Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Hardingas galop prašneko be užuolankų.

— Mano draugai, jūs pernelyg karštai įtikinėjate, kad būtų galima jumis patikėti. Savo šykščių širdučių gilumoje jūs tikite, kad visos mūsų gailestingojo angelo mis Rečid prielaidos, šiandien išsakytos dėl Makmerfio, yra visiškai teisingos. Jūs žinote, kad ji teisi, ir aš taip pat. Bet kam tai neigti? Būkime sąžiningi ir, užuot slapčia kritikavę jo kapitalistinį talentą, deramai jį įvertinkime. Kas čia bloga, jei jis mažumą pasipelno? Juk mes patiriame malonumą kaskart, kai jis mus nuskalbia, tad tie mūsų pinigai nenueina veltui. Jis yra suktas vyras — tik ir žiūri, kaip čia nugriebti kokį dolerį. Jis nė nemano slėpti savo motyvų, tai kodėl mes turėtume tai daryti? Jis sveikai ir sąžiningai žiūri į savo pomėgį sukčiauti, ir aš visomis keturiomis už jį, visai kaip ir už mielą kapitalistinę laisvos privačios verslininkystės sistemą, bičiuliai, už jį ir tą jo tiesmukišką, kvailo užsispyrimo kupiną įžūlumą, už Amerikos vėliavą — tebūna ji palaiminta — už Linkolno memorialą ir visa kita. Prisiminkite „Meiną“, P. T. Barnemą ir liepos ketvirtąją. Aš priverstas ginti savo draugo garbę — jis yra šimtaprocentinis, mūsų mielosios raudonos-baltos-mėlynos vėliavos vertas sukčius. „Geras vyras“ — liaukitės krėtę juokus! Makmerfis stačiai apsiverktų iš gėdos, jei sužinotų, kokiais tyrais motyvais žmonės aiškina kai kuriuos jo bizniukus. Palaikytų tai atviru jo amato įžeidimu, — Hardingas įsikišo ranką į kišenę, bet neradęs joje cigaretės, pasiskolino iš Fredriksono ir, teatrališku mostu ją užsidegęs, dėstė toliau: — Prisipažinsiu: iš pradžių jo veiksmai mane apgavo. Kai iškūlė stiklą, pamaniau: viešpatie, štai žmogus, išties norįs pasilikti šioje ligoninėje, nepalikti nelaimėje savo bičiulių ir panašiai, bet paskui suvokiau, kad Makmerfis šitaip elgiasi iš savanaudiškų paskatų. Jis negaišta čia laiko veltui. Tegul jūsų neapgauna ta netašyto stuobrio laikysena — jis labai gudrus ir šaltakraujis sukčius. Stebėkite jį ir įsitikinsite — jis viską daro su išskaičiavimu.

Bilis nebuvo linkęs taip lengvai nusileisti.

— Taip? O k-k-kodėl jis moko mane šokti? — jis laikė kumščius prispaudęs prie šonų; pamačiau, kad cigarečių nudegimai ant rankų dilbių jau bemaž užgiję, ir tarp jų atsirado „tatuiruotės“, kurias jis nusipaišė cheminiu pieštuku. — Kodėl, Hardingai? K-k-kiek jis uždirba mokydamas mane šokti?

— Nesinervink, Viljamai, — ramino jį Hardingas. — Ir būk kantrus. Ramiai palaukime ir pažiūrėkime, kam to reikia.

Atrodė, kad mudu su Biliu likome vieninteliai, tikį Makmerfiu, bet dar tą patį vakarą Bilis perėjo į Hardinio pusę. Makmerfis dar kartą nuėjo skambinti telefonu, o grįžęs pasakė Biliui, kad dėl pasimatymo su Kende tvirtai sutarta ir, rašydamas jam adresą, pridūrė, kad neprošal būtų išsiųsti jai šiek tiek šiukšlių kelionei.

— Šiukšlių? Pi-pinigų? K-k-kiek? — jis pasižiūrėjo į išsišiepusį jam Hardingą.

— Na, gal dešimt žalių jai ir dešimt...

— Dvidešimt žalių?! Autobuso b-b-bilietas iki čia tiek nekainuoja!

Makmerfis blykstelėjo akimis iš po kepurės snapelio, tingiai nusišypsojo Biliui, paskui pasikasė kaklą, iškišęs perdžiūvusį liežuvį.

— Brolau, aš baisiai perdžiūvau, o iki ateinančio šeštadienio, jaučiu, dar labiau ištrokšiu. Negi tau gaila, kad ji atveš man gurkšnelį, ką, Biliuk?

Ir taip nekaltai pažvelgė į Bilį, kad tas susijuokė ir papurtė galvą — ne, negaila — ir nuėjęs į kampą susijaudinęs ėmė aptarinėti ateinančio šeštadienio planus su žmogumi, kurį tikriausiai laikė sąvadautoju.

Aš vis dar laikiausi savo nuomonės: Makmerfis — milžinas, nusileidęs iš dangaus išgelbėti mūsų nuo Sindikato, kuris apraizgė šį kraštą varinės vielos ir krištolo tinklais; tokie niekai kaip pinigai šitam galiūnui nė motais. Tačiau netrukus aš irgi pradėjau galvoti bemaž taip kaip kiti. O nutiko štai kas. Prieš vieną gydomąjį susirinkimą, padėjęs sunešioti stalus į prausyklą, jis pamatė mane stovint prie dušų valdymo pulto.

— Dievaži, Vade, — tarė jis, — man regis, po tos žūklės tu būsi išaugęs per visą sprindį. Viešpatie aukščiausias, tik pažvelk į tą savo pėdą — sulig traukinio vagonu!

Nuleidęs akis pamačiau, kad pėda išties tokia didelė kaip niekad, tarsi vien nuo Makmerfio pasakymo ji būtų dusyk išaugusi.

— O jau ranka! Čia tai indėno, buvusio amerikietiško futbolo žaidėjo ranka, kaip mane gyvą matot. Žinai, ką? Manau, kad tau reikėtų mažumą kilstelėti tą pultą — patikrinsime, kaip tau einasi.

Papurtęs galvą pasakiau jam „ne“, bet jis pareiškė, girdi, mes sudarę sandėrį, ir aš privaląs pamėginti — juk reikia pažiūrėti, ar veiksminga jo augimo sistema. Nematydamas kitos išeities, priėjau prie pulto — tik tam, kad parodyčiau negalįs jo pakelti. Pasilenkęs suėmiau jį už svirčių.

— Šaunuolis, Vade. Dabar stokis, ir tiek. Išriesk pasturgalį, taip... taip. Dabar iš lėto... stokis, ir tiek. Oplia! Dabar iš lėto nuleisk jį ant žemės.

Maniau, kad būsiu jį smarkiai apvylęs, bet atsitraukęs atatupstas pamačiau, jog jis išsišiepęs iki ausų rodo į grindis — pultas per gerą pusę sprindžio pasislinko iš tos vietos, kurioje buvo pritvirtintas.

— Geriau pastatyk jį atgal į vietą, kad niekas nepastebėtų, bičiuli. Niekas kol kas neturi žinoti.

Po susirinkimo slampinėdamas tarp lošiančių kortomis, jis užvedė kalbą apie jėgą, valios tvirtybę ir pultą prausykloje. Maniau, ketina papasakoti jiems, kaip padėjo man tapti tokiu dideliu, koks buvau — tai būtų įrodę, kad jis ne viską daro dėl pinigų.

Bet manęs jis nepaminėjo. Jis tol šnekėjo, kol Hardingas paklausė, gal jis pasirengęs dar sykį pamėginti tą pultą pakelti. Makmerfis atsakė ne, bet, girdi, tai, kad jis negalįs jo pakelti, dar nereiškia, jog to neįmanoma padaryti. Skenlonas pasakė, kad kranas gal jį ir pakeltų, bet vienas vyras tikrai ne; Makmerfis palinksėjo galvą, sakydamas: „Gal, gal — nors ką gali žinoti“.

Stebėjau, kaip jis vedžioja juos už nosies; jie ėmė įrodinėti: „Kaip Dievą myliu, joks žmogus jo nepakeltų“, o galiausiai patys pasiūlė jam kirsti lažybų. Stebėjau, kaip pažiūrėti nenoriai jis lažinasi. Jis vis labiau juos kurstė, tad statymų santykis be perstojo augo ir pagaliau pasidarė vienas prie penkių; susilažino visi, o kai kurie surizikavo net dvidešimčia dolerių — pralaimėti čia, rodės, buvo neįmanoma. Apie tai, kad jau matė, kaip aš tą pultą pakeliu, Makmerfis, aišku, neprasitarė.

Visą naktį vyliausi, kad jis to nedarys. Ir per susirinkimą kitą dieną, kai Didžioji pareiškė, esą visiems, dalyvavusiems žūklėje, teks išsimaudyti po specialiu dušu, nes įtariama, kad jie atnešę į skyrių parazitų, aš vis vyliausi, kad jinai kaip nors išgelbės, — tuoj pat nuvarys praustis ar dar ką sugalvos — kad tik man nereikėtų kelti to pulto.

Bet susirinkimui pasibaigus, Makmerfis nusivedė mane ir kitus vyrus į prausyklą, kol juodukai jos dar neužrakino, ir privertė pakelti pultą už svirčių. Aš nenorėjau, bet neturėjau kitos išeities. Jaučiausi, tarsi būčiau padėjęs jam apgaule išvilioti iš jų pinigus. Mokėdami jam praloštus dolerius, jie buvo draugiškai nusiteikę, bet žinojau, kad jie jaučiasi tartum praradę pagrindą iš po kojų. Pastatęs pultą atgal į vietą, išlėkiau iš prausyklos nė nepažiūrėjęs į Makmerfį. Norėjau pabūti vienas. Nulindęs į išvietę, išvydau save veidrodyje. Jis padarė, ką buvo žadėjęs: mano rankos vėl buvo didelės kaip kadaise, kai dar lankiau mokyklą ir gyvenau kaimelyje; krūtinė ir pečiai buvo platūs, raumeningi. Stovėjau prieš veidrodį, kai įėjo Makmerfis. Jis ištiesė man penkių dolerių banknotą.