kad toks patyręs sukčius, atrakcionų machinatorius, profesionalus lošėjas, visados įdėmiai sekantis kitų ėjimus, rizikuoja pailginti savo buvimo beprotnamyje laiką, vis labiau nuteikdamas prieš save moterį, nuo kurios priklauso, kas bus išrašytas, o kas ne?