Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Bilis su mergina atsistoję paskuigalyje šnekučiavosi žvelgdami į vandenį. Bilis suriko kažką matąs, ir mes visi subėgome į tą pusę. Kokių trijų ar penkių metrų gylyje sušmėžavo kažkoks platus balsvas siluetas. Keisto jausmo apimti, stebėjome, kaip jis kyla: iš pradžių spalva jis bemaž nesiskyrė nuo vandens, paskui lyg kas būtų pakišęs po vandeniu rūko lopinėlį, ir galiausiai pasidarė aiškus, gyvas...

— Dievuliau, — suriko Skenlonas, — čia juk daktaro žuvis!

Ji iškilo kitoje pusėje nei stovėjo daktaras, bet mes matėme, kad jo meškerės valas nueina jos link.

— Mes nieku gyvu neįkelsime jos į laivą, — tarė Syfeltas, — o vėjas kyla.

— Tai didelis otas, — paaiškino Džordžas. — Kai kurie jų sveria centnerį ar pusantro, ir juos įkelia gerve.

— Teks pjauti valą, daktare, — tarė Syfeltas apkabindamas jį per pečius.

Daktaras nieko neatsakė; jo švarko nugara buvo permirkusi prakaitu, o akys paraudo, taip ilgai būnant be akinių. Jis vis kilnojo meškerkotį, kol pagaliau žuvis pasirodė jo pusėje. Mes dar kelias minutes žiūrėjome, kaip ji blaškosi netoli paviršiaus, o paskui parengėme virvę ir kobinį.

Net po to, kai užkabinome žuvį kobiniu, praėjo dar valanda, kol įkėlėme ją į laivo paskuigalį. Turėjome įkabinti į ją kitų trijų meškerių kabliukus, o paskui Makmerfis pasilenkęs įkišo ranką jai į žiaunas ir įvilko į katerį. Permatomai balta plokščia žuvis žlegtelėjo į valties dugną kartu su daktaru.

— Čia tai bent, — tysodamas dugne daktaras sunkiai gaudė kvapą; jam nebeužteko jėgų nustumti nuo savęs tą milžinišką žuvį. — O čia tai bent...

Bangos svaidė braškantį katerį iki pat kranto, o Makmerfis pasakojo šiurpias istorijas apie sudužusius laivus ir ryklius. Arčiau kranto bangos dar padidėjo; vėjas plėšė nuo jų keterų baltų putų gniūžtes, ir jos skriejo kirams pavymui. Įlankos žiotyse bangos buvo aukštesnės už mūsų katerį, ir Džordžas privertė mus užsivilkti gelbėjimosi liemenes. Pastebėjau, kad visi kiti žūklautojų laivai jau parplaukę.

Pritrūkome trijų liemenių ir susipešėme, kas bus tie trys, kurie ryšis plaukti per sėklių be jų. Galop išaiškėjo, kad tai bus Bilis Bibitas, Hardingas ir Džordžas; pastarasis nebūtų vilkęsis liemenės, net jeigu jų nebūtų stigę, — kad nesusipurvintų. Visi kiek nustebo, Biliui pasisiūlius į savanorius: kai pamatėme, kad liemenių trūksta, nieko nelaukęs jis nusivilko savąją ir padėjo merginai ją užsivilkti; bet dar labiau nustebome, kad Makmerfis nepasišovė būti vienu iš tų didvyrių. Kol mes ginčijomės, jis stovėjo atsirėmęs nugara į kajutę ir plačiai išsižergęs, kad neišgriūtų nuo siūbavimo, netardamas nė žodžio žiūrėjo į vyrus. Stovėjo išsišiepęs, žiūrėjo, ir tiek.

Pasiekę sėklių patekome į vandens tarpeklį; mūsų laivo pirmagalis buvo nukreiptas į keterą šniokščiančios bangos, besiritančios priešais mus, o nusileidęs paskuigalis skendėjo atsivejančios bangos šešėlyje. Visi, stovį paskuigalyje, įsikibę turėklų dairėsi čia į atsivejantį iš paskos vandens kalną, čia į juodus vandens talžomus molo akmenis už kokių dvylikos metrų į kairę, čia į Džordžą, laikantį šturvalą. Jis stovėjo it laivo stiebas, sukiodamas galvą pirmyn atgal, čia padidindamas variklio sūkius, čia vėl juos sumažindamas, čia vėl padidindamas, kad laivas visą laiką būtų įsibedęs į priekyje besiritančios bangos kuprą. Dar prieš pradedant plaukti, jis paaiškino mums, kad jeigu laivo pirmagalis išlįs virš bangos keteros, laivas pasidarys nevaldomas, vos tik sraigtas ir vairas iškils iš vandens, o jeigu uždelsime ir banga pasivys iš paskos, ji lūš virš paskuigalio, ir laivą užlies dešimt tonų vandens. Niekas nešmaikštavo, nesišaipė, kaip juokingai jis gręžioja galvą pirmyn atgal, tarsi šioji būtų pritvirtinta šarnyru.

Prieplaukos akvatorijoje bangos buvo kur kas mažesnės, tik tankesnės; priešais masalo krautuvėlę prie pat vandens mūsų laukė kapitonas su dviem farais, o jiems už nugarų būriavosi tie patys dykaduoniai. Džordžas didžiausiu greičiu pasuko į juos; kapitonas ėmė mojuoti rankomis ir šaukti, o farai su dykaduoniais tekini pasileido laipteliais aukštyn. Rodės, mūsų katerio pirmagalis tuoj į šipulius sumals visą prieplauką, bet tuo metu Džordžas staigiai pasuko šturvalą, įjungė atbulinę pavarą ir kuo švelniausiai priplukdė riaumojantį katerį prie padangų — sakytum paguldė į lovą. Kai atsivijo mūsų katerio sukeltos bangos, išlipę jau švartavomės; jos pasūpavo laivus ir, atsitrenkusios į prieplauką, ištiško baltais purslais — tarsi mes būtume parsiplukdę audringą jūrą.

Kapitonas, farai ir dykaduoniai atbildėjo laipteliais prie mūsų. Daktaras karingai pareiškė farams, kad mes ne jų jurisdikcijoje, nes mes — teisėta, vyriausybės remiama ekspedicija; į šį reikalą gali kištis nebent kokia federalinė instancija. Be to, jeigu kapitonas išties ketintų kelti triukšmą, kai kas gali susidomėti, kiek gelbėjimosi liemenių būta laive. Juk pagal įstatymą kiekvienam plaukiančiam turi būti po liemenę, ar ne? Kapitonui nieko neatsakius, farai užsirašė kelias pavardes ir sutrikę kažką niurnėdami nuėjo. Vos tik jie pranyko, Makmerfis su kapitonu ėmė ginčytis ir stumdytis. Makmerfis buvo ganėtinai įkaušęs, tad vis dar svyravo, stengdamasis prisitaikyti prie laivo siūbavimo ritmo, ir paslydęs ant šlapių lentų dusyk įkrito į jūrą, kol pagaliau šiaip ne taip tvirtai atsistojo ant kojų ir vožė į orą visai netoli kapitono plikės, tuo baigdamas kivirčą. Visi apsidžiaugė tokia atomazga, o kapitonas su Makmerfiu nuėjo į krautuvėlę atnešti dar alaus, kol mes tempėme žuvis iš triumo. Dykaduoniai atsistoję aukščiau stebėjo viską, rūkydami savo darbo pypkes. Mes laukėme, kad jie vėl pasakytų ką apie merginą, nes, tiesą sakant, niežėjo nagai jiems įkrėsti, ir vienas iš jų pagaliau prašneko, bet ne apie merginą, o apie žuvį — girdi, jis dar nematęs, kad kas pagautų tokį otą Oregono pakrantėje. Kiti linksėdami jam pritarė — šventa teisybė. Nedrąsiai nulipę laipteliais jo apžiūrėti, paklausė Džordžą, kur jis išmokęs taip šauniai prišvartuoti laivą, ir mes sužinojome, kad jis yra plaukiojęs ne tik žvejybiniais laivais — karo metais dirbęs sargybinio katerio kapitonu ir buvęs apdovanotas Karo laivyno kryžiumi.

— Reikėjo įsidarbinti kokioje valdiškoje įstaigoje, — pasakė vienas iš tų dykaduonių.

— Pernelyg nešvaru, — atsakė jam Džordžas.

Jie pajuto permainą, nors dauguma mūsų tik neaiškiai numanėme ją įvykus: mes nebebuvome saujelė ištižėlių, kurie šį rytą prieplaukoje nuolankiai klausėsi jų įžeidinėjimų. Jie neatsiprašė merginos už tai, ką prikalbėjo rytą, bet kai prašė jos parodyti žuvį, kurią ji sugavo, buvo tokie lipšnūs, nors prie žaizdos dėk. Kai Makmerfis su kapitonu išėjo iš krautuvėlės, prieš išvažiuodami išgėrėme su jais po skardinę alaus.

Į ligoninę grįžome vėlai.

Mergina miegojo, padėjusi galvą Biliui ant krūtinės ir jam užtirpo ranka ją prilaikant, tad atsibudusi jinai ją pamasažavo. Bilis pasakė paskirsiąs jai pasimatymą, jei kurį savaitgalį būsiąs laisvas, o ši atsakė galėsianti jį aplankyti po dviejų savaičių — tegul tik jis pasako, kokiu metu. Bilis klausiamai pažvelgė į Makmerfį.

— Susitarkime lygiai antrą, — apkabinęs juos abu per pečius, — atsakė Makmerfis.

— Šeštadienį? — pasiteiravo ji.

Makmerfis mirktelėjo Biliui ir spustelėjo jai kaklą ranka, kuria buvo apkabinęs.

— Taip, bet ne dieną, o naktį. Prisėlinusi pabelsk į tą patį langą, prie kurio buvai šįryt. Prikalbinsiu budėtoją, kad tave įleistų.