Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Vos tik skyriuje pasidarė šviesu lyg dieną, kažkas pabeldė į langą. Makmerfis pribėgo ir prisispaudė prie jo veidu, prisidengęs delnais, kad įžiūrėtų, paskui atsitraukė ir patenkintas nusišypsojo mums.

— Ateina ji nakčia lyg grožio įsikūnijimas, — tarė jis ir, paėmęs Bilį už riešo, nusitempė prie lango. — Įleisk ją, Terkli. Paleisk ant jos šį patrakusį eržilą.

— Klausyk, Mak-m-m-merfi, palauk, — lyg ožys spyriojosi Bilis.

— Užteks tų tavo ma-ma-mak-merfių, Biliuk. Trauktis per vėlu. Nebijok, atsilaikysi. Žinai ką: lažinuosi iš penkių dolerių, kad ta moteris nuo tavęs apaks, gerai? Atidaryk langą, Terkli.

Tamsoje stovėjo dvi merginos — Kendė ir ta kita, kuri neatvažiavo į žūklę.

— Čia tai bent! — nudžiugęs Terklis puolė padėti joms įlipti. — Užteks visiems!

Mes visi priėjome padėti; merginoms teko užsitraukti aptemptus sijonėlius iki pat šlaunų, kad galėtų įlipti pro langą.

— Tu velnio neštas ir pamestas Makmerfi, — tarė Kendė ir taip energingai pamėgino jį apkabinti, kad vos nesukūlė butelių, kuriuos už kakliukų laikė abiejose rankose.

Ji gan smarkiai svirduliavo, o plaukai driko iš kuodo, kurį buvo susikrovusi ant viršugalvio. Pamaniau, kad ji atrodė gražiau tada, žūklėje, kai buvo susisegusi juos ant pakaušio. Ji mostelėjo buteliu į kitą merginą, lipančią pro langą.

— Sendė atvažiavo su manim. Ėmė ir paliko tą maniaką iš Byvertono, už kurio buvo ištekėjusi — fantastiška, ar ne?

Įlipusi vidun mergina pabučiavo Makmerfį ir tarė:

— Sveikas, Makai. Atsiprašau, kad tuokart neatvažiavau. Bet dabar viskas baigta. Kiekgi galima kęsti tokius pokštus kaip baltos pelės pagalvėje, sliekai kreme ir varlės liemenėlėje, — ji papurtė galvą ir perbraukė prieš save ranka, tarsi išbraukdama iš atminties visokius šlykščius gyvius mėgstantį savo vyrą. — Vajėzau, koks maniakas!

Abi vilkėjo sijonėliais ir megztiniais, buvo be batų, bet mūvėjo nailoninėmis kojinėmis, abiejų žandai buvo išraudę ir abi be perstojo kikeno.

— Mums teko klausinėti kelio, — paaiškino Kendė, — kiekviename bare, į kurį užsukome.

Sendė sukosi ratu išpūtusi akis.

— Ė, Kende, kur mes esame? Aš nesapnuoju — mes tikrai beprotnamyje? Jergutėliau!

Ji buvo aukštesnė už Kendę ir kokiais penkeriais metais vyresnė; rusvi plaukai buvo susegti į madingą kuodą ant pakaušio, bet jie vis krito ant įmitusių skruostų, tad ji panėšėjo į piemenę, vaizduojančią aukštuomenės damą. Jos šlaunys, krūtinė ir pečiai buvo pernelyg platūs, o šypsena pernelyg plati ir atvira, kad kas būtų galėjęs pavadinti ją gražuole, bet buvo simpatiška, sveikai atrodanti, o ant ilgo sulenkto piršto jai prie šono it piniginė tabalavo už ąselės puskibirio talpos raudonojo vyno butelis.

— Kaip čia yra, Kende, pasakyk man, kaip čia yra, kad mums amžinai nutinka tokie fantastiški dalykai? — ji dar sykį kikendama apsisuko ratu, plačiai išžergusi basas kojas.

— Tokie dalykai nenutinka, — iškilmingai pareiškė merginai Hardingas. — Tai fantazijos, kurias jūs sukuriate vaizduotėje, kai kankina nemiga, o paskui bijote pasakoti jas savo psichoanalitikui. Iš tikrųjų jūsų čia nėra. Šito vyno irgi nėra, nieko nėra. O dabar eime iš čia.

— Sveikas, Bili, — tarė Kendė.

— Pažiūrėk, ką ji turi, — džiūgavo Terklis.

Kendė droviai ištiesė Biliui vieną butelį.

— Atvežiau tau lauktuvių.

— Tokius dalykus gali išvysti tik pati lakiausia vaizduotė! — tarė Hardingas.

— Jergutėliau! — sušuko Sendė. — Kur mes atsidūrėme?!

— Tyliau! — sudraudė Skenlonas rūsčiai dairydamasis aplink. — Šitaip garsiai kalbėdama pažadinsite tuos kitus šunsnukius.

— Kas yra, šykštuoli? — sukikeno Sendė, vėl pradėdama suktis ratu. — Bijai, kad visiems neužteks?

— Taip ir maniau, kad tu atsiveši to pigaus portveino — kad tave kur galas, Sende!

— Jergutėliau! — ji liovėsi suktis ir pakėlė akis į mane. — Tu tik pažiūrėk į šitą, Kende. Galijotas... milžinas žmogėdra.

— Čia tai bent, — tarė misteris Terklis užrakindamas langą.

— Jergutėliau! — vėl tarė Sendė.

Susispietę dieninio kambario viduryje, nejaukiai mindžikavome šnekėdami nei šį, nei tą, nes niekas nesumojo, ką daryti — tokioje padėtyje dar nebuvome atsidūrę; nežinia kiek dar būtume šitaip nejaukiai plepėję, kikenę ir mindžikavę, bet tuo metu išgirdome brakštelint skyriaus durų užraktą koridoriaus gale ir visi krūptelėjome, lyg būtų įsijungusi sirena, įspėjanti apie įsilaužimą.

— O Viešpatie, — plodamas delnu sau per plikę sušuko misteris Terklis, — čia prižiūrėtoja, dabar ateis ir taip ištrenks mane iš darbo, kad net rūks mano juodas kailis.

Visi subėgome į išvietę ir užgesinę šviesą stovėjome tamsoje, klausydamiesi vienas kito alsavimo. Girdėjome, kaip prižiūrėtoja vaikštinėja po skyrių, šaukdama misterį Terklį garsiu, baimės ir nerimo kupinu šnibždesiu:

— Misteri Ter-kli, misteri Ter-kli?

— Kur, po velnių, jis yra? — sukuždėjo Makmerfis. — Ko neatsiliepia?

— Nesijaudink, — nuramino jį Skenlonas. — Šikinyke jinai neieškos.

— Bet kodėl jis neatsiliepia? Gal smigo?

— Ką tu kalbi, vyruti? Kad aš smigčiau nuo tokios mažytės cigaretės su žolyte?! — kažkur netoli mūsų pasigirdo misterio Terklio balsas.

— Dėl Dievo meilės, Terkli, ką tu čia veiki?! — Makmerfis stengėsi kalbėti rūsčiai ir tuo pat metu tvardytis nesusijuokęs. — Drožk tenai, pasižiūrėk, ko jai reikia. Ką ji pamanys tavęs neradusi?!

— Galas mums, — tarė Hardingas ir atsisėdo. — Pasigailėk, Alache.

Terklis išspūdino pro duris ir susitiko ją koridoriuje. Ji atėjusi pasižiūrėti, kodėl degančios visos šviesos, kam prireikę įjungti visus skyriaus šviestuvus. Terklis atsakė, kad ne visur dega šviesos — miegamajame užgesintos, išvietėje taip pat. Ji atsakė, kad tai ne pateisinimas — o kodėl vis dėlto šviesos degančios kitur, kam čia reikia šitiek apšvietimo? Terklis nesumojo ką atsakyti į šį jos klausimą, koridoriuje stojo tyla, ir tamsoje išgirdau, kaip netoli manęs iš rankų į rankas keliauja butelis. Prižiūrėtoja dar sykį jį to paties paklausė, ir Terklis atsakė, girdi, jis valęs skyrių, žiūrėjęs tvarkos. Tai kodėl, kamantinėjo jinai, tamsu išvietėje — juk į jo pareigas įeina švaros palaikymas būtent toje vietoje? Mes laukėme, ką jis atsakys, o butelis toliau keliavo iš rankų į rankas. Jis pasiekė mane ir aš gurkštelėjau, nes jutau, kad man reikia išgerti. Net čia aš girdėjau, kaip Terklis koridoriuje gurksi ir mikena, nesumodamas ką atsakyti.

— Šakės jam, — sušnypštė Makmerfis. — Kuriam nors teks eiti ir jam padėti.

Išgirdau, kaip man už nugaros kažkas nuleidžia vandenį; išvietės durys prasidarė ir į apšviestą koridorių išėjo Hardingas, užsitraukdamas pižamos kelnes. Jį išvydusi prižiūrėtoja aiktelėjo; Hardingas paprašė atleisti — jis jos nematęs, nes taip tamsu.

— Čia netamsu.

— Aš turėjau galvoj išvietę. Aš visuomet išjungiu ten šviesą, kad geriau išsituštinčiau. Suprantate, dėl tų veidrodžių: kai šviesa uždegta, tie veidrodžiai žvelgia į mane nelyginant teisėjai, galvojantys, kokią bausmę paskirti, jei blogai atliksiu užduotį.

— Bet sanitaras Terklis sakė ją valęs...

— Taip, ir gan neblogai, turint galvoj, kad tamsoje tai daryti keblu. Gal norėtumėt pasižiūrėti?

Hardingas pravėrė durų plyšelį, ir šviesos ruožas sužvilgo ant plytelėmis klotų išvietės grindų. Spėjau pamatyti, kaip prižiūrėtoja traukiasi atatupsta, tardama, esą ji turėsianti atsisakyti jo pasiūlymo — jai reikia toliau apžiūrinėti ligoninę. Išgirdau, kaip vėl atsirakina skyriaus durys koridoriaus gale, ir ji išeina. Hardingas šūktelėjo jai, kad netrukus vėl apsilankytų, o mes visi išbėgę ėmėme spausti jam ranką ir plekšnoti per nugarą, girdami, kad taip gražiai suveikė.